Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Gerai, tarkime, taip. Ir ką tai reiškia?

— Nieko ypatingo tai nereiškia. Jei nieko nebūtų atsitikę, tikriausiai nugyventum ilgą ir laimingą gyvenimą, — pasakė profesorius. — Bet, deja, dabar tau tai nebeskirta. Patinka tau ar ne, tačiau kaip tik tu esi koziris, galintis nulemti visų šitų absurdiškų informacijos karų baigtį. Galvą guldau: ilgai netruks, kol Sistema pradės antrojo projekto bandymus, ir modelis būsi tu. Jie išnaršys ir iščiupinės kiekvieną tavo dalelę, kurią tik įmanoma tyrinėti. Nenumanau, kiek toli jie eis, bet malonu tikrai nebus — tai tikrai žinau. Taigi aš ir norėjau išgelbėti tave nuo viso šito.

— Nuostabu, — suinkščiau. — Norite mane išgelbėti, boikotuodamas projektą, tiesa?

— Ne, bet turėsi manimi pasitikėti.

— Pasitikėti? Kai šitaip ilgai mane apgaudinėjote? Melavote, vertėte atlikti visą tą niekam nereikalingą tabuliavimą...

— Man trūks plyš reikėjo aplenkti ir Sistemą, ir semiotekus: norėjau pačiupti tave anksčiau, nei jie ims taršyti tau smegenis, kad galėčiau patikrinti savo hipotezes. Jeigu jos pasitvirtintų, jiems nebereikėtų tavęs sunkti. Tuose duomenyse, kuriuos daviau tau tabuliuoti, buvo įterpta iškvietimo signalo seka. Iškart kai persijungei į antrąją pažintinę sistemą, persijungei ir dar kartą — į trečiąją.

— Tą pačią, kurios vaizdinius jūs įrašėte ir suredagavote?

— Būtent, — linktelėjo profesorius.

— Ar tai gali visiškai patvirtinti jūsų hipotezę?

— Priklauso nuo spragų, — atsakė profesorius. — Tu turi įgimtą gebėjimą palaikyti ryšį su savo sąmonės šerdimi. Taigi, kalbant apie antrąją pažintinę sistemą, tau nekyla jokių problemų. Tačiau trečioji grandinė — jau kas kita: kadangi ją redagavau aš, tau ji turėtų būti bent šiek tiek svetima, ir skirtumai neišvengiamai sukeltų vienokią ar kitokią tavo reakciją. Įvertinęs juos, būčiau galėjęs sudaryti baigtinį tavo pasąmonės elektropiktografinį įrašą.

— Būčiau galėjęs?

— Taip, būčiau galėjęs. Būčiau galėjęs, bet dabar nebegaliu: susiuostę su INKiščiais, semiotekai nuniokojo mano laboratoriją. Jie išsigabeno visą mano tyrinėjimų medžiagą. Visus svarbius dokumentus.

— Ar tikrai? Mums pasirodė, kad svarbiausius dalykus jie paliko nepaliestus.

— Tikrai. Aš buvau grįžęs į laboratoriją ir viską patikrinau. Nebeliko ničnieko svarbaus. O su tuo, kas liko — jokių vilčių atlikti tokius matavimus, iš kurių peštume bent kiek naudos.

— O kaip visa tai turi nulemti pasaulio galą? — paklausiau lyg tarp kitko.

— Tiksliau sakant, kalbėjau ne apie šį pasaulį. Pasaulis, kuriam gresia galas, yra tas, kuris glūdi tavo esybės gelmėse.

— Ničnieko nesuprantu, — prisipažinau.

— Kalbu apie tavo sąmonės šerdį. Vaizdinys, išgaunamas tavo sąmonėje, ir yra Pasaulio galas. Kodėl ten tu nugrūdai šitokius dalykus — to tikrai negaliu pasakyti. Bet kad ir kokios būtų priežastys, visa tai ten yra. Šiuo metu tam pasauliui, egzistuojančiam čia ir dabar esančioje tavo sąmonėje, ateina galas. Kitais žodžiais tariant, tavo sąmonė apsigyvens ten, vietovėje, vadinamoje Pasaulio galu.

Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties. Tame kitame tavo sukurtajame pasaulyje žmogaus esybė perkelta išorėn — į žvėris.

— Žvėris?

— Vienaragius, — pasakė profesorius. — Tavo pasaulyje gyvena vienaragiai, nuolat sugenami į siena apjuostą miestą.

— Ar tai kaip nors susiję su ta vienaragio kaukole, kurią man padovanojote?

— Tai buvo kopija. Pats ją pagaminau. Juk atrodė kaip tikra, ar ne? Sumodeliavau ją pagal tavo sąmonėje slypėjusį vaizdinį. Teko kaip reikiant paplušėti... Nieko ypatingo ji nereiškia. Ko gero, ji — tik užgaida, mano aistros frenologijai išraiška, cho cho cho. Tiesiog dovanėlė tau.

