Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Darbuojasi jau šešetas seniokų, o duobė gylio jau sulig juosmeniu. Vienas senis, įsilipęs į pačią duobę, atsivėdėdamas mosuoja kirtikliu, tiksliais judesiais vis atkirsdamas grunto luistus. Ketvertas su kastuvais žeria grumstus iš duobės, o šeštasis, paskutinis, krauna žemes į vienratį ir veža kalvos šlaitu žemyn. Taip ir nepastebiu, kad kuris nors iš šešeto vadovautų darbui. Visi plūkiasi ranka rankon, nė vienas nenurodinėja, neskirsto užduočių.

Kažkodėl ta duobė mane ima nervinti. Nieko nesuprantu. Atliekoms suversti duobė pernelyg didelė. Ir kodėl kažkam prisireikė kasti ją kaip tik dabar, kai artėja pūga? Reikia manyti, seniai kasa duobę su kažkokiu tikslu, nors rytojaus rytą ji jau bus užversta sniegu iki pat viršaus.

Vėl klesteliu ant kėdės ir išsiblaškęs užsižiūriu į žioruojančias anglis. Taip, instrumentą jau turiu. Nejaugi man niekad nepavyks prisiminti nė vienos melodijos? Nejaugi gulintis ant stalo akordeonas taip ir liks gražus, bet visiškai bevertis žaisliukas? Užsimerkiu ir klausausi į lango rėmą švelniai barbenančių sniego kruopelyčių.

* * *

Atėjo ir pietų metas. Seniokai galų gale baigia darbą ir eina vidun, kirtiklį bei kastuvus taip ir palikę ant žemės.

Kažkas beldžiasi į mano duris. Tai Pulkininkas — žengia vidun, apsivilkęs įprastą paltą, kepurė užsmaukta ant kaktos. Ir paltas, ir kepurė snieguoti.

— Pietausime? — klausia senasis karininkas.

— Būtų puiku, — atsakau.

Po kelių minučių Pulkininkas grįžta ir stato ant krosnelės puodą. Tik tada nusimeta paltą, nusitraukia kepurę ir pirštines. Galiausiai sėdasi, delnu susiglosto pašarmojusius plaukus viršugalvyje.

— Negalėjau ateiti pusryčių, — sako. — Iš pat ryto turėjau šį tą nuveikti. Nė pats nespėjau pavalgyti.

— Ar jūs irgi kasėte duobę?

— Duobę? Na jau ne, duobę kasti — ne mano darbas, — paneigia senasis karininkas ir kažkaip lyg dvejodamas nusijuokia. — Turėjau reikalų Mieste.

Viralas puode jau sušilęs. Pulkininkas išsamsto valgį į dvi lėkštes ir deda ant stalo. Tiršta, aromatinga daržovių sriuba su makaronais. Senasis karininkas iš pradžių ilgai pučia viralą, kad atvėstų, tik tada įmerkia šaukštą.

— Sakykite, o kam reikalinga ta duobė? — klausiu.

— Visiškai niekam, — sako jis, keldamas šaukštą prie burnos. — Jie kasa tik tam, kad kastų. Taigi tuo požiūriu tai duobė grynuoju pavidalu.

— Nesuprantu.

— Juk tai visai paprasta. Jie kasa tą duobę, nes nori kasti duobę. Nei daugiau, nei mažiau.

Aš mąstau apie duobę grynuoju pavidalu ir ką visa tai galėtų reikšti.

— Retkarčiais jie kasa duobes, — imasi aiškinti Pulkininkas. — Gali būti, kad duobių kasimas jiems tas pat, kas man — šachmatai. Šis jų užsiėmimas neturi jokios ypatingos prasmės, jie nieko juo nesiekia. Juk čia visi mes kasame savas duobes grynuoju pavidalu. Savo veikla nė neturime ko siekti, neturime jokio tikslo. Argi tai ne nuostabu? Niekas nenukenčia: nei kas nors kitas, nei mes patys. Nei pergalių, nei pralaimėjimų.

— Manau, dabar suprantu.

Senasis karininkas išsrebia paskutinį lašą sriubos.

— Tikriausiai nesupranti. Bet mums mūsų papročiai — patys tinkamiausi. Visa kas teisinga, ramu, gryna. Gana greitai to prasmę imsi suvokti ir tu.

Kariuomenėje praleidau ilgus gyvenimo metus. Dėl to anaiptol neapgailestauju — gyvenimas buvo tikrai neblogas. Tas parako dūmų ir kraujo kvapas, kardų žvangėjimas, trimito skardenimas... Kartais vis dar pagalvoju apie andainykščius įvykius. Bet kas mus stūmė į mūšį? Šito nebeprisimenu. Kas galėjo būti tas akstinas, vertęs stačia galva pulti į kautynes? Garbė? Tėvynės meilė? Kraujo troškimas? Neapykanta? Nebežinau — galiu tik spėlioti.

