Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Ketini bėgti iš čia?

— O kaip kitaip? Jeigu nepuoselėčiau vilties ištrūkti, kuriems galams dar vargintis? Šitaip sugebėjau laimėti laiko — gal kokias tris dienas. Taip, trys dienos — tikriausiai riba. Paskui jau nebeįstengsiu pastovėti ant kojų. Šitas pašvinkęs rūsio oras žudo mane labai sparčiai. O dar šaltis... smelkiasi iki pat kaulų. Koks oras ten, viršuje?

— Šalta ir smarkiai sninga, — sakau susibrukdamas rankas į palto kišenes. — Naktį bus dar blogiau. Temperatūra sparčiai krinta.

— Kuo daugiau prisnigs — tuo daugiau kris žvėrių, — sako mano šešėlis. — O kuo daugiau negyvų žvėrių — tuo daugiau darbo Vartų Sargui. Kol jis bus užsiėmęs, kol degins maitas Obelyne, mudu ir išsmuksime. Tu nusikabinsi jo raktus, atrakinsi aptvarą — ir tada mudu nešime kudašių iš čia, tu ir aš.

— Pro Vartus?

— Ne, pro Vartus neištrūksi. Nė mirktelėti nespėsime, ir mus pasivys Vartų Sargas. Sienos irgi neįveiksime. Ją perskristi gali tik paukščiai.

— Kaip tuomet pabėgsime?

— Palik tai man. Radau būdą — rinkau informaciją po kruopelytę, dėliojau į vientisą paveikslą. Tavo žemėlapį kiaurai pratryniau, be to, daug ką sužinojau ir iš paties Vartų Sargo. Štai įsikalė į galvą, kad aš jokių rūpesčių nebegaliu sukelti, tad ir liežuvis atsirišo — jis mielai daug ką papasakojo apie Miestą. Vartų Sargas sakė tiesą — dabar aš per silpnas, kad vėl susijungčiau su tavimi. Kol kas to nepajėgčiau. Bet kai tik ištrūksime į laisvę, kaipmat atsigausiu, ir mudu vėl būsime drauge. Man nebereikės nusistagaruoti čia, o tu atgausi atmintį ir vėl būsi, koks buvęs.

Nemirksėdamas žvelgiu į žvakės liepsną ir netariu nė žodžio.

— Kas tave graužia? Klok viską tiesiai šviesiai, — pareikalauja šešėlis.

— O koks buvau tas ankstesnysis aš?

— Kodėl tau dabar tai parūpo? Tik nesakyk, kad suabejojai, — šešėlis šaiposi.

— Kaip tik taip ir yra: aš suabejojau, — sakau jam. — Visų pirma aš net neprisimenu, koks buvau. Tad kaip galiu būti tikras, kad mano esybė verta to, kad ją susigrąžinčiau? Iš kur galiu žinoti, kad tikrai verta grįžti į tą kitą pasaulį?

Šešėlis jau žiojasi kažką sakyti, bet aš kilsteliu ranką ir jį pertraukiu.

— Prašau, luktelėk truputėlį. Leisk man užbaigti, ką noriu pasakyti. Bėda ne tik ta, kad užmiršau viską, kaip kas buvo anksčiau — aš dar ir pradedu po truputį prisirišti prie šio Miesto. Man patinka stebėti žvėris. Prijunkau prie Pulkininko, susibičiuliavau su mergina iš Bibliotekos. Čia niekas nieko nekankina, niekas nesipyksta. Tiesa, įvykių beveik nepasitaiko jokių, tačiau savaip gyvenimas visavertis ir čia. Visi lygūs. Niekas nenešioja paskalų apie kitus, nėra ir vagių. Kiekvienas dirba savo darbą — ir netgi su malonumu. Jie dirba tam, kad dirbtų, dėl paties darbo — tai toli gražu ne koks nors priverstinis triūsas. Niekas niekam nepavydi. Nei tau skundų, nei rūpesčių.

— Užmiršai paminėti, kad čia nėra nei pinigų, nei nuosavybės, nei titulų. Nei — jokių vidinių konfliktų, — įsiterpia šešėlis. — O kas dar svarbiau: niekas nesensta, čia nėra mirties, nėra ir mirties baimės.

— Tuomet sakyk — kokią galėtum rasti priežastį, dėl kurios turėčiau bėgti iš šio Miesto?

— Visa, ką sakai, skamba logiškai, — pripažįsta šešėlis; iš po antklodės jis ištraukia perregimą ranką ir paliečia suskirdusias lūpas. — Bet tavo logika — tik paviršinė. Toks pasaulis, kokį nupasakojai, būtų nepriekaištinga utopija. Negaliu varu tavęs varyti iš jo. Tu iš tikrųjų turi teisę jame įsigyventi, ir jeigu tokia bus tavo valia, susitaikysiu ir mirsiu čia. Vis dėlto kai ką tu pražiopsojai — kai ką labai svarbaus.

