Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Kitas žingsnis toks. Į tais vaizdiniais iš anksto užprogramuotą kompiuterį suvedžiau tavo juodosios dėžės turinį — ir gavau stulbinantį grafinį atvaizdą viso to, kas vyksta tavo sąmonės šerdyje. Be abejo, vaizdai buvo susipynę, fragmentiški ir patys savaime ne kažin ką tereiškė. Reikėjo visą tą medžiagą deramai sumontuoti. Kai ką perkelti iš vienos vietos į kitą, kai ką atskirti, kai ką sujungti, vieną kitą epizodą visai išmesti — kitaip sakant, reikėjo medžiagą išdėlioti į seką. Procesas, niekuo nesiskiriantis nuo filmo montavimo. Paimi padriką nufilmuotą medžiagą — ir išdėlioji taip, kad susiklostytų siužetas.

— Siužetas?

— Neverta pernelyg stebėtis, — pareiškė profesorius. — Juk geriausi muzikantai savo sąmonę paverčia garsais; dailininkai taip pat išgauna spalvas ir formas. Sąmonės reiškiniai ir yra ta medžiaga, iš kurios rašytojai kuria romanus. Iš esmės ir čia proceso loginis pagrindas tas pats. Žinoma, encefaloskaitmeninė konversija negali perteikti visiškai tikslaus kartografinio vaizdo, tačiau ne kažin ką gali pešti ir peržiūrinėdamas tiksliai užfiksuotą atsitiktinai išsidėsčiusių vaizdinių seką. Šiaip ar taip, toks „vaizdinis redagavimas“ pasirodė esąs gana patogus metodas norint aprėpti ir suvokti bendrą paveikslą. Tiesą sakant, šitos rūšies tyrinėjimai net nebuvo įtraukti į Sistemos darbotvarkę. Perteikti sąmonės procesus vaizdais bandžiau laisvalaikiu, savo malonumui.

— Savo malonumui?

— Kadaise, dar prieš karą, man teko nemažai padirbėti kino montažinėje — redaktoriaus asistentu. Ten ir įgijau pakankamai šitokio darbo įgūdžių. Iš chaoso kurti tvarką. Montuodavau medžiagą vienas pats, užsidaręs laboratorijoje; niekas iš kitų darbuotojų man nepadėdavo. Niekas net nenutuokė, kuo užsiimu prasmegęs savo irštvoje. Štai kodėl galėjau ramiausiai išsinešti visus tuos filmukus taip, kad nė lapė nesulotų. Tai buvo mano lobis.

— Ir šitaip sukūrėte visas dvidešimt šešias dramas?

— Taip, žinoma. Iš kiekvienos pasistengiau išpešti viską, kas tik įmanoma. Kiekvienai jų parinkau pavadinimą, kuris ir tapo slaptažodžiu, atveriančiu juodąją dėžę. Tavasis — „Pasaulio galas“, tiesa?

— Pats puikiausiai žinote, kad taip ir yra. „Pasaulio galas“. Keistokas pavadinimas, ar jums taip neatrodo?

— Apie tai pasišnekėsime vėliau, — atsakė profesorius. — O dabar štai kas. Niekas net nenutuokė, kad man pavyko sukurti vaizdines dvidešimt šešių sąmonių išraiškas. Niekada niekam nė žodeliu apie tai neprasitariau. Troškau pasipustyti padus ir tęsti tyrinėjimus, jokiais ryšiais nebesusisaistęs su Sistema. Juk projektą, kurį įgyvendinti buvau pasamdytas, sėkmingai užbaigiau, pasirūpinau ir tais eksperimentais su žmonėmis, kurie buvo reikalingi tolesniems mano tyrinėjimams. Tad ilgiau trintis ten nebenorėjau. Pranešiau Sistemai, kad noriu išeiti. Tačiau jie nė už ką nenorėjo manęs paleisti: aš per daug žinojau. Jei tuo metu būčiau perbėgęs pas semiotekus, visas perskirstymo projektas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos — bent jau jie taip manė. Palauk dar tris mėnesius, įkalbinėjo jie mane. Man suteikė galimybę jų laboratorijoje tęsti tokius tyrinėjimus, kokius tik norėjau. Ir net žadėjo mokėti premijas. Per tris mėnesius jie planavo užbaigti kurti ypač slaptą ir patikimą apsaugos programą — o jau tada, jei aš vis dar norėsiąs, galėsiąs išeiti.

Tiesą sakant, aš — laisva siela, ir šitokie apribojimai ne itin mane žavi, bet, kita vertus, sąlygos atrodė visai neblogos. Tad nusprendžiau tuos tris mėnesius dar prasitrinti Sistemoje. Vis dėlto, pasirodo, iš dyko buvimo nieko gero, tada tik ir lauk bėdos. Mat, turėdamas šitiek laiko ir visus tiriamuosius po ranka, neįstengiau atsispirti pagundai, kai į galvą šovė dar vienas sumanymas. Sugalvojau į skirstymo dėžes jūsų smegenyse įdiegti dar vieną atskirą grandinę. Sukurti trišakę pažintinę sistemą. Į šią trečiąją grandinę perrašiau savąją, suredaguotą, jūsų sąmonės šerdies versiją.

