Scarlett O’Kelly - Tarp paklodžių

Atsukau dušą, kad vanduo taptų maloniai karštas ir šūktelėjau jam mikliai išsimaudysianti. Įšokau ir nusiprausiau jį nuo savęs, įsivaizduodama, kaip jo kūno skysčiai kartu su muilinu vandeniu nuteka žemyn. Išmuilinau visas kūno dalis, nuskalavau, paskui viską pakartojau, kol vėl pasijutau švari. Nebuvo taip, kad tas vyrukas man nepatiktų, bet po dviejų ankstesnių klientų, po kurių tik trumpai nusimaudžiau, norėjau juos visus nusiprausti, kad ant odos neliktų nė pėdsako jų kvapo. Švara — tarsi nauja pradžia.

Iššokau, mitriai nusausinau rankšluosčiu kūną ir skubriai apsirengiau. Susirinkau į krepšį reikmenis, o kai Edis išlipo iš dušo, buvau pasiruošusi eiti. Jis pasakė labai gerai praleidęs laiką ir viliąsis greitai vėl mane užsakyti. Pakštelėjo man į skruostą, ir aš išėjau. Tikėjausi jį tapsiant nuolatiniu klientu, kadangi jis jau kurį laiką ieškojo palydovės.

Įsėdusi Į automobilį pasitikrinau žinutes mobiliajame telefone. Laimei, nė vienos nebuvo — buvau pernelyg pavargusi kalbėti su klientu, jau nekalbant apie dar vieną susitikimą. Atplėšiau voką, kurį Edis man davė, ir jau dėjausi grynuosius į piniginę, kai suvokiau, jog tai tik penkios dvidešimtinės — jis davė trim šimtais eurų per mažai. Kokia nesąmonė! Sėdėjau mėgindama nuraminti kvėpavimą. Po velnių, ką daryti? Turėjau galvoti aiškiai. Ar tai klaida? Ar jis netyčia davė per mažai, ar pasielgė taip tyčia, vildamasis, kad kai pastebėsiu būsiu jau pakeliui namo? Šūdas, šūdas, šūdas! Turėjau rizikuoti ir tikėtis, kad jis nemes man iššūkio. Ruošiausi tokiam įvykiui, bet tikrovėje taip dar niekada nenutiko. Atėjo metas pažiūrėti, ar psichologinis pasiruošimas suveiks. Ar visos spėlionės, mintyse išgalvoti dialogai, kuriuos pati vaidinau, pasiteisins su tikru vyru, kuriam mano požiūris į situaciją gali nepatikti? Prisiminiau jį sakius, kad prieš santuoką reguliariai lankydavosi pas palydoves, taigi tai arba nuoširdi klaida, arba jis tyčia norėjo mane apsukti. Nusprendžiau grįžti į kambarį ir paprašyti pinigų. Savo susitarimo dalį įgyvendinau labai gerai, taigi, sąžininga, kad turėčiau gauti sutartą mokestį.

Nužygiavau atgal į viešbutį ir nė nežvilgtelėjau į registratūrą — buvau pernelyg pikta, man nerūpėjo, ką jie pagalvos. Nusigavau iki kambario ir tvirtai pabeldžiau į duris. Jam atidarius pasistengiau skubriai prasibrauti pro duris ir įeiti į kambarį. Vos metusi žvilgsnį jam į veidą supratau, kad jis žinojo mane atėjus dėl pinigų. Akimirksniu suvokiau, kad trūkumas — ne klaida. Mane apgavo. Mintyse įsivaizduodama šią situaciją visada bijodavau, bet tikrovėje viriau iš pykčio. Apsimečiau, kad esu labai pasitikinti savimi. Atrodžiau rami, tačiau tvirta. Mano širdis krūtinėje daužėsi, bet kalbėjau lėtai ir aiškiai.

— Kreipiuosi į tavo padorumo jausmą. Noriu, kad sumokėtum sutartą mokestį, — pasakiau.