Šešėlį suriečia kosulys. Kantriai laukiu, kol jam praeis.

— Ką tik pats bylojai, koks tobulas šis Miestas, — liovęsis kosėti vėl prašnenka šešėlis. — Žinoma, vietiniai žmonės — apie Vartų Sargą nekalbu — iš tiesų niekam blogo nedaro. Niekas nieko neskaudina, niekam nieko netrūksta. Visi patenkinti, gyvena ramybėje. Ar žinai kodėl? Ogi todėl, kad niekas nebeturi savasties.

— Na, tai aš žinau net pernelyg gerai, — patikinu.

— Atsisakydami savasties, Miesto gyventojai tampa nebepavaldūs laikui; jų suvokimas virsta švaria amžinybės lenta. Kaip jau sakiau, niekas čia nesensta, niekas nemiršta. Kad taip būtų ir tau, pakanka atsikratyti šešėlio, kuris ir yra savasties pagrindas, ir iš lėto jį numarinti. Kai šešėlis miršta, tavo pasaulyje nebelieka jokių rūpesčių. Tereikia kasdien nugraibyti iškylančias savasties putas.

— Nugraibyti putas?

— Apie tai dar pasikalbėsime. Bet pirmiausia aptarkime savastį. Štai tu man tvirtini, esą Mieste nė su žiburiu nerasi ginčų, peštynių, neapykantos ar aistrų. Graži svajonė, ir jei tu būsi laimingas, nieko kita nė negaliu norėti. Bet pagalvok pats: ten, kur nėra ginčų, peštynių, neapykantos bei aistrų, nėra ir to, kas visam tam priešinga. Nei džiaugsmo, nei prieraišumo, nei meilės. Laimė užgimsta tik ten, kur gyvuoja nusivylimai, liūdesys, sielvartas; be nevilties ir praradimo nuojautos negali būti ir vilties.

O dar, žinoma, negalima neužsiminti ir apie meilę. Tau juk ne tas pats, ką jaučia ta mergina iš Bibliotekos? Meilė — tai savasties būsena, tačiau kaip Bibliotekininkė gali mylėti, neturėdama savasties? Žmogus be savasties — ne žmogus, tik šmėkla. Tad kokia prasmė tokią mylėti? Ar tu tikrai sieki amžino gyvenimo?

Ar tikrai nori irgi pavirsti šmėkla? Jei leisi man numirti, tapsi toks pat kaip ir visi kiti Miesto gyventojai. Įstrigsi čia amžiams.

Rūsį užtvindė troški tyla. Šešėlį vėl surietė kosulys.

— Aš negaliu jos palikti, — įsidrąsinęs tariu. — Kad ir kas iš jos būtų likę, aš myliu ją, man ji reikalinga. Nesugebu meluoti savo paties savasčiai. Jeigu pabėgsiu dabar, vėliau nuolat gailėsiuos.

— Ak, tiesiog nuostabu tai girdėti, — nusišaipo šešėlis sėsdamasis lovoje ir atsišliedamas į sieną. — Senas geras bičiulis. Kas jau kas, o aš puikiai žinau, koks sugebi būti užsispyręs. Paskutinę minutę tu tiesiog privalėjai išknisti kokią nors kliautį, argi ne taip? Tai ko gi tu nori? Žinok, kad mums visiems trims — tau, man ir merginai — pabėgti neįmanoma. Žmogus be šešėlio privalo likti čia — kitur tiesiog neišgyvens.

— Tą aš irgi žinau, — sakau jam. — Bet kodėl tau nepabėgus vienam? Aš tau padėsiu.

— Vis dar nesupranti, — taria mano šešėlis, jo jėgos senka, svyra galva. — Jeigu pabėgsiu, o tave paliksiu čia, tavo gyvenimas pavirs ištisine vargo vakariene. Tai man sakė Vartų Sargas. Šešėliai — visi šešėliai — miršta čia. Net išvarytieji — visi sugrįžta čia numirti. O tie, kurie miršta ne čia, taip ir nesugeba galutinai numirti. Tau tektų taip ir gyventi visą amžinybę su savasties likučiais. Girioje. Tie, kurių šešėliai kaip reikiant nenumiršta, ištremiami iš Miesto — jie per amžių amžius klajoja Girioje, apnikti savų minčių. Juk tu žinai, kas yra Giria?

Aš žinau — ir jis puikiai žino, kad aš žinau.

— Tuo tarpu jos į Girią tu tikrai negalėsi pasiimti, — tęsia šešėlis. — Ji — tobula vietinė gyventoja, neturi savasties, nepatiria jokių vidinių konfliktų. O šitokie tobuli pusžmogiai gyvena Mieste, ne Girioje. Tu liksi visiškai vienas, paminėsi mano žodį.

— O kur tuomet išsisklaido žmogaus savastis?

— Juk tu — Sapnų Skaitytojas, ar ne? — atremia šešėlis. — Netelpa galvoj, kaip iki šiol nesugebėjai šito perprasti!