Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Grįžau prie tabako krautuvėlės, užsukau vidun ir nusipirkau pakelį ilgųjų „Lark“ cigarečių. Tiesa, rūkyti mečiau prieš penketą metų, tačiau vienas cigarečių pakelis paskutinę gyvenimo dieną manęs tikrai nepribaigs. Prisidegiau vieną. Cigaretės skonis pasirodė visai nepažįstamas. Lėtai įtraukiau dūmą ir dar lėčiau išpūčiau.

Paskui užėjau į patisserie ir nusipirkau keturis pyragaičius. Visų pyragaičių pavadinimai buvo prancūziški, tad vos mano pirkinys atsidūrė dėžutėje, iš karto užmiršau, ką išsirinkęs. Universitete šiek tiek mokiausi prancūzų kalbos, bet, atrodo, šios žinios drauge su daugeliu kitų nugarmėjo velniop. Cukrainės pardavėja buvo pabrėžtinai mandagi, tačiau dėžutes su pyragaičiais rišo labai negrabiai. Nedovanotina.

Greta cukrainės buvo vaizdajuosčių nuoma, kur esu kartą kitą lankęsis ir anksčiau. Prie pat įėjimo dvidešimt septynių colių įstrižainės ekrane rodė seną filmą Sunkūs laikai. Čarlzas Bronsonas vaidino gatvės boksininką, Džeimsas Kobernas buvo jo vadybininkas. Užsukau į vidų ir paprašiau dar kartą paleisti kovos epizodą.

Moteris už prekystalio atrodė gerokai nusinuobodžiavusi. Pasiūliau jai pyragaitį, o Bronsonas tuo tarpu talžė savo plikagalvį priešininką. Aplink ringą susispietusi minia vylėsi, kad tasai plikis gremėzdas laimės — jie tiesiog nežinojo, kad Bronsonas niekada nepralaimi. Pakilau eiti.

— Kodėl nenori dar kiek pabūti ir pažiūrėti filmo iki galo? — paklausė panelė Vaizdajuosčių Nuoma.

Pasakiau jai, kad mielai užtrukčiau ilgėliau, bet negaliu: palikau skalbinius džiovintuve. Užmečiau akį į laikrodį. Dvidešimt penkios minutės po pirmos. Džiovinimo aparatas jau turėjo išsijungti.

Ji pabandė paleisti paskutinį šūvį:

— Kitą savaitę turime gauti tris klasikinius Hičkoko filmus.

* * *

Tuo pačiu keliu parslinkau į skalbyklą. Lengviau atsikvėpiau išvydęs, kad čia nelikę nė gyvos dvasios. Skalbykla buvo tuščia, tik mano skalbiniai gulėjo džiovintuvo dugne. Susigrūdau juos į krepšį ir patraukiau namo.

Rubuilė mergina negirdėjo, kaip įėjau — gulėjo lovoje ir miegojo kaip užmušta. Iškroviau jos drabužius greta pagalvės, ant naktinio staliuko padėjau dėžutę su pyragaičiais. Pašėlusiai gundė mintis pačiam išsitiesti lovoje, bet tvirtai nutariau, kad šito nebus.

Nuėjau į virtuvę. Mane supo įvairiausi pažįstami daiktai: vandentiekio čiaupas, dujinis vandens šildytuvas, elektrinis ventiliatorius, dujinė viryklė, rinkinys puodų bei keptuvių, šaldytuvas, skrudintuve, indauja, stovas peiliams, didelė skardinė „Brooke Bond“ arbatos dėžutė, ryžių virimo aparatas — kitaip sakant, visa tai, kas sutelpa į vieną vienintelę „virtuvės“ sąvoką. Taip jau sutvarkytas šitas pasaulis.

Kai atsikrausčiau gyventi į šitą butą, dar buvau neišsiskyręs. Tai įvyko prieš aštuonerius metus, bet netgi tais laikais neretai vidury nakties sėdėdavau vienas prie virtuvės stalo ir skaitydavau. Mano žmona miegodavo taip kietai, kad kitąsyk net susirūpindavau, ar ji dar kvėpuoja. Aš mylėjau ją — kad ir saviškai, kad ir netobulai.

Vadinasi, šitoje landynėje mano pragyventa jau aštuoneri metai. Atsikraustėme mes visi trys drauge: aš su žmona ir katė. Pirmoji išėjo žmona, paskui ją — ir katė. Galiausiai atėjo eilė ir man. Pasiėmiau lėkštutę pelenams nubarstyti ir prisidegiau cigaretę. Išgėriau stiklinę vandens. Aštuoneri metai. Net sunku patikėti.

Ką gi, dabar jau nebesvarbu. Pakankamai greitai visa tai baigsis. Manęs laukia amžinas gyvenimas. Nemirtingumas.

Aš persikraustysiu į pasaulį, kuriame man išvis nelemta mirti. Ar bent jau šitaip man tvirtino profesorius. Pasaulio galas — ne mirtis, o tik tam tikras perėjimas į kitą būklę. Ten aš būsiu savimi. Atgausiu visa tai, ką jau esu praradęs ir sulig kiekviena minute vis dar prarandu.