Jis sumurmėjo neturįs grynųjų ir siaubingai apgailestaująs dėl „klaidos“. Pamaniau, kad jis nebūtų rizikavęs ir neturėjęs kambary pinigų, jei būčiau juos iš pradžių suskaičiavusi ir pareikalavusi likusios dalies prieš sutikdama užsiimti seksu. Taip nevilties apimtas vyras jokiu būdu nebūtų apsiėjęs be pasibarškinimo. Taigi neatlyžau.

— Klausyk, tarp greitojo rinkimo numerių įvestas policijos. Galiu jiems dabar paskambinti, ir tau teks susidurti su pasekmėmis viešbučiui sužinojus, ką veikei, ir galimybe, kad išsiaiškins žmona ir bendradarbiai. Visi manys, jog esi visiškas šiknius, kad susitikinėji su palydove, kai žmona ką tik pagimdė kūdikį. Ir nemanyk, kad neišdrįsiu.

Jis supanikavo ir ėmė nervintis.

— Velniai rautų, nereikia to daryti. Gal turiu piniginėje. Leisk pažiūrėti.

Stovėjau vieną ranką uždėjusi ant klubo, o kita laikydama telefoną, iškėlusi pirštą virš pirmo klavišo. Iš tiesų tai buvo greitojo rinkimo namų numeris, kurį įvedžiau nelaimės atveju, bet žinojau, kad nieko nėra namie. Jei tektų jį spustelėti, įsijungtų balso paštas.

— Nagi, paskubėk. Turiu išeiti — ir nemanyk, kad gali taip mane išdurti. Turi dešimt sekundžių duoti man tris šimtus eurų, arba paspausiu klavišą.

Oho, net nenujaučiau, kad manyje slypi ši mafijos asmenybė!

— Pala, pala, duosiu. Eina šikt, tu kieta. Štai, imk, prašau nerinkti numerio, — jis mano akivaizdoje suskaičiavo likusius pinigus. — Štai, dabar patenkinta? — išrėžė jis.

Neatsakiusi paėmiau pinigus ir tiesiu taikymu išėjau iš kambario nė nesivargindama paskui save uždaryti durų.

Šios siaubingos scenos metu gal ir atrodžiau susitvardžiusi, bet širdis buvo atsidūrusi gerklėje. Norėjau kuo greičiau iš ten nešdintis. Skubėdama iš viešbučio žvilgtelėjau už nugaros, kad įsitikinčiau, ar jis manęs neseka. Mažiausiai norėjau, kad jis išvystų, kaip sėdu į automobilį — tuomet sužinotų numerius ir galėtų išsiaiškinti tikrąją mano tapatybę. Juk dabar težinojo netikrą vardą ir neregistruotą telefono numerį.

Įšokau į automobilį, užsirakinau dureles ir paskubomis išvažiavau iš aikštelės. Be abejo, panikavau. Važiavau kokias dešimt minučių, kol įsitikinau pakankamai nutolusi, tuomet sustojau greitkelyje susiimti. Kristau, kaip baisu buvo, bet džiaugiausi, kad pasipriešinau jam. Koks jis šiknius, manęs galįs išsisukti ir mane apkvailinti.

Grįžusi namo užrakinau duris ir užšoviau langus. Žinau, elgiausi kiek neracionaliai, bet dėl potyrio dar buvau išsigandusi. Mintyse liepiau sau iš naujų klientų grynuosius visada paimti ir patikrinti prieš aktą; nuolatiniai niekada nemėgino nusukti mokesčio, todėl turėjau būti ypač atsargi su naujaisiais. Pataisiau savo skelbimą internete ištrindama eilutę apie pasitenkinimą ir pinigų grąžinimą — nuo šiol prašysiu išankstinio užmokesčio. Išsiėmiau iš rankinės grynuosius ir suskaičiavau — tai mane paguodė. Priminė, kodėl tai dariau, o matydama pinigus nurimau. Šiandien uždirbau 960 eurų pelno atskaičius išlaidas — rekordinė suma, tokios pakaks, kad galėčiau kelias dienas pailsėti. Po šio vakaro įvykių su klientu man reikėjo erdvės. Išjungiau darbo telefoną ir įmečiau į virtuvės spintelę. Nenorėjau galvoti apie vyrus ar darbą. Ilgai mirkau karštoje vonioje ir dėkojau Dievui, kad saugiai grįžau namo.

