Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— O kaip bus su INKiščius atbaidančiais prietaisais? Jeigu pasiimsiu abu, kad pasiekčiau išėjimą, jums nebeliks nė vieno.

— Tegul mano dukraitė keliauja drauge su tavim, — atsakė profesorius. — Mergaitė gali palydėti tave, o paskui grįžti pasiimti manęs.

— Aš sutinku, — suskubo įsiterpti ji.

— O jeigu jai kas nors atsitiks? Pavyzdžiui, jeigu ją sučiups arba...

— Niekas manęs nesučiups, — tvirtai pareiškė ji.

— Neverta jaudintis, — sutiko ir profesorius. — Nors ir jauna, mergaitė labai patikima. Aš visiškai ja pasitikiu. Be to, ir pats nelieku tuščiomis, turiu čia šio to pasiruošęs ypatingiems atvejams. Tiesą sakant, turėdamas bateriją, vandens ir kelis metalo gabaliukus, galiu čia pat susikurpti šiokį tokį prietaisėlį INKiščiams vaikyti. Visiškai paprastą, bet iš esmės ne ką prastesnį už tikrą nešiojamą prietaisą. Argi ateidami čionai pakeliui nieko nepastebėjote? Aš protarpiais vis pabarstydavau metalo trupinėlių. Tada INKiščiai nesiartina geras penkiolika ar dvidešimt minučių.

— Kalbate apie sąvaržėles?

— O taip, sąvaržėlės šiam tikslui idealiai tinka. Pigios, nerūdija, įsimagnetina per mirksnį. Iš jų galima susinerti vėrinį ir pasikabinti ant kaklo. Jeigu man leistų pasiimti į kelią tik vieną daiktą — imčiau sąvaržėlių.

Kyštelėjau ranką į striukės kišenę, ištraukiau saują sąvaržėlių ir atkišau profesoriui.

— Tikiuosi, užteks?

— Ohoho! — apstulbo profesorius. — Lyg pagal užsakymą! O aš jau ėmiau nerimauti... Mat sprukdamas daugokai jų išbarsčiau, baiminausi, kad galiu pritrūkti. O tu iš tiesų galvotas vyrukas.

— Mums jau metas eiti, seneli, — įsiterpė mergina. — Jam liko nebedaug laiko.

— Būkite atsargūs. Laimingos kelionės, — palinkėjo profesorius. — Ir pasisaugokit, kad koks INKiščias neįkąstų. Cho cho cho.

— Netrukus grįšiu tavęs pasiimti, — pažadėjo storuliuke ir pakštelėjo seneliui į kaktą.

— Man iš tikrųjų labai gaila, kad viskas taip išėjo, — dar kartą atsiprašė profesorius. — Jei tik galėčiau, mielai keisčiausi su tavimi vietomis. Aš jau iki soties pasimėgavau gyvenimu. Ir neturiu ko gailėtis. Bet tau... tau dar reikėjo gerokai pagyventi. Pernelyg daug palieki šiame pasaulyje neužbaigta...

Prarandu kur kas daugiau, nei kada nors įstengsiu suvokti, ar ne? Šito jau nebesakiau.

— Vis dėlto bijoti tikrai nėra ko, — profesorius dar bandė nuteikti mane filosofiškai. — Tai, kas tavęs laukia, — ne mirtis. Tai amžinas gyvenimas. Ir jame tu būsi savimi. Palyginti su tuo, ką gauni, šis pasaulis tėra akimirksniu pramirganti fantazija. Prašau neužmiršti šito.

— Eime pagaliau, — paragino mergina ir paėmė mane už rankos.

28 Muzikos instrumentai

Jaunasis Jėgainės Prižiūrėtojas kviečia mus pasisvečiuoti kukliame jo būste. Pamaišo anglis krosnelėje, užkaičia virdulį, paskui neša verdantį vandenį į virtuvę, pliko arbatą. Ištisą dieną moklinėję po Girią, mes gerokai sušalome, tad mielu noru gurkšnojame karštą gėrimą. Požeminio vėjo stūgavimas neslopsta nė akimirkos.

— Žolelių prisirenku Girioje, — pasakoja Prižiūrėtojas. — Visą vasarą džiovinu jas pavėsyje, o žiemą naudoju arbatai. Ji greičiau varinėja kraują gyslomis ir sušildo kūną.

Jo arbata labai kvapni, vos vos salstelėjusi.

— Kaip vadinasi ta žolelė? — klausiu.

— Kaip vadinasi? Net nenumanau, — atsako jis. — Ji auga Girioje, gardžiai kvepia, tad ir renku ją arbatai. Augalo stiebas aukštas, bus sulig tavimi, žydi vidurvasarį. Nusiskainioju jaunus lapelius... O žiedus ėda žvėrys.

— Žvėrys ateina ir čionai?

— O, taip, bet tik iki atšąlant. Artėjant žiemai, pamiškėje jų nebepamatysi. Kai oras sušyla, jie ateina čia po kelis — aš žaidžiu su jais, dalijamės maistu... Bet tik ne žiemą. Žvėrys žino, kad juos pašerčiau, bet vis vien neina. Ištisą žiemą tūnau vienas.