— Minutėlę! — pertraukiau jį. — Gerai, tarkime, patikėsiu, kad mano sąmonės gelmėse iš tiesų egzistuoja toks pasaulis. Sakykime, jūs iš tikrųjų sumontavote medžiagą, suteikdamas jai konkretesnę formą, o paskui suvedėte į trečiąją grandinę mano galvoje. Tebūnie, patikėsiu ir tuo. O paskui jūs pasiuntėte iškvietimo signalą, šitaip nukreipdamas mano sąmonę atlikti perskirstymą. Kol kas viskas teisingai?

— Visiškai.

— Bet ką tuomet reiškia tos šnekos apie pasaulio galą? Argi, pasibaigus perskirstymo procesui, trečioji grandinė nenutrūksta, argi mano sąmonė savaime negrįžta į pirmąją?

— Ne. Čia ir slypi bėda, — paprieštaravo profesorius. — Jeigu viskas vyktų taip, kaip sakai, būtų labai paprasta. Deja, taip nėra. Trečiojoje grandinėje nėra automatinio blokavimo funkcijos.

— Ar norite pasakyti, kad trečioji mano grandinė veikia nuolat?

— Na... maždaug taip.

— Bet juk šiuo metu mąstau ir elgiuosi pagal pirmąją?

— Tik todėl, kad kol kas blokuojama tavo antroji grandinė. Štai kaip visa tai atrodytų brėžinyje... — Profesorius užrašų knygutės lapelyje nubraižė schemą ir padavė man.

— Štai normali tavo būsena. Skirstymo dėžė A sujungta su įvestimi 1, skirstymo dėžė B — su įvestimi 2. Tačiau dabar... — profesorius ant kito lapelio nubraižė dar vieną schemą ir ištiesė man, — dabar yra štai šitaip.

Supranti, ką čia pavaizdavau? Skirstymo dėžė B prijungta prie trečiosios grandinės, o skristymo dėžė A automatiškai įjungta į tavo pirmąją grandinę. Kadangi yra šitaip, vis dar gali mąstyti ir elgtis pirmosios grandinės režimu. Vis dėlto tik laikinai. Netrukus mums būtinai reikėtų perjungti skirstymo dėžę B atgal į antrąją grandinę. Juk trečioji grandinė, jei kalbėsime tiksliai, — ne tavo paties. Jeigu paliekame viską taip, kaip yra, skirtuminė energija sudegins skirstymo dėžę, ir tu liksi nuolat prisijungęs prie trečiosios grandinės; tuo tarpu elektros iškrova nustums skirstymo dėžę A į tašką 2, ten ji ir perdegs. Ketinau išmatuoti skirtuminę energiją ir grąžinti tave į normalią būklę anksčiau, nei tai atsitiks.

— Ketinote!

— Taip, kaip tik šitaip ir ketinau pasielgti, tačiau dabar viskas išslydo man iš rankų. Kaip sakiau, tie pusgalviai sunaikino mano laboratoriją ir pagrobė dokumentus su pačia svarbiausia medžiaga.

— Ar tai reiškia, kad amžiams įstrigsiu trečiojoje grandinėje — be jokios vilties grįžti?

— Na... ko gero, taip. Tu gyvensi Pasaulio gale. Man iš tikrųjų labai, labai gaila.

— Labai gaila? — pakartojau aš, pats dorai nesuvokdamas, ką sakau. — Labai gaila? Jums kaip tik labai lengva šitaip sakyti! O kas bus su manimi? Juk tai ne koks žaidimas! Tai mano gyvenimas!

— Man nė baisiausiame košmare nesisapnavo, kad šitaip atsitiks. Juk negalėjau nujausti, kad semiotekai susikukuos su INKiščiais. O Sistema dabar tikriausiai nė neabejoja, kad mes, kažkur nulindę, patys savarankiškai atliekame kažkokius tyrinėjimus. Žinok, semiotekai irgi jau senokai buvo ant tavęs akį pakabinę. Ir leido Sistemai suprasti tai taip aiškiai, tarytum būtų nuėję ir iškloję viską tiesiai šviesiai. Savo ruožtu Sistema šventai įsitikinusi, kad mes juos išdavėme, tad, pirmai progai pasitaikius, sutrintų mus į miltus, nusispjovę netgi į tai, kad drauge tektų palaidoti ir perskirstymo funkcijos tobulinimą. Kaip tik šito ir siekia semiotekai. Argi ne nuostabu: mus sudoroja mūsų pačių draugeliai kalkutekai! O kartu Sistema dar praranda bet kokį pranašumą, jei kada pradėtų perskirstymo tyrinėjimų antrąjį etapą. Semiotekai tikriausiai neatmeta tikimybės, kad mes, neturėdami kur dingti, perbėgsime pas juos — argi galėtų būti dar geriau? Ar šiaip, ar anaip, jie niekuo nerizikuoja.