Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Ji spustelėjo man riešą — tai ir buvo vienintelis atsakas.

Po valandėlės ji vėl prašneko:

— Žinai, apie ką galvoju?

— Net nenumanau, — atsakiau.

— Galvoju, kaip nuostabu būtų, jei galėčiau lydėti tave į tą pasaulį, į kurį iškeliauji.

— Ir kartu palikti šį visiems laikams?

— Taip, — atsakė ji. — Juk tai senas ir nuobodus pasaulis. Neabejoju: kur kas smagiau būtų gyventi tavo sąmonėje.

Tik palingavau galvą. Tai pasiutimas. O aš pats visiškai netrokštu apsigyventi savo sąmonėje.

— Ką gi, eime, — pasakė ji. — Mums dar reikia surasti išėjimą per kanalizacijos vamzdį. Kiek dabar valandų?

— Dvidešimt po aštuonių.

— Metas pakeisti aparatą, — pratarė ji ir įjungė pirmąjį nešiojamą prietaisą. Antrąjį bet kaip užsikišo už diržo, kol įsikraus baterija.

Nuo tos akimirkos, kai įlindome į tunelį, praslinko lygiai valanda. Remiantis profesoriaus nuorodomis, netrukus turėtume prieiti posūkį į kairę ir tada keliauti po medžiais apsodinta alėja Dailės galerijos link. Jei atmintis neapgauna, dabar turėtų būti ankstyvas ruduo. Medžių lapai dar žali. Šviečia saulė, dvelkia nupjauta žole, mano plaukus šiaušia ankstyvo rudens vėjelis. Ak, kad taip išsitiesus aukštielninkam ir užsižiūrėjus į dangų... Taip, nueisiu apsikirpti, nusiskusiu, o tada trauksiu į Gajenmajės parką, griūsiu į žolę ir žiūrėsiu žiūrėsiu į žydrynę. Galbūt protarpiais gurkštelėsiu šalto kaip ledas alaus. Pats tas užsiėmimas, laukiant pasaulio galo.

— Kaip manai, koks oras lauke?

— Tai bent klausimas! Iš kur galiu žinoti?

Ar vakar vakare, kai išėjau iš namų, dangus buvo žvaigždėtas? Neprisimenu, nors užmušk. Visa, ką įstengiau prisiminti, buvo tik ta porelė „Skyline“ automobilyje, besiklausanti „Duran Duran“ dainos. Žvaigždės? Nejaugi kas nors žvalgosi į žvaigždes? Kai pagalvoji — o kada aš pats paskutinį kartą žiūrėjau į dangų? Jei visos žvaigždės būtų nušluotos nuo dangaus skliauto prieš kokius tris mėnesius, nė nebūčiau jų pasigedęs. Pastebiu tik tokius dalykus kaip sidabrinės apyrankės ant moters riešo ar nučiulpti ledinukų pagaliukai, susmaigstyti į gėlės vazoną. Kažkas negerai su visu mano gyvenimu. Tikriausiai man reikėjo gimti kokiu nors Jugoslavijos piemeniu, kuris kiekvieną naktį pakelia akis į dangų pasigrožėti Didžiaisiais Grįžulo Ratais. Jokio automobilio, jokios automagnetolos, nei sidabrinių apyrankių, nei perskirstymo funkcijos, jokių tamsiai mėlyno tvido kostiumų.

Visas mano pasaulis beviltiškai susigniaužęs, suplotas į plokščią kreditinę kortelę. Pažvelgęs iš viršaus, dar matai kažkokį, kad ir iškreiptą, vaizdą, bet tik pamėgink žiūrėti iš šono — ir visa kas praranda bet kokią prasmę. Tarsi kokia vienmatė plokštuma. Galbūt vienintelėje kortelės pusėje ir sugrūsta visa įmanoma informacija apie mane, tačiau vis vien ji — tik plastiko gabalas, kurio iššifruoti nesugebės niekas, išskyrus specialų aparatą.

Tikriausiai mano pirmoji grandinė visiškai nudilo. Tikrieji prisiminimai tolo, virsdami plokštumine projekcija, sąmonės plėvelė nebeįstengė priskirti vardų žinomiems daiktams ir reiškiniams.

