Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Svarsčiau galimybę padėti šešėliui pabėgti, o pačiam pasilikti čia, — tęsiu aš. — Bet tuomet mane išvarytų į Girią, taigi vis vien niekad tavęs nebepamatyčiau. Tu Girioje neišgyventum. Girioje gali gyventi tik tie, kurių šešėliai galutinai nesunaikinti, tie, kurie išsaugojo bent savasties likučius. Aš tebeturiu savastį. O tu — ne. Kaip tik dėl to, kad ir kaip būtum man reikalinga, pati visuomet galėsi apsieiti be manęs.

Ji linguoja galvą.

— Taip, to dalyko, kurį vadini savastimi, aš iš tikrųjų neturiu. Mano mama turėjo, o aš — ne. Dėl to, kad išsaugojo savastį, mama ir buvo ištremta į Girią. Niekada tau to nesakiau, bet aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai buvo išvaryta mama. Protarpiais vis dar pagalvoju apie ją. Vis smilkteli mintis: jeigu aš irgi turėčiau savastį, galėčiau susitikti ir gyventi drauge su mama. Ir dar, jeigu turėčiau savastį, galėčiau trokšti tavęs taip pat, kaip tu trokšti manęs...

— Net jeigu tai reikštų tremtį į Girią? Sutiktum mokėti už savastį šitokią kainą?

Ji mąsto, žvelgdama į savo rankas, kurios sunertais pirštais guli ant stalo priešais ją, paskui atgniaužia pirštus.

— Prisimenu, mama sakydavo: jeigu turi savastį, iš tikrųjų nieko negali prarasti, kad ir kur atsidurtum. Ar tai tiesa?

— Nežinau, — atsakau. — Nesvarbu, tiesa tai ar ne, svarbu, kad tuo tikėjo tavo mama. Tad ir klausti reikėtų šitaip: ar tu tuo tiki?

— Manau, galiu tuo tikėti, — sako ji, žvelgdama tiesiai man į akis.

— Tikrai? — net krūpteliu. — Manai, galėtum tuo patikėti?

— Taip, tikriausiai, — patvirtina ji.

— Palauk, prieš sakydama „taip“, gerai pagalvok. Tai labai, labai svarbu, — sujundu. — Kad ir kuo tikėtum, tikėjimas yra savasties apraiška — be savasties išvis negali būti jokio tikėjimo. Supranti mane? Kai sakai, kad kuo nors tiki, kartu pripažįsti ir nusivylimo tikimybę. O nusivylimas arba išdavystė gali būti nevilties priežastimi. Taip nuolatos ir atsitinka tiems, kurie turi savastį. Ar tu šitokius jausmus patiri?

Ji purto galvą.

— Negaliu pasakyti. Aš paprasčiausiai galvojau apie mamą. Ir nieko daugiau. Bet manau, kad tuo — galiu patikėti.

— Vadinasi, tavyje kažkas dar išliko, ryšys su savastimi galutinai nenutrūkęs! Tačiau tavo savastis paslėpta labai giliai ir nepajėgia prasismelkti paviršiun.

— Kai sakai, jog kažkur giliai manyje vis dar glūdi savastis, ar turi omeny, kad jie suvisai nepribaigė mano šešėlės — taip pat, kaip nutiko ir mamai?

— Ne, šešėlė iš tikrųjų mirusi ir palaidota Obelyne. Tačiau tavo prisiminimuose apie mamą tikriausiai užsiliko savasties aidai, jei tik tu sugebėtum juos atpažinti.

Aplink mus viešpatauja tyla — tarytum lauke sūkuriuojantis sniegas būtų išsiurbęs iš kambario visus garsus, tarytum pati Siena būtų sulaikiusi kvapą, stengdamasi nuklausyti mūsų pokalbį.

— Pakalbėkime apie tuos senus sapnus, — keičiu temą. — Ar tiesa, kad žvėrys sugeria visus savasties atšvaitus, kuriuos išspinduliuojame kiekvieną mielą dieną? Ir kad kaip tik tai ilgainiui tampa senais sapnais?

— Na taip, žinoma. Kai miršta mūsų šešėliai, žvėrys kvėpuodami susiurbia savastį į save.

— Vadinasi, aš tikriausiai galėčiau iš senų sapnų išskaityti tavąją savastį.

— Ne, tai neįmanoma. Savastis, kurią įkvepia žvėrys, jau nebebūna vientisa. Manoji subyrėjusi ir išblaškyta, atskiros jos dalelės pateko skirtingiems žvėrims, susimaišė su kitų žmonių savasties nuoplaišomis. Šito raizginio jau nebeišpainiosi.

