Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Nukreipiau žibintuvėlio spindulį aukštyn, ir man pasirodė, kad įžiūriu kažkokią šešėliuotą įdubą. Perdaviau žibintuvėlį merginai, o pats užsiropščiau apsidairyti iš arčiau. Angos neįžiūrėjau, bet man į veidą dvelktelėjo pelėsiais persisunkusia drėgme.

— Radau! — riktelėjau merginai.

— Ačiū Dievui! — apsidžiaugė ji.

Padėjau jai užsikeberioti viršun. Prie pat angos abu valandėlę stabtelėjome atsikvėpti — šlaputėliai, drebantys. Išvyniojome ryšulius, persirengėme sausais drabužiais. Atidaviau merginai savo megztinį, nušveičiau šalin permirkusius marškinius ir švarką. Tiesa, žemiau juosmens taip ir likau peršlapęs iki siūlo galo, bet kelnių pamainos tiesiog neturėjau.

Kol mergina krapštėsi su INKiščius atbaidančiu įtaisu, žybtelėjau profesoriui pranešdamas, kad ežerą sėkmingai įveikėme. Šviesos taškelis tolumoje mirktelėjo du, paskui — tris kartus, tada visai užgeso. Mus vėl apsiautė aklina tamsa.

— Eime, — paragino storuliuke.

Dirstelėjau į laikrodį. Aštuoniolika minučių po septynių. Antžeminiame pasaulyje visais televizijos kanalais transliuojamos žinios. Žmonės pusryčiauja, į savo vis dar pusiaumieges galvas kimšdami orų prognozę, vaistų nuo galvos skausmo reklamą, automobilių eksporto į Jungtines Valstijas problemas. Tačiau kas sužinos, kad aš visą naktį praleidau pasaulio žarnose? Kam rūpi, kad plaukiau dvokiančiame vandenyje, kad mano krauju mito siurbėlės, kad moklinėjau požemyje, vos nealpdamas nuo skausmo perrėžtame pilve? Ar kam nors ne vis vien, kad po dvidešimt aštuonių valandų ir keturiasdešimt dviejų minučių dabartinė mano realybė negrįžtamai baigsis? Kur jau, tokiais dalykais per žinias nieko nesudomintum.

* * *

Šitokiu siauru urvu iki šiol dar neteko keliauti. Turėjome ropoti keturpėsti. Maža to, urvas dar ir vingiavo bei sukiojosi kaip kokia žarna, protarpiais kone stačiu kampu šaudavo aukštyn, o paskui tokiu pat stačiu skardžiu smigdavo žemyn, kitąsyk susimesdamas kilpomis tarsi amerikietiškų kalnelių traukinuko bėgiai. Tad irtis pirmyn išties nebuvo lengva. Šitą taką akivaizdžiai praurbino ne INKiščiai — reikia manyti, tai natūralių požeminių procesų rezultatas. Niekas, netgi INKiščiai, nesumanytų specialiai šitaip surangyti tako.

Po trisdešimties minučių pakeitėme INKiščius atbaidantį prietaisą antruoju, su įkrautomis baterijomis, o dar po dešimties minučių urvas staiga išnėrė į erdvų koridorių aukštomis lubomis. Čia buvo mirtinai tylu, aklina tamsa tvoskė pelėsiais. Netikėtai takas išsišakojo, stačiu kampu sukdamas į kairę ir į dešinę, oro srautas dvelkė iš dešinės į kairę. Putlioji mano bendražygė nukreipė žibintuvėlio spindulį tiesiog į išsišakojimą. Abi atšakos vedė į juodžiausią tamsą.

— Į kurią pusę eisime? — paklausiau.

— Į dešinę, — atsakė ji. — Ėjome tiksliai pagal senelio nurodymus, taigi jei tikrai atsidūrėme po Sendagaja, Dzingu stadionas turėtų būti dešiniau.

Pabandžiau atsekti, kas šioje vietoje yra žemės paviršiuje. Mano įsivaizdavimu, atsidūrėme tiesiog po „Kawade“ knygynu, „Victor“ įrašų studija ir dviem į akis krintančiomis kinų užkandinėmis — „Hope-ken“ ir „Copain“.

— Visai čia pat ir kirpykla, kurioje nuolat lankausi, — pratariau.

— Šit kaip? — nelabai tesusidomėjusi atsakė ji.

Man dingtelėjo mintis, kad, prieš paliekant šį pasaulį, derėtų apsikirpti. Šiaip ar taip, kažin ko juk nenuveiksiu, ypač turėdamas vos dvidešimt keturias valandas. Taigi išsimaudysiu, persirengsiu, apsilankysiu pas kirpėją — turbūt nieko daugiau ir negaliu tikėtis.

— Dabar pasisaugok, — perspėjo mane putlioji bendražygė. — INKiščių irštva nebetoli. Jau girdžiu jų balsus, o dar tas klaikus dvokas... Nesitrauk nuo manęs nė per žingsnį.

