Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Būdavo, susimąstydavau, ar visiškai kvaištelėjau, kad tai pradėjau. Ar negrįžtamai kažką savyje pakeičiau? Ar stengdamasi nuo šeimos ir draugų nuslėpti slaptą gyvenimą užkroviau sau nepakeliamą naštą? Ar pajėgsiu ilgą laiką išlaikyti paslaptį? Žinojau: kuo ilgiau tai darysiu, tuo didesnė tikimybė, kad man nutiks kas nors blogo. Ponia Sėkmė negali nuolat lydėti. Kokiu pavidalu įvyks nelaimė? Ar išduosiu savo paslaptį? Ar viešbučio darbuotojai mane užpuls, man grasins, permanys? Ar susitiksiu su tikrovėje pažįstamu klientu ar, dar blogiau, vienu svainių ar giminaičių? Kaip, po velnių, išsisukčiau iš tokios situacijos? Esu tikra, buvęs vyras, išsiaiškinęs, ką darau, paprašytų vaikų globos ir paskelbtų mane netinkama motina. Pradėjau jausti, kad mano sėkmė senka, taigi turėčiau liautis ir išeiti, kol dar pirmauju, bet jei taip pasielgčiau, kas apmokėtų sąskaitas?

To vakaro įvykiai buvo tarsi spyris į užpakalį ir priminė, kad niekada negaliu atsipalaiduoti. Galbūt Edžiui tikrai trūko pinigų ir beviltiškai norėjosi pasibarškinti, todėl pamanė surizikuosiąs ir mane apgausiąs. Kad ir koks buvo jo motyvas, tai nekeitė fakto, kad turėjau stoti akistaton su klientu ir išsigąsti. Pravėriau duris į blogą kambarį, vietą, kurioje galiu išsigąsti, įsibauginti ar net blogiau. Bet sąskaitas reikėjo apmokėti, o pasirinkimų buvo per mažai. Pamėginau patikėti, kad „visata suteiks“ tai, ko man reikia, ir kartodama šią mantrą užmigau.

11. Santuoka, vaikai ir netektis

Visi potyriai gyvenime ko nors išmoko — prostitucija ne išimtis. Tuo metu, užsiimdama ja keturis mėnesius, susitikau su labai skirtingais vyrais, kurie ieškojo palydovės dėl labai skirtingų priežasčių. Vieni buvo nuobodžiai nuspėjami (vyrai, norintys analinio sekso jaudulio), bet kiti atvėrė, man akis ir privertė iš naujo įvertinti savo praeitį, priimtus sprendimus ir situaciją, kurioje atsidūriau. Nepajėgiau nesistebėti viena bendrų gijų, vinguriuojančių vyrų gyvenimuose: kad santuokas sunku išlaikyti — kartais pernelyg sunku — ir kad kūdikiai tampa dideliu kliuviniu poroms. Tai privertė mane iš naujo įvertinti savo santuoką ir ją ištikusią krizę.

Viduriniojo vaiko dešimtojo gimtadienio išvakarėse virtuvėje baigiau kepti gimtadienio tortą prisimindama, ką dariau tą vakarą prieš dešimtmetį. Ryškiai prisiminiau pirmuosius skausmus ir pasipylusius vandenis. Labai džiaugiausi juos matydama, nes gimdymas vėlavo penkias dienas. Po dvidešimt keturių valandų, praleistų gimdant, atliko vakuuminę ekstrakciją, išgirdau pirmąjį kūdikio riksmą. Kokia neapsakomai graži akimirka! Tortas buvo beveik gatavas, todėl užkaičiau virdulį, kad išgerčiau paskutinį puodelį arbatos. Laukdama, kol ims švilpti, pasijutau vėl atsidūrusi gimdymo palatoje, nekantriai stebinti laikrodį, kol išmuš lankymo valanda. Koridoriuje laukiau vyro, nekantraudama jį apkabinti, kol mudu kartu žavėsimės tobulu žmogučiu. Buvome atskirame palaimos burbule, visiškai įsimylėję vienas kitą, savo kūdikį ir gyvenimą.

Nežinau, kuo tėvystė taip smarkiai pakeičia santykių eigą, bet kūdikiui sulaukus vienerių mes jau lankėme porų konsultacijas. Numanau, kad tuomet, kai pradedi lankyti konsultacijas, santykiai jau būna nutrūkę. Mano vyras buvo dėmesingas ir padėti pasiruošęs tėtis, bet pirmenybę vis tiek teikė sau, savo socialiniam gyvenimui, golfui. Tuo tarpu mano gyvenimas, kaip būna daugeliui jaunų mamų, pasikeitė neatpažįstamai. Priėmiau motinystės iššūkį, bet mano karjera vis dar buvo kupina įtampos. Neskyriau laiko sau: buvau arba darbuotoja, arba mama. Dabar neabejoju, kad tais pirmaisiais motinystės metais atstūmiau savo vyrą, vengiau jo prisilietimo ir neskyriau jam dėmesio, bet tiesiog nepajėgiau. Karštligiškai žongliravau vaidmenimis ir neturėjau energijos niekam kitam. Galbūt jei tuo beprotišku metu su manimi jis būtų elgęsis kaip su drauge, o ne partnere, santykiai nebūtų taip sugedę. Jei jis būtų mažiau reikalavęs iš manęs kaip iš partnerės, kai neturėjau ko duoti, galbūt būtume tai ištvėrę. Kalbu ne vien apie seksą, kalbu apie jo reikalavimą, kad tvarkyčiausi pati, kai jis darydavo ką panorėjęs ir kaip užsigeidęs leisdavo laisvalaikį. Jei būtų labiau mane palaikęs, suteikęs erdvės, iš mūsų atžalų vaikystės būčiau išnirusi turėdama energijos santykiams. Tačiau matau, kad iš dalies abu esame atsakingi dėl to, kas nutiko mūsų santuokai: jis elgėsi kaip savanaudiškas niekšas, o aš — kaip labai įsiutusi žmona, kokia ir buvau.