— Gal kartu užkąstume? — siūlo Bibliotekininkė. — Mes atsinešėme sumuštinių ir vaisių, bet vienudu tikrai tiek neįveiksime.

— Mielai, — sutinka Prižiūrėtojas. — Jau taip seniai nevalgiau kieno nors kito paruošto maisto... Ak, tiesa, juk dar turiu grybų, kurių prisirinkau Girioje. Gal norėsite paragauti?

— Taip, su didžiausiu malonumu, — atsakau.

Mes pasidalijame sumuštinius ir grybus, paskui valgome vaisius, Prižiūrėtojas užpliko dar arbatos. Beveik nesikalbame. Kai tylime, į kambarį veržiasi požeminių tuštumų vėjo kauksmas ir užpildo jį visą.

— Nejaugi taip niekad ir neišeini iš Girios? — klausiu Prižiūrėtojo.

— Niekad, — atsako jis purtydamas galvą. — Taip jau man skirta. Privalau visada būti čia ir rūpintis Jėgaine... Visą laiką... tol, kol kas nors ateis manęs pakeisti. Kada tai gali įvykti — net nenumanau. Tik tada galėčiau palikti Girią ir grįžti į Miestą... Bet dabar yra taip, kaip yra, ir aš niekur negaliu pasitraukti. Turiu laukti vėjo, kuris pučia kas trečią dieną.

Baigiu gerti arbatą. Kažin, kada čia pradėjo aimanuoti tas vėjas? Klausantis gailaus jo stūgavimo, nejučia ima traukti į tą pusę. Reikia manyti, labai jau vieniša ištisą žiemą gyventi čia, Girioje.

— Bet jūs juk atėjote apžiūrėti Jėgainės? — ūmai susizgrimba jaunasis Prižiūrėtojas.

— Ne visai — atėjome ieškoti muzikos instrumentų, — patikslinu. — Man sakė, kad tu gali žinoti, kur jų rasti.

Prižiūrėtojas žiūri į tuščioje lėkštėje sukryžiuotus peilį ir šakutę.

— Taip, aš turiu čia muzikos instrumentų. Jie labai seni, nežinau, ar jais dar galima griežti... Na, bet jeigu norite pažiūrėti — labai prašom. Aš pats griežti nemoku. Bet man patinka juos apžiūrinėti. Ar norite pamatyti?

— Taip, jei galima, labai norėčiau, — sakau.

Prižiūrėtojas pakyla nuo kėdės, mes sekame paskui jį.

— Čionai. Laikau juos savo kambaryje, — kviečia.

— Aš liksiu čia ir išplausiu indus, — sako Bibliotekininkė.

Prižiūrėtojas atidaro duris, uždega šviesą ir kviečia užeiti.

— Štai, — taria.

Prie sienos glaudžiasi visa eilė tvarkingai išrikiuotų instrumentų. Visi — beviltiškai seni. Dauguma — styginiai, bet stygos surūdijusios, nutrūkusios ar išvis pradingusios. Apžiūrinėju instrumentus: vieni, be jokios abejonės, man matyti, bet pavadinimų nebeįstengiu prisiminti, kiti — ir išvis nežinomi. Štai kad ir tas — medinis skalbimo lentą primenantis instrumentas, apkaišytas eile metalinių virbų. Bandau juo groti, bet taip ir neprisimenu jokios dainos. Greta — būgnelių rinkinys, yra netgi lazdelės, bet jais melodijos tikrai nesugrosi. O štai dar vienas instrumentas, panašus į vamzdelį: akivaizdu, kad reikėtų pūsti į vieną jo galą, bet argi man užtektų kvapo ką nors išpūsti?

Prižiūrėtojas sėdasi ant tvarkingai paklotos lovos krašto ir stebi mane, apžiūrinėjantį instrumentus.

— Ar kuris nors iš jų tau praverstų? — pagaliau klausia.

— Nežinau, — suabejoju. — Visi jie labai seni.

Jis stojasi, eina prie durų, užtrenkia jas, tada grįžta. Kambarėlis belangis, tad uždarius duris vėjo stūgavimas prislopsta.

— Ar norėtum sužinoti, kam renku visus šiuos daiktus? — klausia Prižiūrėtojas. — Niekas Mieste jais nesidomi. Mieste jie išvis niekam neįdomūs. Visi ten juk turi būtiniausių daiktų, kurių pakanka, kad galėtum patogiai gyventi: virdulių ir keptuvių, marškinių ir paltų... taip, to gero yra ikvaliai. Ir to užtenka patenkinti visus poreikius. Niekas nieko daugiau nė netrokšta. Bet aš... ne, man to negana. Man šitie dalykėliai net labai įdomūs. Net nežinau kodėl. Tiesiog jaučiu: jie traukia mane. Traukia jų formos — jie tokie gražūs...