Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Dar ir kaip, — pasakiau jam, ką norėjo išgirsti.

— O firmoje man vis kniaukia: nedrįsk leisti šitos šūdliavos! Nagi, sako, grok kayokyoku. Kad jūs, vyručiai, nesulauktumėt! Nagi, rimtai! Patys įsivaizduokite — imu ir užsileidžiu „Matchi“? Arba Seiko? Tuoj nusprogčiau nuo to cukrinio popso! Štai „Police“ — visai kas kita. Tikri blogiukai! Tegu sukasi sau dvidešimt keturias valandas per parą be sustojimo! Dar regis neblogai lenda. Kaip jums, publika, regis?

— Visai nieko, — atsakiau.

Kai baigėsi „Police“ juosta, vairuotojas užleido Bobo Marlio koncertinį albumą. Automobilio prietaisų skydas buvo grūste užgrūstas kasetėmis.

Buvau pavargęs ir sustiręs į ragą, marino miegas. Anot tos dainos, irau per visas siūles — vienu žodžiu, tikrai nebuvau pačios geriausios formos. Vos begalėjau ištverti drebinantį muzikos griausmą, bet, šiaip ar taip, mes bent jau važiavome ten, kur reikia. Atsilošiau sėdynėje ir įsmeigiau žvilgsnį į vairuotojo pečius, kurie šokčiojo regio ritmu.

Taksi sustojo prie pat mano namų durų. Išsiropščiau iš mašinos, sumokėjau vairuotojui ir pridėjau dar tūkstantį jenų.

— Nusipirksi kokį kietą įrašą, — ištariau.

— Jėga! — stūgtelėjo jis. — Jeigu prireiks — tik švilptelėkit, pametėsiu, kur tik norėsit.

— Būtinai, — patikinau.

— Po kokių dešimties ar penkiolikos metų visas miestas bus pilnas roko taksi — šaunu, ką? Pasaulis taps visiškai sugeeeedęs.

— Aha, — sutikau. — Pergedęs iki pašaknių.

Nors pats tuo, tiesą sakant, nė velnio netikėjau. Praėjo jau penkiolika metų po Džimo Morisono mirties, bet man dar nė karto nepasitaikė įsėsti į taksi, kur grotų „Doors“. Kai kurie dalykai šiame pasaulyje keičiasi, o kai kurie — ne. Universalinėse parduotuvėse iki šiol liurlena Raimondo Lefevro orkestras, aludės vis dar šeria lankytojus polkomis, o prekybos pasažuose jau nuo lapkričio vidurio neišgirsi nieko kita, tik „Ventures“ Kalėdų giesmes.

Pasikėlėme liftu ir aptikome buto duris tvarkingai atremtas į staktą. Kažin, kam šovė į galvą šitaip vargintis? Atstūmiau plienines duris lyg koks kromanjonietis, nuritinantis akmenį nuo savo urvo angos. Pirmiausia įleidau vidun merginą, tada vėl užstūmiau duris į vietą, kad niekas nesumanytų dirsčioti vidun, ir galiausiai užkabinau grandinėlę — kodėl nepasimėgavus saugumo iliuzija?

Mano butas atrodė it naujutėlis: viskas švaru gražu, viskas sutvarkyta. Akimirką maniau apsirikęs ir įsilaužęs į svetimą butą. Baldai sustatyti į vietas, maistas nuo grindų suvalytas, butelių ir lėkščių duženos išnykusios. Knygos ir plokštelės sugrįžo į lentyną, drabužiai tvarkingai kabojo spintoje. Niekur: nei virtuvėje, nei vonioje, nei miegamajame — nė dėmelės.

Vis dėlto apsidairęs atidžiau aptikau visus kitus niokojimo pėdsakus. Sprogęs televizoriaus ekranas žiojėjo tarsi skylė į laiko tunelį. Tuštutėlis šaldytuvas nerodė jokių gyvybės ženklų. Indaujoje — vos keletas užsilikusių lėkščių ir taurių. Sieninis laikrodis sustojęs, neveikia nė vienas elektrinis prietaisas. Suplėšyti drabužiai išnykę be pėdsako, o likusius nesunkiai sutalpintum į nedidelį lagaminėlį. Kažkas kruopščiai iššlavė iš čia viską, ko nebebuvo prasmės taisyti, tad nebeliko jokių nereikalingų smulkmenų. Dar niekada mano butas neatrodė šitoks erdvus.

Patraukiau į vonią, uždegiau dujinį vandens šildytuvą, o kai įsitikinau, kad jis veikia kaip reikiant, paleidau vandenį. Atrodo, jokių tualetinių reikmenų netrūksta: radau muilo, barzdaskutę, dantų šepetėlį, šampūno, rankšluostį. Netgi mano maudymosi chalatas — ir tas išliko sveikas.

Kol į vonią bėgo vanduo, apžiūrinėjau butą. Mergina tuo tarpu sėdėjo kamputyje ir skaitė Balzako Suartus.

