Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Nejaugi visiškai neskaitai šiuolaikinės literatūros?

— Na, kartais paskaitinėju Somersetą Moemą.

— Kažin ar daug rastum žmonių, kurie Somersetą Moemą pripažintų šiuolaikiniu autoriumi, — pareiškė ji, gurkštelėdama vyno. — Lygiai taip pat niekam nebešauna į galvą muzikiniame automate užsileisti Benį Gudmaną.

— O man patinka Moemas. Skustuvo ašmenis skaičiau bene tris kartus. Gal ir ne itin įspūdingas romanas, tačiau skaityti labai smagu. O tai geriau nei atvirkščiai.

— Gal ir taip. — Ji nusijuokė. — O tie oranžiniai marškiniai tau iš tiesų labai tinka.

— Labai ačiū, — atsakiau. — Tu puikiai atrodai.

— Ačiū tau, — pasakė ji. Ir tuoj pat paaiškino: — Per pietų pertrauką parbėgau namo persirengti. Gyvenu netoli bibliotekos, labai patogu.

Atnešė užkandžius, tad mudu nutilome ir kibome į maistą. Patiekalai buvo kvapnūs, gardūs, subtilaus skonio. Šviežutėlės krevetės taip ir tirpo burnoje, austrės dvelkė jūra.

— Na kaip, ar viską išsiaiškinai apie vienaragius? — paklausė ji ir įsimetė į burną dar vieną austrę.

— Daugmaž, — atsakiau, šluostydamasis sepijos rašalą nuo lūpų.

— Iš kur tuos vienaragius ištraukei?

— Jie čia, — atsakiau, patapšnodamas sau per smilkinį. — Visi vienaragiai — mano galvoje.

— Nori pasakyti — perkeltine prasme?

— Toli gražu. Argi aš panašus į tokį, kuris kalba perkeltinėmis prasmėmis? Vienaragiai iš tikrųjų gyvuoja mano sąmonėje. Kai kas juos ten aptiko ir man papasakojo.

— Džiugu, kad kažkas sugebėjo juos aptikti. Skamba labai įdomiai. Papasakok ką nors daugiau.

— Iš tikrųjų tai ne taip jau ir įdomu, — pasakiau, perduodamas jai baklažaną. Savo ruožtu ji padavė man lėkštę su marinuotomis stintomis.

— Aš vis vien norėčiau sužinoti apie tai daugiau. Tikrai norėčiau.

— Na... yra maždaug taip. Pačiose sąmonės gelmėse esama šerdies, į kurią net ir pats negali prasibrauti. Mano sąmonės šerdyje yra miestas. Miestas, per kurį teka upė, o visą jį juosia aukšta mūrinė siena. Nė vienas miesto gyventojas negali jo palikti. Įeina ir išeina tik vienaragiai. Vienaragiai susiurbia į save miesto gyventojų esybes, panašiai kaip sugeriamasis popierius, ir išneša anapus sienos. Taigi miesto gyventojai neturi ego — neturi savasties. Aš pats gyvenu tame mieste — ar bent jau taip byloja pasakojimas. Ničnieko daugiau nežinau, na, nebent tai, kad savo akimis niekad nesu viso to regėjęs.

— Na... sakyčiau, iš tikrųjų originalu.

Kokia dar upė? Seniokas nė puse lūpų neužsiminė apie jokią upę...

— Bet visa tai sukūriau ne aš, o jei ir aš, tai nieko apie tai nenutuokdamas, — pridūriau.

— Ir vis dėlto — tu. Juk šito nesukūrė niekas kitas, tiesa?

— Na, taip... turbūt taip.

— O stintos visai neblogos, tiesa?

— Iš tikrųjų skanios.

— Man atrodo, tai, ką pasakojai, šiek tiek primena aną Rusijos vienaragio istoriją, kurią andai tau skaičiau, kaip manai? — vėl prašneko ji, pjaudama perpus baklažaną. — Juk buvo manoma, kad anie vienaragiai Ukrainoje gyveno visiškai izoliuotomis bendruomenėmis.

— Taip, šiuo atžvilgiu iš tikrųjų panašu.

— Galbūt esama kokio nors ryšio...

— Minutėlę! — staiga pertraukiau ją ir kyštelėjau ranką į švarko kišenę. — Turiu tau dovaną.

Įteikiau jai nediduką juodos odos dėklą.

— Kas tai? — nustebusi paklausė ji, vartaliodama rankose metalinį strypelį, kurį ištraukė iš dėklo.

— Tuojau parodysiu. Stebėk atidžiai.

Ji sužiuro į mano rankas.

— Manikiūrinės žirklutės?

— Visiškai teisingai! Sudėti reikia atvirkščia tvarka. Štai šitaip.