O tu dabar baiminiesi prarasti savastį — lygiai taip pat, kaip kadaise ir aš bijojau netekti savosios. Bet pasakysiu tau štai ką. Išsižadėdamas savosios esybės tu anaiptol neužsitrauki gėdos... — Pulkininko balsas nutrūksta, valandėlę jis svarsto, ieškodamas tinkamiausių žodžių. — Atsisakyk savasties — ir tada sulauksi ramybės. Tokios gilios ramybės, kokios dar niekada nesi patyręs.

Aš nieko nesakau, tik linkteliu.

— Beje, Mieste girdėjau šnekant apie tavo šešėlį, — pakeičia temą Pulkininkas. — Atrodo, jis rimtai nesveikuoja. Jį nuolat pykina, nieko negali valgyti — jau geros trys dienos guli ligos patale, tikriausiai ilgai neišgyvens. Ar dar nueisi aplankyti jo paskutinį kartą? Jeigu tik pats nusiteikęs su juo pasimatyti, žinoma. Neabejoju, kad jis norėtų tave pamatyti.

— Savaime suprantama, nueisiu jo aplankyti, — patikinu. — Bet ar Vartų Sargas pas jį įleis?

— Tavo šešėliui jau artinasi paskutinioji. O tokiomis aplinkybėmis žmogus visada turi teisę dar kartą pasimatyti su šešėliu. Taip byloja taisyklės. Šešėlio mirtis Miestui — rimtas įvykis, kištis neturi teisės net Vartų Sargas. O ir kodėl turėtų kištis? Nėra jokio reikalo.

— Tuojau pat ir einu, — bemaž iš karto sujundu.

— Gerai. Taip ir žinojau, kad eisi, — sako senasis karininkas prisislinkdamas artyn, kad pasiektų patapšnoti man petį. — Ir verčiau paskubėk, kad spėtum iki vakaro, kol sniego dar nelabai gilu. Šešėlis juk — artima būtybė, nieko artimesnio žmogus neturi. Tad atsisveikink kaip pridera, ir tegul tavęs negraužia sąžinė. Pasirūpink, kad tavo šešėlis numirtų ramiai. Savo paties labui.

— Taip ir padarysiu, — sakau. Tada apsivelku paltą, kaklą apsivynioju šaliku.

31 Mokestis už važiavimą, „Police“, valymo priemonės

Iki Aojama Ičomės stoties buvo netoli. Mudu žingsniavome bėgiais, o kai pro šalį važiuodavo traukinys, kaskart šmurkštelėdavome slėptis už betoninių statramsčių. Aiškiai mačiau visus keleivius vagonuose, o jie nesidairė pro langus. Visi arba skaitė laikraščius, arba tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo priešais save. Keleivių buvo nedaug, beveik visiems užteko sėdimų vietų. Tiesa, pačios didžiausios spūsties metas jau buvo praėjęs, bet, rodos, prisimenu: Ginzos linija turėtų būti kur kas judresnė net ir dešimtą valandą ryto.

— Kokia šiandien diena? — paklausiau savo putliosios bendražygės.

— Net nenumanau, — atsakė ji.

— Pernelyg mažai keleivių traukiniuose, kad būtų darbo diena. Kaip manai, ar šiandien galėtų būti sekmadienis?

— O kas, jeigu sekmadienis?

— Nieko. Sekmadienis, ir tiek.

Metro bėgiai — platūs, be jokių kliūčių, tiesiog svajonė keliaujančiam pėsčiomis. Ant sienų mirgančių fluorescentinių lempų apšvietimo pakako į valias, o dėl ventiliacijos sistemos gryno oro stygiumi irgi negalėjai skųstis... bent jau lyginant su užsistovėjusiu, sudvisusiu oru ten, apačioje.

Palaukėme, kol pravažiuos traukinys Ginzos link, praleidome dar vieną, važiuojantį priešinga kryptimi, į Šibują. Buvome jau pakankamai priartėję prie Aojama Ičomės stoties, kad iš šešėlių įžiūrėtume platformą. Dabar jau iš tiesų būtų baisiai apmaudu, jeigu mus nutvertų koks stoties tarnautojas. Ties pačiu platformos galu iki bėgių leidosi plieninės kopėtėlės. Jeigu pavyktų nemačiomis užsiropšti jomis aukštyn, tuomet liktų tik perlipti neaukštą pertvarą...

Mums besidairant atvažiavo dar vienas į Ginzą vykstantis traukinys; jis sustojo prie platformos išleisti keleivių, paskui sulipo kiti. Traukinio palydovas patikrino, ar viskas gerai, ir mostelėjo traukiniui važiuoti. Kai tik šis nudundėjo į tunelį, stoties darbuotojas dingo iš akių.

— Eime, — tarstelėjau. — Nebėk, eik normaliu žingsniu.