Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Mėgstu čia padirbėti, — pasakoja Prižiūrėtojas. — Kai turiu laiko, vis imuosi valyti brūzgynus, plečiu savo daržą. Dirbu visai vienas, tad kažin ko nuveikti negaliu. Labai aukštų medžių neliečiu, renkuosi tokius, kuriuos iškirsti lengviau. Pavasarį pasisėju daržovių. Tai yra... O jūs, beje, ko atėjote? Pasižiūrėti, kaip reikalai Jėgainėje?

— Na, bent jau panašiai, — lyg ir patvirtinu.

— Žmonės iš Miesto čia beveik niekad nesilanko, — sako Prižiūrėtojas. — Niekas nė kojos nekelia į Girią. Nebent prekių išnešiotojas. Kartą per savaitę atgabena man maisto ir visko, ko gali prireikti.

— Taip ir gyveni čia vienui vienas? — klausiu.

— Na taip. Jau senokai taip ir gyvenu. Dabar vien iš garso atpažįstu, kaip įranga veikia. Kiekvieną mielą dieną kalbuosi su mechanizmais. Ir nieko nuostabaus — nemažai jau mano čia pragyventa. Jei įranga geros būklės, tuomet ir man širdyje ramu... Taip pat pažįstu ir Girios garsus. Dažnai girdžiu daugybę visokių balsų.

— Turbūt sunku gyventi čia, Girioje, ir dar vienam?

— Ar sunku gyventi vienam? — pakartoja Prižiūrėtojas. — Aš juk prižiūriu Jėgainę. Bet gyvenu — na taip, Girioje, bet ne visai Girioje. Net nežinau, kas dedasi miškų glūdumoje.

— Ar čia esama daugiau tokių kaip tu? — klausia Bibliotekininkė.

Prižiūrėtojas valandėlę svarsto klausimą, paskui linkteli.

— Taip, keletas. O giliau Girioje jų, ko gero, esama kur kas daugiau. Jie kasa anglis, kerta medžius. Retai su jais susitinku, o kalbėti ir išvis nesu kalbėjęs. Jie nelaiko manęs saviškiu. Juk jie gyvena Girioje, o aš — čia. Tai yra... aš niekad nekišu nosies į glūdumą, o jie beveik niekad neišeina pamiškėn.

— Sakyk, gal kada esi sutikęs čia moterį? — klausia ji. — Jau nebejauną moterį, galbūt šiek tiek panašią į mane?

Prižiūrėtojas purto galvą.

— Ne, moters niekada nemačiau. Tik keletą vyrų.

Pažvelgiu į Bibliotekininkę, bet ji daugiau nieko nesako.

27 Enciklopedija ant dantų krapštuko, nemirtingumas, sąvaržėlės

— Nuostabu, — pakartojau. — Vadinasi, įklimpau be jokios galimybės išsikapanoti. Ir kaip giliai mane jau įsiurbė toji jūsų šūdliava?

— Turi omeny tai, kas vyksta tavo galvoje? — pasitikslino profesorius.

— O ką daugiau? — riktelėjau. — Kokią dalį mano smegenų jau spėjote iškabinti?

— Na... pagal mano skaičiavimus, skirstymo dėžė B išsilydė maždaug prieš šešias valandas. Žinoma, sakau „išsilydė“ tik todėl, kad lengviau būtų suprasti, iš tikrųjų jokia tavo smegenų dalis nesuiro. Supranti...

— Tiesiog įsijungė trečioji grandinė, o antroji liovėsi funkcionuoti, tiesa?

— Taip. Kaip sakiau, tu jau pradėjai tiesti tiltus. Kitais žodžiais tariant, tavo smegenys jau kuria prisiminimus. Arba, jei dar kartą pasitelksime savo metaforą, galima sakyti šitaip: tavo pasąmoninė dramblio kaulo apdorojimo įmonė jau pradėjo keistis, ir tu po truputį prisitaikai prie pokyčių, pats įvesdamas pakeitimus per kanalą, jungiantį su paviršine sąmone.

— Jeigu teisingai suprantu, tai reiškia, kad ir skirstymo dėžė A nebeveikia visu pajėgumu? Ir iš mano pasąmonės nuteka informacija?

— Ne visai taip, — atsakė profesorius. — Minėtasis kanalas egzistavo kur kas anksčiau. Kad ir kaip manipuliuotume tavo pažintinėmis grandinėmis, to kanalo atkirsti nieku gyvu negalima — dėl tos priežasties, kad tavo paviršinė sąmonė, kitaip sakant, pirmoji grandinė, vystėsi maitindamasi pasąmonės, tai yra antrosios grandinės, syvais. Tasai kanalas — tavojo medžio šaknys. Be jų tavo smegenys išvis negalėtų funkcionuoti. Bet dabar atsitiko štai kas: dėl elektros iškrovos susilydžius skirstymo dėžei B, kanalas patyrė nepaprastai stiprų šoką. Tavo smegenys priblokštos taip, kad jose prasidėjo skuboti prisitaikymo procesai.

— Ar tai reiškia, kad mano smegenyse dabar formuojasi vis nauji prisiminimai?

— Manau, taip. Ar, paprasčiau tariant, apgaulingieji prisiminimai, vadinamieji deja vu. Iš principo vieni nuo kitų ne kažin kiek skiriasi. Kurį laiką šis procesas dar tęsis. O galų gale baigsis tuo, kad iš šių naujųjų prisiminimų susikursi kitą pasaulį.

— Susikursiu pasaulį?

