Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Gerai.

Mudu išnirome iš už betoninio statramsčio ir lyg niekur nieko užlipome kopėtėlėmis — ramiai ir nerūpestingai, tarsi laipiotume jomis kasdien. Dar akimirka — įveikėme ir turėklus. Keletas žmonių akivaizdžiai sunerimę sužiuro mūsų pusėn. Mes buvome dumblini iki ausų, permirkusiais drabužiais, purvinais, sulipusiais plaukais, be to, dar ir markstėmės ganėtinai blausioje šviesoje — ko gero, į metro darbuotojus mes buvome panašūs užvis mažiausiai. Tad kas mes tokie, po šimts velnių?

Nelaukėme, kol jie išmąstys kokią išvadą: neskubriai nupėdinome pro šalį ir tuoj pat atsidūrėme prie turniketo. Tik dabar man dingtelėjo, kad neturime bilietų.

— Pasakysime, kad bilietus pametėme, ir susimokėsime, — pasiūlė ji.

Kaip tik tai ir pasakiau jaunam tarnautojui, budinčiam prie vartelių.

— Ar kruopščiai visur išieškojote? — paklausė jis. — Kišenių turite daugybę. Ar negalėtumėte paieškoti dar kartą?

Mudu stovėjome varvantys, purvini ir naršėme kišenėse bilietų, kurių ten niekada ir nebuvo. O budėtojas varstė mus nepatikliais žvilgsniais.

Galiausiai patikinau jį, kad bilietus mes, ko gero, tikrai būsime pametę.

— Kur jūs įlipote į traukinį?

— Šibujoje.

— Ir kiek sumokėjote už bilietus?

— Šimtą dvidešimt, gal šimtą keturiasdešimt jenų — na, maždaug tiek.

— Kaip, jūs neprisimenate?

— Galvojau apie visai kitus dalykus.

— Tikrai įlipote į traukinį Šibujoje?

— Juk ši metro linija ir prasideda Šibujoje. Tad kaip galėtume apgaudinėti?

— Galėjote požemine perėja ateiti iš priešingos platformos. Ginzos linija labai ilga. Ką aš žinau, galbūt jūs Todzai linija atvažiavote iš pat Cudanumos ir persėdote Nihonbašyje.

— Cudanumos?

— Yra ir tokia tikimybė, — pareiškė stoties budėtojas.

— O kiek kainuoja bilietas iš Cudanumos? Aš sumokėsiu. Ar šitai jus patenkins?

— Ar jūs įsėdote į traukinį Cudanumoje?

— Ne, — atsakiau. — Kaip gyvas nesu buvęs Cudanumoje.

— Tai kodėl norite mokėti už važiavimą iš ten?

— Nes jūs taip sakėte.

— Aš tik sakiau, kad yra tokia tikimybė.

Suspėjo atvažiuoti dar vienas traukinys. Išlipo dvylika keleivių, visi sėkmingai praėjo pro turniketą. Mes nulydėjome juos akimis. Nė vienas nebuvo pametęs bilieto. Paskui vėl kibau derėtis su budėtoju.

— Gerai, tad sakykite, už kokį atstumą privalau sumokėti, — pareiškiau aš.

— Nuo tos stoties, kurioje įlipote, — jis atkakliai laikėsi savo.

— Įlipome Šibujoje, juk jau sakiau.

— Bet neprisimenate, kiek sumokėjote už bilietus.

— O kas prisimena bilietų kainas? Ar jūs pats prisimenate, kiek kainuoja kava „McDonald’s“?

— Niekada negeriu kavos „McDonald’s“, — atsakė stoties tarnautojas. — Kam mėtyti pinigus į balą?

— Bet tokia tikimybė vis vien yra, — nenusileidau. — Tiesiog noriu pasakyti, kad šitokios detalės užsimiršta.

— Gal ir taip, bet žmonės, kurie tvirtina pametę bilietus, visada aiškina važiavę visai netoli! Tarkime, čia visi įtikinėja įlipę į traukinį Šibujoje.

— Juk jau sakiau, kad sumokėsiu tiek, kiek pareikalausite! Tik pasakykite sumą.

— Iš kur galiu žinoti?

Mestelėjau jam tūkstančio jenų banknotą, ir mudu nudrožėme laukan. Budėtojas dar kažką bandė šaukti mums pavymui, bet mes apsimetėme negirdį. Nejaugi dar gaiši laiką ginčydamasis dėl metro bilieto kainos, kai čia pat pasaulio galas? Juo labiau kad mes metro net nevažiavome.

Antžeminiame pasaulyje purškė dulksna. Mano brangi, paskutinė gyvenimo čia diena — ir še tau, lynoja. Tegul sau lyja kad ir visą mėnesį kaip Dž. G. Balardo romane, kas man, bet juk lietus galėtų palaukti, kol aš dingsiu iš šio pasaulio! Šiandien — mano diena, šiandien aš noriu drybsoti įsaulyje, klausytis muzikos, gurkšnoti šaltą alų.