Taip, jos tiesa. Juk aš seniai kiekvieną vakarą skaitau sapnus, o suprasti taip ir nesugebėjau nė vieno, netgi nė menkiausios dalelės. O dabar, jei iš tikrųjų ketinu gelbėti savo šešėlį, man liko vos dvidešimt viena valanda. Per dvidešimt vieną valandą privalau surinkti visus jos savasties skivytus. Kaip gali būti, kad šiame visiškai laikui nepavaldžiame Mieste šitaip beviltiškai stokoju laiko? Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Privalau rasti tą siūlo galelį, kurį patraukęs sutelksiu dėmesį — ir kartu išardysiu audinį.

— Reikia eiti į saugyklą, — sakau.

— Saugyklą?

— Turime pasižiūrėti į kaukoles ir gerai pagalvoti. Galbūt ką nors aptiksime.

Imu ją už rankos; mudu šmurkštelime už pertvarėlės ir einame pro duris į saugyklą. Bibliotekininkė įžiebia blausią lempelę, ir prietemoje išnyra begalinės lentynos su nesuskaičiuojama gausybe kaukolių. Balzgani apvalaini pavidalai, visi padengti storu dulkių sluoksniu, žandikauliai atkragę vienodu kampu, tuščios akiduobės bereikšmiais žvilgsniais dėbso į niekur. Tiršta, kone apčiuopiama jų tyla kabo tarsi rūko skraistė. Jaučiu, kaip nugara vėl nuvirva šiurpulys.

— Ar tikrai manai, kad sugebėsi išskaityti mano savastį? — klausia ji, iš labai arti žvelgdama man tiesiai į akis.

— Tikiuosi, — sakau, stengdamasis įtikinti ir save patį. — Juk turi būti koks nors būdas...

— Juk tai tas pat, kas ieškoti atskirų lietaus lašų upėje.

— Ne, tu klysti. Žmogaus savastis — tai ne lietaus lašai. Ji nekrinta iš dangaus, nepasimeta tarp kitų, su niekuo nesusimaišo. Jei išvis kada nors manimi tikėjai, tai patikėk štai kuo: pažadu, aš surasiu tavo savastį. Nuo tavo tikėjimo viskas ir priklauso.

— Aš tavim tikiu, — akimirką patylėjusi kužda ji. — Prašau, surask mano savastį.

35 Manikiūrinės žirklutės, sviestinis padažas, geležinė vaza

Kai sustojau prie bibliotekos durų, laikrodis rodė be penkių pusę šešių. Vis vien sugebėjau gerokai pasiankstinti, tad išlipau iš mašinos ir patraukiau pasivaikščioti ūkanotomis gatvėmis. Užsukau į kavinę, truputį pažiūrėjau golfo varžybų transliaciją. Paskui kyštelėjau nosį į pramogų centrą ir nutariau sužaisti kompiuterinį žaidimą. Žaidimo tikslas buvo sunaikinti tankus, plūstančius iš kito upės kranto. Iš pradžių man sekėsi visai neblogai, bet netrukus priešo tankai ėmė daugintis lyg išprotėję lemingai; vien neapsakoma gausa jie sutrypė mano pajėgas ir sugriovė mano bazę. Galutinai viską nušlavė akinantis blyksnis, primenantis branduolinį sprogimą, ir ekrane pasirodė užrašas: ŽAIDIMAS BAIGTAS — ĮMESKITE MONETĄ.

Įmečiau į plyšį dar vieną šimto jenų monetą. Mano bazė vėl lyg niekur nieko išdygo ekrane sveikutėlė, sugriaudėjo fanfaros. Kaip kažin ką, žaidimas į vienus vartus. Aš buvau pasmerktas pralaimėti. Jeigu nepralaimėčiau, žaidimas tęstųsi be galo be krašto. Bet negi dabar graušiesi nagus? Netrukus mane vėl nušlavė nuo žemės paviršiaus, vėl driokstelėjo tas pats blyksnis ir vėl pasirodė užrašas: ŽAIDIMAS BAIGTAS — ĮMESKITE MONETĄ.

Greta kompiuterinės buvo smulkių metalo dirbinių krautuvėlė, vitrinoje rikiavosi patys įvairiausi įrankiai. Veržliarakčių ir atsuktuvų rinkiniai, elektriniai pneumatiniai plaktukai, grąžtai, o šalia — netgi Vakarų Vokietijos gamybos precizinių instrumentų dėžutė. Greta jos — gal trisdešimt medžiui drožti skirtų peilių ir skaptų.

Užėjau vidun. Po kurtinančio pokšėjimo ir dūzgimo pramogų centre šioje krautuvėlėje atrodė taip tylu, lyg būčiau pakliuvęs į ledkalnio gelmes. Greta skutimosi priemonių išvydau manikiūrines žirklutes, išdėliotas tarsi kokia egzotiškų vabzdžių kolekcija. Išsirinkau vienas, iš pažiūros primenančias paprasčiausią metalinį strypelį, ir nusinešiau prie kasos aparato.

Pagyvenęs pardavėjas skystučiais plaukais padėjo pusiau išardytą elektrinį kiaušinių plaktuvą ir pademonstravo, kaip naudotis žirklutėmis.