— Sakyk, ar Prancūzijoje iš tikrųjų buvo ūdrų? — paklausė ji.

— Tikriausiai buvo.

— Gal ir dabar dar yra?

— Kas žino.

Atsisėdau virtuvėje ir susimąsčiau: kažin, kam galėjo šauti į galvą iškuopti butą? Galbūt pasidarbavo tuodu semiotekai? O gal kas nors iš Sistemos? Net jeigu ir taip, aš, nepaisant nieko, jaučiausi tam paslaptingam tvarkytojui dėkingas.

Pasiūliau storuliukei maudytis pirmai. Kol ji mirko vonioje, persirengiau tuo, ką dar pavyko rasti, ir išsipleikiau ant lovos likučių. Jau beveik pusė dvylikos. Trūks plyš reikėjo sugalvoti kokį nors veiksmų planą. Kažin, ką dar galėčiau nuveikti per dvidešimt keturias paskutines savo gyvenimo valandas?

Lauke vis dar dulksnojo. Jei ne lango stiklu vinguriuojantys lašų takeliai, nė nepasakytum, kad lyja. Mane ėmė snaudulys, bet neketinau dabar miegoti. Nenorėjau prarasti nė vienos minutės.

Taigi kažin kiek kiurksoti kambaryje neketinu.’ O ką galėčiau nuveikti?

Žinodamas, kad gyventi jam liko dvidešimt keturios valandos, žmogus lyg ir turėtų imtis užbaigti begalę darbų, o štai aš neįstengiau sugalvoti net vieno vienintelio. Prisiminiau tą prekybos centre matytą reklamą, siūlančią turistinę kelionę į Frankfurtą. O gal būtų visai neblogai užbaigti savo dienas Frankfurte? Vis dėlto nukakti ten per dvidešimt keturias valandas tikriausiai neįmanoma. O jei ir įmanoma, dešimt viso savo likusio laiko valandų turėčiau prakiurksoti pririštas prie krėslo lėktuve, dorodamas aviakompanijos siūlomus gardėsius. Nelabai gundanti mintis, juo labiau kad ir vaizdai atvirukuose dažniausiai apgauna. Tikrovė niekuomet nebūna tokia graži — niekad negauni to, ko iš tikrųjų tikiesi. O užbaigti gyvenimą nusivylusiam — tikrai ne pats geriausias sumanymas.

Vadinasi, lieka vienintelė išeitis: kartą kitą kaip reikiant pavalgyti. Daugiau lyg ir nieko nebenoriu nuveikti.

Paskambinau į biblioteką.

— Klausau! — atsiliepė manoji bibliotekininkė iš skaitytojų aptarnavimo skyriaus.

— Dar kartą ačiū už knygas apie vienaragius, — pasakiau aš.

— Ačiū už nuostabią vakarienę, — atsakė ji.

— O gal norėtum ir šiandien pavakarieniauti drauge?

— Pavakarienia-aaauti ? — progiesmiu pakartojo ji. — Šįvakar kaip tik turiu eiti į seminarą.

— Seminarą? — pakartojau ir aš.

— Mes tyrinėjame vandens užterštumą. Žinai, į šaltinius ir upes patenka visokiausių dezinfekavimo priemonių, nuo jų dvesia žuvys. Kiekvienas turėjome pasirinkti temą, o šįvakar kaip tik pristatome analizės rezultatus.

— Iš tiesų aktuali tema.

— Tai jau taip. O kodėl mums nesusitikus rytoj vakare? Pirmadieniais biblioteka nedirba, tad mes turėtume daugiau laiko.

— Rytoj po pietų manęs čia jau nebebus. Telefonu nelabai galiu ką paaiškinti, bet aš... na, būsiu jau labai toli.

— Labai toli? Nori pasakyti, išvyksti į kelionę?

— Tam tikra prasme — taip, — atsakiau.

— Luktelėk truputį, aš tuojau! — Ji pertraukė pokalbį, kad galėtų kažką paaiškinti skaitytojui. Iki manęs atsklido bibliotekos garsai. Irzliai spiegė maža mergaitė, ją stengėsi raminti tėvas. Žmonės rinkosi knygas, tarškėjo kompiuterių klavišai.

— Kaimo pastatų perstatymas ir atnaujinimas, — atrodo, ji atsakinėjo į skaitytojo klausimą. — Štai tie trys tomai, lentyna F-5...

Jai įkandin pasigirdo kažkoks burblenimas.

— Atleisk, kad priverčiau laukti, — ji vėl pakėlė ragelį. — Gerai jau, tu laimėjai. Neisiu šiandien į seminarą. Nors jie ten bambasys, kaip kažin ką.

— Atsiprašyk jų mano vardu.

— Nieko baisaus. Dievaži, šiaip ar taip, upėse aplinkui nė su žiburiu neberasi nė vienos gyvos žuvies. Tad jei perskaitysiu pranešimą savaite vėliau, dėl to nė vienai rūšiai neiškils pavojus išnykti. Ar man ateiti pas tave?