Ką gi, gal ir taip. Ne, tikriausiai taip ir yra. Seniokas juk turėjo žinoti, ką šneka. Jeigu jis sakė, kad tai pasaulis, kuriame niekada nemirsiu, vadinasi, taip ir turėtų būti. Ir vis dėlto profesoriaus šnekos gerokai kirtosi su tikrove. Ar veikiau skambėjo kaip tuščios abstrakcijos, blausūs atsitiktinumų šešėliai. Noriu pasakyti, aš juk ir iki šiol visą laiką buvau savimi, argi ne taip? Kažin, kaip tasai, kuris yra nemirtingas, suvokia savo nemirtingumą? Ir ką jis ten šnekėjo apie vienaragius ir aukštą sieną? Po šimts, Ozo šalies burtininkas — ir tai labiau įtikėtina istorija...

Taigi, ką aš prarandu? Ko gero, labai daug. Sąrašas tikriausiai vos sutilptų į studentiškų konspektų sąsiuvinį, net jeigu rašytum labai smulkiai. Buvo tokių dalykų, kurie man net neatrodė svarbūs, kol neišslydo iš rankų. Praradimų, dėl kurių vėliau teko sielotis, nors pasitaikydavo ir atvirkščiai. Nuo manęs nuolat atitrūkdavo ir nutoldavo žmonės, vietovės, jausmai.

Net jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, nemanau, kad kas nors pasikeistų. Tikriausiai tomis pačiomis aplinkybėmis vėl pasielgčiau taip pat. Šiaip ar taip, viskas — visas šis gyvenimas, kurį štai prarandu — ir buvau aš pats. O aš juk negaliu būti kas nors kitas — tiktai aš pats. Argi ne taip?

Kadaise, kai buvau gerokai jaunesnis, maniau, kad panorėjęs galėčiau būti kuo nors kitu. Tarkim, persikraustysiu gyventi į Kasablanką, atidarysiu barą, susitiksiu Ingridą Bergman. Arba — šiek tiek arčiau realybės, nors iš tiesų nelabai aišku, ar tokios mintys tikrai arčiau realybės — vyliausi įstengsiąs pakeisti savo gyvenimą, surasiąs tokį gyvenimo būdą, kuris daug geriau padės atsiskleisti tikrajai mano esybei. Siekdamas šio tikslo, net mėginau lavintis. Perskaičiau Amerikos suklestėjimą , triskart žiūrėjau Nerūpestingą keliautoją . Ir vis vien neišvengiamai grįždavau į tą pačią vietą tarsi kokia valtis sulaužytu vairu. Taip niekur ir nepabėgau nuo savęs. Aš buvau aš, lūkuriuojantis ant jūros kranto sugrįžtančio savęs.

Ar kaip tik tai mane šitaip slegia?

Kas žino? Galbūt tai ir yra „neviltis“? Tai, ką Turgenevas vadino „nusivylimu“. O Dostojevskis — „pragaru“. O Somersetas Moemas — „tikrove“. Kad ir kokią etiketę prilipintum, visa tai puikiausiai tinka man.

Koks jis, tas nemirtingumo pasaulis? Galbūt man iš tikrųjų pavyktų susikurti naują esybę? Galėčiau tapti laimingas — ar mažų mažiausiai ne toks paniuręs. Netgi drįstu tvirtinti, kad iš manęs galbūt išeitų geresnis žmogus. Tačiau jo nebesies jokie ryšiai su dabartiniu manimi. Tai būsiu kitas aš. O kol kas aš esu nekintamas — istorinis faktas.

Taigi man net neliko kitos išeities, kaip tik toliau vynioti hipotezę, kad po dvidešimt dviejų valandų mano gyvenimas baigsis. Vadinasi, aš mirsiu, — tariau sau, nes tokia išvada bent jau patogesnė. Tai juk kur kas panašiau į mane: sakyti sau būtent šitaip. Ir ta mintis bent kiek guodė.

Užgesinau cigaretę ir grįžau į miegamąjį. Valandėlę žvelgiau į miegančios merginos veidą. Paskui perkračiau kišenes, norėdamas įsitikinti, kad turiu viską, ko reikia atsisveikinimo vakarui. O ko iš tikrųjų man reikia? Jau beveik nieko. Piniginė, kreditinės kortelės... o kas dar? Buto raktas, šiaip ar taip, nebegali praversti, nebeprireiks man nei automobilio raktelių, nei kalkuteko identifikacijos kortelės. Nebereikalinga ir užrašų knygutė su adresais. Peiliu irgi nebepasinaudosiu. Netgi kokiam pokštui.

Metro nuvažiavau į Ginzą, „Paul Stuart“ parduotuvėje nuo galvos iki kojų apsirengiau naujais drabužiais, atsiskaičiau „American Express“ kortele. Paskui apžiūrėjau savo atvaizdą veidrodyje. Pusė bėdos. Su mėlynu trumpu sportiniu švarku ir blyškiai oranžiniais marškiniais tapau panašus į jauną, sėkmingai karjeros laiptais kopiantį verslininką — bent jau atrodžiau geriau už trogloditą.