Į lovą kritau išsekusi, bet varčiausi ir blaškiausi negalėdama užmigti. Vis dar buvau sukrėsta potyrio. Apskritai tai nebuvo svarbus įvykis, bet jis privertė susimąstyti, kaip rizikuoju kaskart su kuo nors susitikdama. Taip, spręsdama, su kuo ir kur susitikti, laikiausi savo nuostatų ir, taip, užsiėmiau saugiu seksu, bet negalima paneigti, kad tai buvo pavojinga. Per darbo valandas uždirbdavau nemažai, ypač palyginus su socialine parama, bet tai nebuvo labai dideli pinigai. Uždirbau tiek, kad mokėčiau paskolą, sąskaitas, už popamokinius vaikų užsiėmimus ir retkarčiais pasilepinčiau, bet pradėjau abejoti, ar verta rizikuoti, kai užmokestis vos padėjo kapanotis. Klientų skaičius kiekvieną savaitę kišdavo, kartais nebūdavo tinkamo tipo, suderinamo su mano tvarkaraščiu, be to, buvo įvairių įsipareigojimų mokykloje ar per šventes, kuomet norėdama dirbti privalėčiau leisti pinigus vaikų priežiūrai, o tai pažeistų tikslą. Ėmiau netekti net ir to menko socialinio gyvenimo, kurį turėjau: net atsitiktinė rytinė kava darėsi tolimu prisiminimu. Nuolat jaudinausi, kad netyčia neišsitarčiau šeimai ar draugams, net ėmiau jų vengti. Neatskambindavau jiems ir labai miglotai pasakodavau, kaip leidžiu laiką.

Viena vertus, man patiko geras seksas, o šiame darbe retkarčiais tokio gaudavau, bet, kita vertus, Viešpatie, tai visiškai socialiai nepriimtina. Nepajėgiau įsivaizduoti, kad kas nors iš mano pažįstamų suprastų, kodėl tai darau, jei kada būčiau išaiškinta. Kas, jei dirbant man nutiktų kas nors siaubingo, ir mano vaikams tektų gyventi su tuo baisiu palikimu? Kai pradėjau, man beviltiškai reikėjo pinigų ir negalvojau apie nieką daugiau, tik kaip apmokėti kitą sąskaitą. Žiūrėjau į tai kaip į trumpalaikę priemonę, bet dabar turėjau pradėti savęs klausinėti, kiek ilgai galėsiu tęsti. Faktas, kad kiekvieną mėnesį turėjau milžiniškų išlaidų, niekur nedingo, taigi neturėjau kitos išeities, tik toliau uždarbiauti. Per mėnesį vidutiniškai susitikdavau su dvylika keturiolika klientų, bet su pertrūkiais. Po puikios savaitės kas nors įvykdavo, pavyzdžiui, susirgdavo vaikas, arba klientas staiga atšaukdavo susitikimą, ir ūmai visas mano biudžetas nueidavo šuniui ant uodegos. Dėl to jaučiau spaudimą dirbti vos atsiradus galimybei, nes niekada nežinojau, kas laukia už kampo. Nuolat atsirasdavo papildomų išlaidų — gimtadienis, automobilio priežiūra, koks nors gedimas name. Numaniau, jog nesvarbu, kiek uždirbčiau, bet kurį mėnesį pinigų gali pritrūkti.