Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Tebelijo, tačiau rinktis drabužius man jau gerokai pakyrėjo, tad nutariau išsiversti be lietpalčio ir patraukiau tiesiai į aludę. Ji buvo beveik tuščia. Skambėjo Bruknerio simfonija. Kelinta — to negalėjau pasakyti, bet argi kas susigaudo simfonijų numeriuose? Užsisakiau alaus ir austrių, jas patiekė išdėliotas lėkštutėje tvarkingu apskritimu.

Išspaudžiau citriną, apšlaksčiau austres jos sultimis ir kibau valgyti laikrodžio rodyklės kryptimi; fone skambėjo romantiška Bruknerio muzika. Milžiniškas sieninis laikrodis rodė be penkių tris. Laikrodžio rodykles suko du įspūdingi liūtai. Bruknerio simfonija baigėsi; atėjo eilė Ravelio Bolero.

Užsisakiau antrą bokalą alaus, ir čia mane staiga prispyrė seniai užmirštas reikalas. Po galaižin kokios pertraukos prireikė nusišlapinti. Nuskubėjau į tualetą, ir jau kai dėjau, tai dėjau. Kažin, kaip šlapimo pūslė gali sutalpinti šitiek skysčio? Niekur pernelyg neskubėjau, tad čiurenau geras dvi minutes, o Bolero tuo tarpu vis labiau augo link įspūdingo crescendo. Pasijutau taip, tarsi galėčiau šitaip stovėti ir šlapintis per amžius.

Kaip kažin ką, po to jaučiausi lyg iš naujo gimęs.

Nusiploviau rankas, dirstelėjau į savo atspindį banguotame veidrodyje, sugrįžau prie likusio ant stalo alaus bokalo ir prisidegiau cigaretę.

Rodės, laikas sustojo, tačiau liūtai spėjo pasisukti devyniasdešimties laipsnių kampu, tad buvo jau dešimt po trijų. Pasirėmiau alkūne į staliuką ir užsižiūrėjau į laikrodį. Stebėti, kaip sukasi laikrodžio rodyklės — pats beprasmiškiausias užsiėmimas iš visų įmanomų, bet nieko geresnio neįstengiau sugalvoti. Juk bet kokią žmogaus veiklą skatina išankstinis įsitikinimas, kad gyvenimas dar tęsis ir tęsis. O jei šią prielaidą atimsi — kas liks?

Kai minutinės rodyklės liūtas nukeliavo žemyn ir laikrodis rodė jau pusę keturių, susimokėjau ir pakilau eiti. Per manąją alaus pertraukėlę liovėsi lyti, tad skėtį palikau aludėje. Viskas atrodė nebe taip prastai. Oras praskaidrėjo, tai kodėl negalėtų drauge praskaidrėti ir mano nuotaika?

Atsikratęs skėčio, pasijutau tarytum palengvėjęs. Netgi užėjo noras judėti į priekį. Įsigeidžiau pasitrainioti minioje. Patraukiau į „Sony“ biurų pastatą, įsimaišiau tarp arabų turistų, išpūstomis akimis spitrijančių į visą eilę pasieniu išrikiuotų televizorių ekranų. Paskui nusileidau į metro, perėjau į Marunouči liniją ir nuvažiavau į Šindziuku. Panašu, kad būsiu užsnūdęs tą pat akimirksnį, kai atsisėdau vagone, mat kai atsikvošėjau, jau buvau atkakęs į vietą.

Išeidamas pro turniketą, staiga prisiminiau vienaragio kaukolę ir perskirstytus duomenis, kuriuos prieš porą dienų palikau stoties saugojimo kameroje. Toji kaukolė man jau nieko nebereiškė, be to, nebuvau pasiėmęs nė kvito, bet kadangi neturėjau kuo užsiimti, netrukus jau rymojau prie saugojimo kameros pertvaros ir įkalbinėjau tarnautoją grąžinti man daiktus.

— Ar gerai visur išieškojote kvito? — paklausė tarnautojas.

Patikinau jį, kad tiesiog nebeturiu kur daugiau ieškoti.

— O kaip atrodo jūsų bagažas?

— Mėlynas sportinis „Nike“ krepšys.

— O kaip atrodo „Nike“ prekinis ženklas?

Paprašiau skiautės popieriaus ir pieštuko, tada nupiešiau kreivoką bumerangą, virš jo užrašiau „Nike“. Tarnautojas nepatikliai nužvelgė mano piešinį, bet vis tiek nušlepsėjo taku tarp lentynų. Netrukus grįžo su mano krepšiu.

— Šitas?

— Tas pats, — patvirtinau.

— Ar turite kokį nors asmens dokumentą?