— Labai įdomu, — pareiškė ji. — Vis dėlto pasakyk: ar dažnai dovanoji moterims manikiūrinės žirklutes?

— Niekad. Tau — pirmajai. Tiesiog laukdamas, kol baigsi darbą, kyštelėjau nosį į visokių smulkių gelžgalių krautuvėlę, ir staiga užėjo noras ką nors nusipirkti. Medžio drožimo peilių rinkinys buvo pernelyg didelis gremėzdas.

— Labai ačiū. Nuo šiol visada nešiosiuosi tas žirklutes rankinėje ir kaskart, kai tik naudosiuosi jomis, pagalvosiu apie tave.

* * *

Padavėjas nunešė užkandžių lėkštes ir netrukus patiekė pirmuosius patiekalus. Alkio man taip ir nepavyko apmalšinti. Šeši užkandžiai — o nepakako net kirminui numarinti... Per kelias akimirkas sušlaviau neįtikėtiną kiekį naminių tagliatelle , ant viršaus dar užkroviau savąją pusę porcijos makaronų su žuvies padažu. Visa tai sukimšęs, lyg ir išvydau šiokias tokias blausias švieseles savo skrandžio juodojoje skylėje.

Sudoroję visus makaronų patiekalus ir laukdami sterko, gurkšnojome vyną.

— Beje, vis norėjau paklausti apie tavo butą... — prašneko ji. — Ar ten pasidarbavo koks nors tamtyč sukonstruotas mechanizmas? O gal kokia nors speciali griovikų brigada?

— Gal jį ir galima vadinti mechanizmu, bet darbavosi vienas žmogus, — atsakiau.

— Reikia manyti, ryžto jam tikrai netrūko.

— Pamatytum — nepatikėtum.

— Koks nors tavo draugas?

— Visiškai nepažįstamas.

— Ar tik nebus tas įvykis kaip nors susijęs su vienaragiais? — sumetė ji.

— Taip ir buvo. Tik štai niekas nesusiprotėjo paklausti mano paties nuomonės apie visa tai.

— Ir dėl viso šito rytoj tau reikia iškeliauti?

— Na... taip.

— Panašu, kad būsi įklimpęs iki ausų.

— Žinai, viskas taip painu, taip sudėtinga, kad nė pats nebeatrenku galų. Turbūt bus paprasčiausia, jeigu paaiškinsiu, kad mane įklampino į informacijos karą.

Prie mūsų staliuko netikėtai išdygo padavėjas su žuvimi ir ryžiais.

— Nelabai suprantu, — pareiškė mergina, šakutės briauna atsignybdama suzuki. — Štai bibliotekoje, kur dirbu, — gausybė knygų, ir visi ateina jų skaityti. Kam prireikia kokios nors informacijos, gali naudotis be jokių apribojimų. Ir niekas dėl jos nekariauja.

— Kaip gaila, kad pats nedirbu bibliotekoje, — pratariau aš.

* * *

— Žuvis buvo nuostabi, — sumurkė mergina, kai sunaikinome visą iki trupinėlio. — O padažas — ir išvis nepakartojamas.

— Paruošti gerą sviestinį padažą — tikras menas, — paaiškinau. — Svarbiausia — nepagailėti laiko. Susmulkintus svogūnėlius išmaišai išlydytame svieste ir kaitinti ant labai silpnos ugnies. Paskubėsi — ir viską sugadinsi.

— Ak, tiesa, tu juk mėgsti gaminti, ar ne?

— Na, bent jau mėgau. Bet, norėdamas viską pagaminti tobulai, privalai nuoširdžiai atsiduoti šiam darbui. Būtini švieži produktai, subtilus skonis, o ir patiekti viską reikia taip, kad būtų patrauklu ir akiai... Tai ne šiuolaikinis menas. Geros virtuvės tradicijos nepasikeitė nuo devynioliktojo amžiaus.

— Citrininiai pyragaičiai taip ir tirpsta burnoje, — žavėjosi ji, kai mums atnešė desertą. — Ar tu jau visiškai užpildei skrandį?

Vynuoginiai ledai švelniai kuteno gomurį, trapūs pyragaičiai gniaužė gerklę citrinos rūgštumu, tiršta espreso kava tiesiog mušė į galvą. Kai galų gale baigėme valgyti, iš virtuvės mūsų pasveikinti atskubėjo pats virėjų vyresnysis.

— Nuostabus maistas, — pagyrėme jį.

— Nepaprastai malonu gaminti tokiems svečiams, kurie mėgsta gerai pavalgyti, — atsakė virėjas. — Šitiek nesugeba suvalgyti net mano šeima Italijoje.

— O, labai ačiū. — Mudu nutarėme, kad tai komplimentas.

Virėjas nuskubėjo atgal į virtuvę, o mudu užsisakėme dar po puodelį espreso kavos.