Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Štai, žiūrėkite atidžiai, — tarstelėjo jis, parodė tris visai paprastus veiksmus ir atidavė žirklutes man.

— Pirmarūšis dalykėlis, — patikino jis. — „Henkel“ firma, užteks visam gyvenimui! Nerūdija, neatšimpa, ašmenys kuo puikiausi. Ir dar tokios tvirtos, kad gali karpyti nagus šunims!

Sumokėjau už pirkinį du tūkstančius aštuonis šimtus jenų. Žirklutes gavau juodame odiniame dėkle.

Pardavėjas tuoj pat vėl kibo ardyti kiaušinių plaktuvą. Išsuktus skirtingų dydžių varžtus išrūšiavo į atskirus švarutėlius baltus padėkliukus. Ten jie atrodė tokie laimingi.

* * *

Grįžau į automobilį; laukdamas užsidėjau Brartdenburg Concertos. Galvojau apie varžtus, apie tai, kokie jie atrodė laimingi. Galbūt džiaugiasi išsivadavę iš kiaušinių plaktuvo, galbūt, tapę nepriklausomais varžtais, dabar mėgaujasi laisve ant baltų padėkliukų? Aš ir pats pradžiugau, išvydęs juos tokius laimingus.

Prieš uždarant iš bibliotekos pabiro žmonės. Daugiausia — aukštesniųjų klasių moksleiviai, nešini tokiais pat sportiniais krepšiais kaip ir manasis; vis dėlto pastebėjau ir vieną kitą vyresnį žmogų. Lygiai šeštą nuaidėjo varpelis. Ir staiga nei iš šio, nei iš to pajutau žvėrišką apetitą — neprisimenu, kad kada gyvenime būčiau buvęs toks alkanas. Tiesa, nuo pačios visų smagybių pradžios beveik nieko ir neturėjau burnoj. Atlošiau automobilio sėdynę ir įsitaisęs pusiaugula užsižiūrėjau į žemas mašinos lubas, o mintyse tuo tarpu sukosi patys įvairiausi patiekalai. Tarp jų — ir varžtai ant baltų padėkliukų, pavirtę varžtais baltame padaže su keliais lapeliais rėžiukų salotų.

Po penkiolikos minučių pro paradines duris išniro ir mano mergina iš skaitytojų aptarnavimo skyriaus. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną aksominę suknelę su balta nėriniuota apykaklaite; ant kaklo segėjo dvigubą susuktą sidabrinę grandinėlę.

— Tavo mašina? — nustebo ji.

— Ne, išsinuomojau. Patinka?

— Visai nieko. Nors kažin ar tikrai dera prie tavo stiliaus.

— Nė pats nežinau. Tiesiog tokią man pasiūlė nuomos punkte.

Ji apžiūrėjo automobilį ir iš išorės, ir iš vidaus, atidarė peleninę, kyštelėjo nosį į pirštinių dėžutę.

Paskui paklausė:

— Kas čia atlieka Brandenburgą?

— Trevoras Pinokas.

— Tu — Pinoko gerbėjas?

— Na... nepasakyčiau, — prisipažinau. — Tiesiog užkliuvo akis už šitos kasetės. Bet, atrodo, skamba neblogai.

— Man labiausiai patinka Richterio atlikimas. Beje, ar žinai, kad yra ir dar viena versija, diriguojama Pablo Kazalso?

— Kazalsas?

— Atlikimas visiškai netikėtas, Brandenburgą net sunku atpažinti. Labai įdomu.

— Pasižvalgysiu, gal pavyks kur gauti, — pažadėjau. — O kur mes valgysime?

— Ką manai apie itališką virtuvę?

— Puiki mintis.

— Žinau čia netoliese tokią užeigėlę... ten jie tikrai skaniai gamina.

— Tai ir traukime ten. Aš toks alkanas, kad galėčiau ryti net varžtus.

— Aš irgi alkana, — atsakė ji, varžtus praleidusi pro ausis. — Hmmm... Gražūs marškiniai.

— Ačiū.

Iki restorano važiavome penkiolika minučių — laviruodami tarp dviratininkų ir pėsčiųjų vingiuotomis gyvenamojo kvartalo gatvelėmis. Daugmaž ties įkalnės viduriu, tarp gyvenamųjų namų, apjuostų aukštomis tvoromis, apsuptų išlakiomis pušimis ir Himalajų kedrais, išniro nedidukas italų restoranas — baltas medinis vakarietiško stiliaus namukas, kuriame ir buvo įsikūrusi tratorija. Iškaba buvo tokia nežymi, kad nežinodamas nė neatkreiptum dėmesio, jog čia esama restorano.