— Išgirdai visiškai teisingai. Netgi dabar, šią akimirką, tu ruošiesi persikelti į kitą pasaulį. Tad pasaulis, kurį matai šiuo metu, po trupučiuką keičiasi prisiderindamas. Po vieną suvokinį vienu metu. Šis pasaulis, kuriame esame čia ir dabar, egzistuoja iš tikrųjų. Tačiau fenomenologiniu lygmeniu šis pasaulis tėra viena iš nesuskaičiuojamos daugybės galimybių. Nuspręsk, kuria — kaire ar dešine — koja išlipti iš lovos, ir jau kažkas pasikeis. Tad neturėtų stebinti, kad, keičiantis tavo prisiminimams, keičiasi ir pasaulis.

— Labai jau akademinės šnekos, — pertariau aš. — Pernelyg viskas abstraktu. Jūs visiškai neatsižvelgiate į laiko veiksnį. Visą pasaulio sanklodą verčiate aukštyn kojom.

— Visai ne: laiko paradoksas egzistuoja čia, tavo galvoje! — patikino profesorius. — Kurdamas prisiminimus, kartu kuri ir paralelinį pasaulį.

— Vadinasi, aš be paliovos vis labiau tolstu nuo to pasaulio, kurį visąlaik pažinojau?

— Noriu pasakyti tik tiek, kad tokia tikimybė yra. Turėk omeny, kad kalbu ne apie paralelinę visatą, kokias ne kartą aprašė mokslinės fantastikos autoriai. Šiuo atveju kalbame apie asmenini pažinimą. Pasaulis yra toks, kokį jį suvokiame. Manding, kaip tik tai tavo smegenyse dabar ir keičiasi.

— Vadinasi, kai visi pokyčiai įvyks, skirstymo dėžė A persijungs, ir tada tarsi iš niekur rasis kitas pasaulis? Ir aš turėsiu gyventi jame? Nejaugi niekaip nebeįmanoma šito išvengti? Nejaugi telieka sėdėti rankas sudėjus ir laukti, kol tai įvyks?

— Gaila, bet taip.

— Ir kiek laiko tasai kitas pasaulis gyvuos?

— Per amžius, — atsakė profesorius.

— Nesuprantu, — papurčiau galvą. — Ką reiškia „per amžius“? Juk fizinis kūnas nėra amžinas. Kūnas miršta, drauge miršta ir smegenys. O kai miršta smegenys — užgęsta ir sąmonė. Argi ne taip?

— Ne, ne visai taip. Tautologijoms laikas neegzistuoja. Štai tuo tautologijos ir skiriasi nuo sapnų. Tautologija per akimirksnį aprėpia viską, įmanoma iš tikrųjų patirti amžinybę. Kartą įsijungęs į uždarą grandinę, tu suksies ir suksies ratu be galo. Tokia ir yra tautologijų esmė. Jokių pertrūkių kaip sapnuojant. Tai šiek tiek primena enciklopediją ant dantų krapštuko.

— Enciklopediją ant dantų krapštuko? — Dar kiek, ir aš pavirsiu aidu.

— Enciklopedija ant dantų krapštuko — tai teorinis galvosūkis, šiek tiek panašus į Zenono12 paradoksus. Sumanymas toks: kaip išraižyti visą enciklopedijos tekstą ant vieno vienintelio dantų krapštuko? Ar žinai, kaip tai padaryti?

— Papasakokite.

— Imi visą informaciją, visą enciklopedijos tekstą, ir išreiški jį skaičiais. Kiekvienam ženklui, įskaitant tarpus ir kablelius, priskiri po dviženklį skaičių. 00 — tarpas, A — 01, B — 02 ir taip toliau. Kai skaičiais užrašai visą tekstą, jo priekyje prirašai kablelį. Šitaip gauni labai labai ilgą dešimtainę trupmeną. Pavyzdžiui, 0,173000631... Tada įrėži žymę dantų krapštuke tiksliai ties tuo tašku. Tarkim, trupmena 0,50000 išreiškia tikslų dantų krapštuko vidurį, taigi paženkliname vidurį; 0,3333 bus trečdalis... Viską supranti?

— Žinoma.

— Tokiu pat būdu viename vieninteliame dantų krapštuko taške galime sutalpinti bet kokios apimties informaciją. Tik teoriškai, žinoma. Nė viena iš egzistuojančių technologijų neįstengtų šitaip tiksliai nustatyti taško. Šis pavyzdys turėtų padėti tau perprasti, kas yra tautologijos. Sakykime, laikas yra dantų krapštuko ilgio. Informacijos, kurią gali į jį sukimšti, kiekis su ilgiu visiškai nesusijęs. Trupmenos ženklų po kablelio gali būti kiek tik panorėsi. Na taip, trupmena bus baigtinė — bet vis vien beveik begalinė. Tačiau jeigu pasitaikys periodinė dešimtainė trupmena, ką gi, ši iš tikrųjų bus begalinė. Ar supranti, ką tai reiškia? Problema yra programa, ji su technine įranga visai nesusijusi. Nesvarbu, kuo naudosies — dantų krapštuku, dviejų šimtų metrų aukščio medžio kamienu ar pusiaujo linija. Tavo kūnas miršta, tavo sąmonė išsisklaido, tačiau akimirka anksčiau tavo mintis įstringa viename tautologiniame taške ir jame gali dalytis visą amžinybę. Prisimink seną to paties Zenono paradoksą: lekianti strėlė nejuda ore . Tad štai: kūno mirtis yra strėlės skrydis. Ji tiesia linija lekia į smegenis. Išvengti jos negali niekas, niekaip. Žmonėms lemta mirti, kūnui skirta suirti. Laikas sviedžia strėlę pirmyn. Ir vis dėlto, kaip jau sakiau, mintis tą laiko tarpsnį be paliovos dalija į vis smulkesnes trupmenas. Paradoksas virsta realybe. Strėlė niekad nenulekia iki taikinio.