Šniurkštelėjau nosimi. Nieko neužuodžiau. Nieko ir neišgirdau.

Virvę, kuria buvome susirišę, sutrumpinome iki penkiolikos centimetrų.

— Žiūrėk, siena čia išgriuvusi, — tarstelėjo ji, nukreipdama žibintuvėlio spindulį į kairę.

Ir iš tikrųjų: sienos nebuvo, tik juoda tuštuma. Žibintuvėlio spindulys tarsi strėlė smigo į tamsą, išnykdamas toje tirštoje juodumoje, kuri atrodė kone alsuojanti ir virpčiojanti — tarytum kažkokia šlykšti drebutiena.

— Girdi? — paklausė ji.

— Taip, rodos, girdžiu, — atsakiau.

INKiščių balsai. Garsas toks, tarytum tiesiog spengtų ausyse. Neįtikėtinai aukštas, veriantis kiaurai lyg grąžtas, staiga išprotėjusių vabzdžių dūzgimą šiek tiek primenantis zvimbesys sūkuriavo tarp sienų, smelkdamasis į mano ausų būgnelius.

— Judinkis! — sustugo ji man į ausį. Aš nė nepastebėjau, kaip sustojau.

Mergina iš visų spėkų trūktelėjo virvę.

— Nieku gyvu nevalia čia sustoti! Jei tučtuojau neišsijudinsime, jie mus nusitemps ir gyvus supūdys!

Bet aš nevaliojau nė krustelėti. Padai taip ir prilipo prie žemės. Laikas sroveno atgal, priešistorinių pelkių link.

Staiga tamsoje švystelėjo merginos ranka ir smarkiai šėrė man per veidą. Pliaukštelėjimas sugriaudėjo kone kurtinamai.

— Dešine! — užriko ji. — Dešine! Girdi! Pakelk dešinę koją, statyk į priekį! Dešine, subingalvi tu!

Dešinė mano pėda lyg nenoromis krustelėjo pirmyn.

— Dabar — kaire! — sukomandavo ji.

Stumtelėjau pirmyn kairę koją.

— Na štai. Ramiai, lėtai, po vieną žingsnį...

Be jokios abejonės, jie slinko paskui mus, švilpiniuodami baimę įvarančius garsus tiesiog mums į ausis, tikėdamiesi sustingdyti mūsų žingsnius, o tada jau stverti mus lipniomis gleivėtomis letenomis.

— Šviesk tiesiai sau į kojas! — įsakė mergina. — Nugara — į sieną! Eik skersomis, po vieną žingsnį. Viską supratai?

— Supratau, — atsakiau.

— Kad ir kas atsitiktų, nieku gyvu nenukreipk žibintuvėlio spindulio aukščiau!

— Kodėl?

— Todėl, kad čia knibždėte knibžda INKiščių. Visiškai čia pat. — Ji prislopino balsą. — O žiūrėti į INKiščią — jokiu būdu nevalia. Jei kartą žvilgtelėsi į INKiščią, daugiau niekad nebeįstengsi nukreipti žvilgsnio nuo jo.

Mudu skersomis slinkome pasieniu, stabtelėdami po kiekvieno žingsnio, šviesdami tiesiog sau po kojomis. Vėsus oras laižė mums veidus, jutau, kaip visas kone aplimpu pašvinkusios žuvies tvaiku. Vos beįstengiau grumtis su šleikštuliu. Jaučiausi taip, tarsi sliūkinčiau kirmėlių apniktu milžiniškos žuvies skeletu. INKiščiai tūžmingai dūzgė, nuo to neįmanomai spigaus garso kvaito galva. Ausų būgneliai stačiai suakmenėjo. Galugerklyje jutau tulžies kartulį.

Mano kojas judino vien tik refleksas: vieną, paskui kitą. Protarpiais mergina kažką man sušukdavo, bet žodžių jau nebegirdėjau. INKiščius atbaidantis prietaisas žybčiojo mėlynu žiburiuku, tad vyliausi, kad mes vis dar saugūs. Bet ar ilgai tai truks?

Galų gale pajutau kažkokį pokytį ore. Dvokas vis dar neišsisklaidė, bet puvėsiais trenkė lyg ir silpniau. Nuslūgo klaikus slėgimas ausyse. Pasikeitė ir pats garsas. Vadinasi, blogiausia — jau praeity. Mudu lengviau atsidusome ir nusibraukėme šaltą prakaitą nuo kaktos.

* * *

Pašėlusiai ilgai mergina nepratarė nė žodžio. Girdėjau tik tuštumoje aidžiai skimbčiojančius vandens lašus.

— Kodėl jie šitaip siuto? — galų gale paklausiau.

— Mes įsibrovėme į jų šventovę. O jie neapkenčia šviesos pasaulio, kartu ir visų, kas jame gyvena.

— Sunku patikėti, jog semiotekai ryžosi bendradarbiauti su jais, kad ir kokio pelno tikėtųsi...