Kažkodėl vėl prisiminiau tą porelę „Skyline“ automobilyje. Ir kurių galų taip prikibau prie jų? Kita vertus, o apie ką dar galėčiau galvoti? Šiuo metu tuodu tikriausiai ramiai drūnija lovoje, o gal jau stumdosi perpildytame traukinyje, važiuodami į darbą? O juk iš jų išeitų visai neblogi televizijos serialo personažai. Štai: japonė mergina išvažiuoja mokytis į užsienį ir ten išteka už prancūzo; vyras pakliūva į avariją ir lieka neįgalus — nebevaldo abiejų kojų. Moteriai per gerklę išlenda gyvenimas Paryžiuje; ji palieka vyrą ir grįžta į Tokiją, čia įsidarbina Belgijos arba Šveicarijos ambasadoje. Sidabrinės apyrankės — vienintelis prisiminimas apie vyrą. Intarpas — retrospektyva: paplūdimio scena Nicoje. Moteris su sidabrinėmis apyrankėmis ant kairio riešo. Moteris maudosi, moteris mylisi, visąlaik su sidabrinėmis apyrankėmis ant kairio riešo. Intarpas: vyriškis, japonas, studentų antpuolio Jasuda Hole13 veteranas. Jis visąlaik nešioja tamsius akinius kaip pagrindinis veikėjas iš Pelenų ir deimanto . Vyriškis — populiarus televizijos režisierius, tik štai niekaip neišsivaduoja iš košmarų, per kuriuos jį persekioja ašarinių dujų siaubas, be to, negali atsikratyti ir prisiminimų apie žmoną, prieš penkerius metus persipjovusią venas. Intarpas (po šimts, tai bent scenarijus — vieni intarpai su nukrypimais į praeitį!): jis išvysta apyrankes, žaižaruojančias ant kairio moters riešo, čia pat plyksteli prisiminimas: krauju paplūdęs žmonos riešas. Jis paprašo moters: gal ši galėtų perkelti apyrankes ant dešinės rankos? O ji atsako:

— Ne, negaliu. Apyrankes aš nešioju ant kairės rankos.

Dar vienas intarpas: pasirodo pianistas, panašiai kaip Kasablankoje . Alkoholikas; ant pianino viršaus visuomet stovi neskiesto džino taurė su citrinos griežinėliu. Talentingas džiazo muzikantas, pragaišinęs savo karjerą toje džino taurėje — jis bičiuliaujasi ir su vyru, ir su moterimi, žino visas jų paslaptis...

Epizodas televizijos serialui, iš esmės — visiškas kliedesys. Tiesiog vaizduotės žaismo trupinėlis. Ir dar reikėtų pateikti tai kaip tikrovę? Po šimts, ką aš žinau apie tikrovę, net žvaigždžių nemačiau štai jau bent kelis mėnesius.

— Nebegaliu šito ištverti, — ištariau balsu.

— Nebegali ištverti — ko? — paklausė mergina.

— Tamsos, pelėsių tvaiko, INKiščių... na, visko. Šlapių kelnių ir žaizdos pilve. Netgi nebegaliu įsivaizduoti, kaip atrodo pasaulis ten, viršuje.

— Jau greitai, — pasakė ji. — Netrukus mes išlipsime į tą išorinį pasaulį.

— Mano galvoje viskas susivėlė, — tęsiau aš. — Mintys vyniojasi kaip pakliuvo. Nebeįstengiu aiškiai mąstyti.

— Apie ką dabar galvojai?

— Apie visokius kino žmones. Masatomį Kondą, Rioko Nakano, Cutomu Jamadzakį.

— Liaukis. Negalvok išvis apie nieką, — patarė ji. — Jau beveik atėjome.

Pasistengiau apie nieką negalvoti, ir čia pat mintys nukrypo į permirkusias šaltas kelnes, prilipusias man prie kojų. Kažin, kada paskutinį kartą šlapinausi?

Mažų mažiausiai — ne vėliau, nei nulindau į požemius: ten man nė karto neprireikė nusičiurkšti. O prieš tai? Vairavau, valgiau mėsainį, stebėjau porelę „Skyline“ automobilyje. Dar anksčiau? Miegojau. Paskui įsiveržė putlioji mergina ir mane pažadino. Beveik iš karto mudu ir iškeliavome. Taigi — dar anksčiau? Tikriausiai lankiausi tualete ligoninėje, ten, kur mane susiuvo. Bet jeigu šlapinausi ten, skausmas turėjo būti toks, kad ir norėdamas nepamirši, o aš ničnieko neprisiminiau, tai tikriausiai reiškia, kad šlapimo pūslės neištuštinau jau... kiek laiko?

Viskas ėmė suktis aplink mane beprotiška karusele; prisiminimai tai priartėdavo, tai nutoldavo, tai vėl priartėdavo, tai vėl nutoldavo. Kada į butą įsibrovė tuodu ir prakiurdino man pilvą? Argi ne po to aš sėdėjau prekybos centro užkandinėje? O gal prieš tai? Ir kada paskutinį kartą šlapinausi? Kodėl dabar man tai parūpo?

— Na štai, — pranešė mergina, timptelėdama už alkūnės. — Kanalizacijos vamzdis. Išėjimas čia.

Pasistengiau išstumti visas mintis apie šlapinimąsi iš galvos ir nukreipiau žvilgsnį į tą sienos dalį, kurią apšvietė jos žibintuvėlio spindulys. Įžiūrėjau kvadratinę ventiliacijos angos kiaurymę, į kurią, labai pasistengęs, žmogus, ko gero, sugebėtų įsisprausti.