Tačiau apsiūkusiame danguje nesimatė jokių prošvaisčių, neatrodė, kad dulksna žadėtų liautis. Man dingtelėjo nusipirkti rytinį laikraštį ir peržvelgti orų prognozę, tačiau artimiausias spaudos kioskas buvo toje pačioje metro stotyje. Galai nematė to laikraščio, apsieisiu. Diena, kad ir kokia ji būtų, vis vien liks ūkanota.

Gatvėje visi praeiviai slėpėsi po skėčiais. Visi, išskyrus mus. Mudu šmurkštelėjome po kažkokio pastato stogeliu ir užsižiūrėjome į dulksnos purškiamą sankryžą, prisigrūdusią įvairiaspalvių automobilių.

— Kokia laimė, kad šiandien lyja, — pratarė mergina.

— Kodėl — laimė?

— Šviesa nedirgina akių.

— O, nuostabu.

— Ką mes dabar darysime?

— Pirmiausia — išgersime ko nors karšto, o paskui — namo maudytis.

Patraukėme į prekybos centrą — kur jau kur, o čia užkandinę visuomet rasi. Padavėja net pašoko, išvydusi mus, dumblinus nuo galvos iki kojų, bet tuoj pat atitoko ir profesionaliai priėmė užsakymus.

— Dvi kukurūzų sriubos su grietine ir vieną sumuštinį su kumpiu bei kiaušinių salotomis, tiesa, pone? — pasitikslino ji.

— Taip, — patvirtinau. — Sakykite, kokia šiandien diena?

— Sekmadienis.

— Na, ar nesakiau? — atsigręžiau į storuliukę.

Pasisiekiau nuo gretimo staliuko kažkieno paliktą Sports Ni ppon numerį. Ne kažin kiek naudos iš tokio laikraštpalaikio, bet šunys nematė. Leidinio data — spalio antroji, sekmadienis. Tiesa, orų prognozės čia taip ir neaptikau, tačiau padėtis hipodrome, kur turėjo vykti žirgų lenktynės, aprašyta gana smulkiai: dėl lietaus ketvertams teks lenktyniauti gana sunkiomis sąlygomis. O Dzingu stadione įvyko beisbolo rungtynės: „Yakult“ pralaimėjo „Chunichi“ rezultatu 6:2. Ir niekam nei galvoj, nei uodegoj, kad tiesiog po jais knibžda milžiniškas INKiščių lizdas.

Mergina pareikalavo paskutinio puslapio. Ten buvo išspausdintas kažkoks iškrypėliškas straipsnis rėksminga antrašte „Ar ryjant sėklą tikrai įmanoma atjauninti veido odą?“

— Ar tau patinka, jei mergina praryja tavo sėklą? — pasidomėjo storuliuke.

— Na, gal ir nieko, — atsakiau.

— Paklausyk, ką čia rašo: „Daugumai vyrų patinka, kai moterys praryja jų sėklą. Tai laikoma absoliučios moters pagarbos vyrui išraiška. Tuo pat metu tai ir ritualas, ir įsipareigojimas.“

— Nieko nesupratau, — prisipažinau.

— Ar kokia nors moteris yra kada prarijusi tavo sėklą?

— Na... jau nebeprisimenu.

— Hmmm... — numykė ji ir vėl iki ausų sulindo į tą patį straipsnį. Aš tuo tarpu susipažinau su Centrinės ir Ramiojo vandenyno lygų beisbolo rezultatais.

Pagaliau atnešė užsakytus patiekalus. Dabar mums bet kas būtų pasirodę skanu.

Išėjome iš prekybos centro ir pasigavome taksi. Tiesa, užtrukome visą šimtmetį, kol sulaukėme tokio, kuris ryžosi mums sustoti — buvome ganėtinai purvini. Prie vairo sėdėjo jaunas ilgaplaukis vyrukas, ant priekinės sėdynės greta savęs pasistatęs įspūdingų gabaritų grotuvą. Norėdamas perrėkti kurtinančiai plyšojančius „Police“, visa gerkle užbaubiau savo adresą ir dribau ant užpakalinės sėdynės.

— O judu iš kur tokie išlindote? — pasiteiravo vairuotojas.

— Mažumą pasipliekėme lietuje, — atsakė mergina.

— Negeraaaaai , — nutęsė vairuotojas. — Reikia savimi rūpintis. Atrodote tarsi tiesiai iš mūšio lauko. Jums ant kaklo mėlynė — ohoho.

— Žinau, — atsakiau.

— Pats tas, — pareiškė vairuotojas.

— Ką tai reiškia? — pasidomėjo mergina.

— Nagi, vežu tik tuos, kurie mėgsta roką. Švarūs ar purvini — koks skirtumas? Muzika — mano narkotikas. O jums „Police“ kaip — patinka?