— Kuriems galams jums šito prireikė?

— Visų pirma tiesiog norėjau pažiūrėti, koks bus poveikis jums. Labai rūpėjo išsiaiškinti, kaip pačiuose pirminiuose subjektuose funkcionuos kažkieno kito suredaguota sąmonė. Tai beprecedentis bandymas per visą žmonijos istoriją. O kita priežastis — net jei laikysime tai šalutiniu motyvu — buvo ta, kad jei jau Sistema leido man užsiimti kuo tiktai noriu, tai, po šimts velnių, kodėl man taip ir nepadarius? Štai aš ir pamaniau: tyliai ramiai sau tęsiu tyrinėjimus ir įdiegsiu dar vieną funkciją — tokią, kokia jiems nė nesisapnavo.

— Ir vien dėl to jūs knaisiojotės mūsų galvose, tiesdamas bėgius tiems savo elektriniams traukiniams?

— Na, suprask, kai reikia sutramdyti smalsumą, mokslininkas pasijunta visiškai bejėgis. Žinoma, smerkiu tuos mokslininkus, kurie, bendradarbiaudami su naciais, tyrimams pjaustydavo gyvus žmones koncentracijos stovyklose. Tai iš tiesų nedovanotina. Bet tuo pat metu nevaliojau atsikratyti minties: jeigu jau lemta eksperimentuoti su gyvais žmonėmis, kodėl nenuveikus ir šio to daugiau, kad rezultatas būtų dar įspūdingesnis ir patikimesnis? Jei tik pasitaikytų šitokia proga, širdies gilumoje kiekvienas mokslininkas pasijustų taip pat. Juk aš tik pridėjau vieną grandinėlę ten, kur ir šiaip jau buvo dvi, tik šiek tiek pakeičiau srovę grandinėse, ir šiaip jau esančiose smegenyse. Argi kam nors pakenksi, jei iš tų pačių kortelių su raidėmis sudėliosi dar vieną žodį?

— Tačiau galų gale atsitiko taip, kad, išskyrus mane, visi kiti, kuriems buvo įdiegta perskirstymo funkcija, netrukus mirė. Kodėl?

— Na, priežastis... aš ir pats jos nežinau, — prisipažino profesorius. — Atsitiko kaip tik taip, kaip tu ir sakai: dvidešimt penki iš dvidešimt šešių kalkutekų, kuriems chirurginiu būdu buvo įdiegtas gebėjimas atlikti perskirstymą, netrukus mirė. Ir visi vienodai, tarsi jų likimas kažkieno būtų nulemtas iš anksto. Visiems atsitiko tas pats: vakare jie ramiausiai guldavo miegoti, o rytą nebepabusdavo.

— O kaip tuomet aš? — paklausiau. — Galbūt rytoj rytą irgi jau būsiu negyvas?

— Palauk, nesiskubink, — sujudo profesorius po savo antklode. — Anie dvidešimt penki išmirė per pusmetį. Po operacijos praėjus nuo metų dviejų mėnesių iki metų aštuonių mėnesių. O tu, net praėjus trejiems metams ir trims mėnesiams, vis dar esi sveikas ir gyvas, ir vis dar gali atlikti perskirstymą be jokių keblumų. Nelieka nieko kita, tik susitaikyti su mintimi, kad tavyje slypi kažkoks ypatingas energijos užtaisas, kurio neturėjo kiti.

— Ypatingas? Ką reiškia — ypatingas?

— Ramiau, ramiau! Prašom nesikarščiuoti! Pirmiausia atsakyk man į vieną klausimą: juk tada, kai įgijai gebėjimą perskirstyti duomenis, tau nepasireiškė jokie neįprasti simptomai, tiesa? Nematei haliucinacijų, nepradėjai girdėti keistų garsų ar netikėtai alpti? Ar panašiai?

— Ne, — atsakiau. — Vaidentis man nepradėjo: nei garsai, nei regėjimai. Vis dėlto, kaip jau sakiau, gerokai padidėjo jautrumas vaisių kvapams.

— Šitai pasireiškė visiems. Bet, nepaisant to, tavęs juk neėmė persekioti haliucinacijos: nei vaizdinės, nei garsinės? Nebuvo taip, kad nei iš šio, nei iš to prarastum sąmonę?

— Ne.

— Hmmm... — numykė profesorius. — Nejaugi nepasitaikė visiškai jokių neįprastų reiškinių?

— Na... taip, ko gero, taip. Vienas toks įvykis — jį buvau visiškai užmiršęs, net neprisiminiau, kad man išvis taip atsitiko — o staiga ėmė ir tvykstelėjo atmintyje su visomis detalėmis. Iki šiol praeities įvykius prisimindavau fragmentiškai, vieną kitą smulkmeną — ir niekad neatrodydavo, jog prisiminimai verti tiek dėmesio, kad į juos gilintumeis. Tačiau kol kapstėmės čionai, dar kartą nepaprastai gyvai, ryškiai ir nuosekliai išgyvenau vieną atsitikimą, jį iš sąmonės gelmių prikėlė vandens šniokštimas. Bet tai nebuvo haliucinacija. Tai tikras prisiminimas įvykio, nutikusio man kadaise. Dėl to negali būti nė menkiausių abejonių.