Jis ir buvo visiškai mažytis: keturi staliukai ir dar keturios aukštos kėdės prie baro. Mus pasodino prie tolimiausio staliuko, iš kur pro langą matyti sodelyje augančios slyvos.

— Gal paragausime vyno? — pasiūlė ji.

— Išrink tu, — atsakiau.

Kol ji su padavėju aptarinėjo vynus, žvelgiau pro langą į slyvos medį. Slyva itališko restorano kiemelyje atrodė išaugusi kažkaip lyg ir ne vietoje. O gal aš ir klystu. Galbūt slyvos auga ir Italijoje. Pasiutimas, juk ūdrų Prancūzijoje tai yra!

Galiausiai ji išrinko aperityvą, ir mudu atsivertėme valgiaraščius. Rinkomės kruopščiai, neskubėdami. Pirmiausia — užkandžiai: užsisakėme insalata di gamberetti alle fragole, ostricbe ai vivo , mortadella di fegato , sepie ai nero , melanzane alla parmigiana ir ivakasagi marinata 15 . Toliau — pirmieji patiekalai: ji nutarė paragauti spagbetti ai pesto genovese 16, mane sugundė tagliatelle alla casa 17 .

— Kaip manai, gal pasidalytume pusiau dar porciją maccheroni ai sugo di pesce 18? — pasiūlė ji.

— Skamba viliojančiai, — pritariau.

— Kokios šiandien turite žuvies? — ji atsisuko į padavėją.

— Šviežutėlio sterko; tai tas pat, kas suzuki , — iškilmingai pranešė padavėjas. — Jį troškiname popieriniame maišelyje ir apšlakstome migdolų padažu.

— Norėsiu paragauti, — iškart pareiškė ji.

— Man irgi to paties, — neatsilikau ir aš. — Su garnyru: špinatais ir risotto ai funghi 19 .

— O man — verdure cotte ir risotto ai pomodoro 20 .

— Manau, netruksite įsitikinti, kad mūsų risotti gana sotūs, — prasižiojo jau kiek sunerimęs padavėjas.

— Tikiu, bet aš jau keletą dienų beveik nieko nevalgęs, o ją kamuoja skrandžio išsiplėtimas, — paaiškinau.

— Tikra juodoji skylė, — paantrino ji.

— O desertui man prašom atnešti granita di uva, crema fredda, suffle ai limone 21 ir espreso kavos, — išbėrė ji, kol padavėjas dar nespėjo pasišalinti.

— Man irgi to paties, — pridūriau aš.

Kai padavėjas galų gale baigė užsirašinėti mūsų užsakymą, mergina nusišypsojo man.

— Žinai, tau visiškai nebūtina šitiek užsisakyti vien tam, kad neatsiliktum nuo manęs.

— Nieko panašaus, — paprieštaravau. — Aš iš tikrųjų mirštu badu. Turbūt niekad gyvenime nesijaučiau toks alkanas.

— Nuostabu, — pareiškė ji. — Aš nepasitikiu žmonėmis, kurie neturi apetito. Tuomet atrodo, tarsi jie stengtųsi kažką nuslėpti. Ar tu taip nemanai?

— Iš kur galiu žinoti? — Aš ir iš tikrųjų nežinojau.

— „Iš kur galiu žinoti“ — vienas dažniausių posakių tavo repertuare, tiesa? — pastebėjo ji.

— Gal ir taip.

— O „gal ir taip“ — dar viena tavo mėgstama frazė, ar ne?

Nesusizgribau, ką dar pasakyti.

— Ar tu dėl visko šitaip abejoji?

Iš kur galiu žinoti , bet gal ir taip , — vos neleptelėjau; kartojau ir kartojau tai mintyse tol, kol pagaliau vėl prisistatė padavėjas: tarsi koks orus masažuotojas, maigantis išnirusį sosto įpėdinio nugaros slankstelį, jis pagarbiai atkimšo butelį ir pripylė vyno mums į taures.

— Prisimeni Kamiu Svetimą ? Pagrindinis personažas nuolat lyg užsuktas kartodavo: „Tai ne mano kaltė“... jei tik teisingai prisimenu. Nagi, kuo jis ten vardu...

— Merso, — pasufleravau aš.

— Teisingai, Merso, — patvirtino ji. — Skaičiau tą knygą dar vidurinėje mokykloje. Bet šiandieniniai moksleiviai nieko panašaus neskaito. Neseniai mes bibliotekoje specialiai domėjomės, kokių knygų paklausa didžiausia. O kokius autorius tu mėgsti?

— Turgenevą.

— Na... Turgenevas ne toks jau ir didis. Jau savo laiku jis buvo pasenęs.

— Gal ir taip, — išsprūdo man, — bet vis vien skaitau jį su malonumu. Dar patinka Floberas ir Tomas Hardis.