Savo sprendimą paprašyti buvusio vyro išeiti pagrindžiau vienu labai paprastu klausimu: ar buvau pasiruošusi dalytis protu, kūnu ir siela su žmogumi, kuris manęs nebevertino ir nebegerbė? Atsakymas — aiškus ne. Tai buvo labai paprasta. Tačiau, žinoma, niekas nebuvo paprasta. Galiausiai prisipažinusi sau, kad turiu santykius nutraukti, kaip paaiškėjo, viską tik pradėjau. Metai, praleisti stengiantis pataisyti byrančią santuoką, pažeidė mano savivertę, taigi skyrybų metu mano pasitikėjimas savimi buvo kaip niekada žemas. Tuo metu maniau, kad tai tikriausiai sunkiausias dalykas, kokį teks kada nors padaryti. Vaikeli, kaip aš klydau! Abu žinojome, kad santuoka baigta, bet jis nekovojo, kad atgautų žmoną ir vaikus. Manau, tai buvo didžiausias smūgis. Vyras, kurį pasirinkau gyvenimo partneriu ir vaikų tėvu, nemanė, jog esame verti kovoti. Jei jis būtų paprieštaravęs, būčiau gavusi patvirtinimą, kad pasirinkau gerai, kad jis vis dėlto mus mylėjo, buvo sąžiningas ir padorus vyras. Matyt, jo reakcija tik patvirtino tai, ką jau skausmingai žinojau: jis visiškai nebrangino nei manęs, nei mūsų vaikų.

Dėl skyrybų atsidūriau kelyje, nuvedusiame į prostituciją. Kai turi vaikų, svarbiausi tampa jie, nebe tu. Turėjau parūpinti stogą jiems virš galvos ir maisto ant stalo. Turėjau padėti jiems atsiskleisti. Tam reikėjo pinigų, o vienišai motinai pinigų gauti sunku. Patekau į keistą kilpą: dirbau iš meilės vaikams; toje situacijoje atsidūriau todėl, kad turėjau vaikų, dėl kurių nukentėjo ir galiausiai nutrūko mano santuoka.

Suprantu abi puses: suvokiu, kad gimus vaikui vyrai nori atgauti žmoną, o tai, savaime suprantama, reiškia seksą. Taip pat suprantu, kad vyrams, nepatyrusiems smarkiai keičiančių nėštumo ir gimdymo būsenų, sunkiau prisitaikyti prie gyvenimo gimus kūdikiui ir kad jiems gali nepavykti taip greitai nustatyti prioritetų kaip moterims. Bet yra būdų būti geru vyru ir yra būdų būti prastu. Kai iš kliento išgirstu, kad žmona neseniai pagimdė arba turi mažų vaikų, tikroji aš nori iškeikti jį visais įmanomais žodžiais — kaip jis gali taip elgtis, ar jis neturi savigarbos, ar negerbia žmonos ir vaikų? Juk tikrai nesulaukė pilnametystės nesuvokdamas, kad mokėti už kekšę — vienas labiausiai partnerę žeidžiančių dalykų. Kodėl jis neprisideda kaip šeimos galva ir žmonos vyras? Kodėl mano, kad užsiimdamas su manimi seksu išspręs jam kilusias problemas?

Darbe neleidžiu sau turėti nuomonės. Ne tokios mano pareigos ir nesu atsakinga už moralinę kliento dorovę.

Sprendžiant iš to, ką matau ir girdžiu draugų šeimose, daugelis vyrų po kūdikio gimimo tikisi sulaukti tiek pat dėmesio kaip ir anksčiau. Jie jaučiasi apleisti ir atstumti — pasak kai kurių klientų — ir kasdien dalį dienos nori visiško žmonos dėmesio. Jei ji nepajėgia tiek skirti, jie gali suirzti, o tai tik pablogina padėtį. Jei vyras reiklus, moteriai atrodo, kad ant rankų ji laiko ne vieną, bet du kūdikius. Tai visiškai užgesina aistrą tuo metu, kai jos libido natūraliai sumažėjęs, dėl ko pora pajunta dar didesnį spaudimą. Girdėjau vyrišką pajuokavimą, esą namie atsiradus kūdikiui, vyrui išduodamas talonas, taigi jam „pasiseka“ tik ypatingomis progomis. Nėra nieko atgrasiau nei sekso prašantis vyras. Tai gana apgailėtina ir nė kiek neužveda.