* * *

Vos atgavau savo nuosavybę, dingtelėjo mintis, kad, einant vakarieniauti su moterimi, nelabai dera drauge temptis ir sportinį krepšį. Tad, užuot jį nešiojęsis, nutariau išsinuomoti automobilį, o krepšį nerūpestingai nudrėbti ant užpakalinės sėdynės. Įsigeidžiau kokios nors prašmatnios europietiškos mašinos. Tiesa, nesu pernelyg karštas europietiškų automobilių gerbėjas, tačiau atrodė, kad ši, tokia neeilinė, mano gyvenimo diena nusipelno ir ypatingos mašinos.

Perverčiau telefono abonentų knygos geltonuosius puslapius, radau Šindziuku rajone keturis automobilių nuomos punktus — į visus ir paskambinau. Tačiau europietiškų automobilių nesiūlė nė vienas. Maža to, kad sekmadieniais automobilių nuomos paklausa labai didelė, visų pirma užsienietiškų mašinų niekas nė nenuomojo. Paskutiniame nuomos punkte man pasiūlė rinktis vieną iš dviejų tojotų: sportinę „Carina 1800 GT“ su dviguba traukle ir turbokompresoriumi arba „Mark II“ modelį. Abu automobiliai esą nauji, abu — su automagnetolomis. Pasirinkau „Carina“. Neturėjau žalio supratimo, kaip atrodo viena ar kita.

Užsisakęs mašiną, užsukau į muzikos įrašų parduotuvę ir prisipirkau kasečių. Džonio Metiso Greatest Hits, Šėnbergo Verklarte Nacht (dirigentas — Zubinas Mehta), Kenio Berelo Stormy Sunday , Elingtono — Popular Ellington , Brandenburg Concertos (klavesino partiją atlieka Trevoras Pinokas) ir pagaliau — Bobo Dilano rinkinį su daina „Likę a Rolling Stone“. Tai bent mišrainė. Bet aš norėjau apsidrausti. Ką gali žinoti, kokia muzika labiausiai tinka prie sportinės tojotos „Carina 1800 GT“ su turbokompresoriumi?

Susikroviau kasetes į krepšį ir patraukiau į nuomos punktą. „Carina 1800 GT“ vairuotojo sėdynė, palyginti su manąja kasdiene skardine, labiau priminė kosminio erdvėlaivio kabiną. Užleidau Bobą Dilaną ir, kol jis dainavo „Watching the River Flow“, ėmiausi tikrinti kiekvieną valdymo pulto mygtuką.

Ta pati dailutė mergina, kuri mane aptarnavo, priėjo prie automobilio ir paklausė, ar kas nors negerai. Ir nusišypsojo akinančia šypsena — tarsi tiesiai iš televizijos reklamos.

Ne, viskas gerai, patikinau, tik štai prieš išvažiuodamas į kelią panorau patikrinti kiekvieną valdymo mygtuką.

— Puiku, — pareiškė ji.

Jos šypsena priminė man kitą merginą, kurią pažinojau dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. Buvo tokia dailutė ir lankstaus proto, bet paskui ištekėjo už Kakumaru radikalo, pagimdė jam du vaikus ir galiausiai pradingo iš šio pasaulio. Kas galėjo pamanyti, kad tokiai dailiai septyniolikmetei, garbinančiai Selindžerį ir Džordžą Harisoną, teks išgyventi šitokius perversmus?

— Lieka tik pasvajoti, kad visi vairuotojai būtų tokie apdairūs kaip jūs, — kalbėjo nuomos punkto darbuotoja. — Tuomet ir dirbti būtų kur kas lengviau. Tie kompiuterizuoti naujausių modelių valdymo pultai ganėtinai sudėtingi.

— Kurį mygtuką reikia paspausti norint ištraukti kvadratinę šaknį iš šimto aštuoniasdešimt penkių? — paklausiau.

— įtariu, kad šita funkcija bus įdiegta tik kitame modelyje, — ji nusijuokė. — Sakykite, ar tik ne Bobo Dilano klausotės?

— Visiškai teisingai, — atsakiau. Kaip tik „Positively 4th Street“.

— Bobą Dilaną atpažįstu vos išgirdusi, — pareiškė ji.

— Ar dėl to, kad lūpine armonikėle jis groja dar baisiau nei Stivis Vonderis?

Ji vėl nusijuokė. Kaip šaunu įsitikinti, kad dar sugebu ką nors prajuokinti.

— Ne, man iš tikrųjų patinka jo balsas, — paaiškino ji. — Tarsi vaiko, kuris stovi prie lango ir žvelgia į lietų.

Apie Bobą Dilaną prirašyta tomų tomai, tačiau su tokiu tobulu apibūdinimu man iki šiol neteko susidurti. Kai pasakiau jai tai, ji išraudo.

— Na, nežinau... Tiesiog man taip atrodo.

— Nė į galvą nebūtų atėję, kad tokia jauna mergina kaip jūs išvis klausytųsi Bobo Dilano.

— O aš labiausiai ir mėgstu seną muziką. Bobą Dilaną, „Beatles“, „Doors“, „Byrds“, Džimį Hendriksą... na, ir taip toliau.