Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Tataigi, užkanda — pačiu laiku, tikras išsigelbėjimas, — padėkojo profesorius. — Paprastai čia visada laikau maisto atsargų dviem ar trims dienoms, bet šįkart atsitiko taip, kad nesuskubau jų papildyti. Nedovanotina. Kai tik gauni žmogus pagyventi be rūpesčių, žiūrėk, tuojau ir išglembi. Kaip ten būdavo sakoma kadaise? Ruošk roges vasarą , o ratus — žiemą? Cho cho cho.

— Jeigu jau numarinote kirminą, — prašnekau, — norėčiau pasikalbėti su jumis apie keletą dalykėlių. Pradėkime nuo pradžių. Pavyzdžiui: ką jūs mėginate padaryti? Ir ką padarėte? Koks rezultatas? Ir kuo čia dėtas aš?

— Na... bijau, kad jeigu imsiuos aiškinti, teks veltis į technines detales ir tu ne kažin ką suprasi, — lyg ir pabandė išsisukti profesorius.

— Tuomet pasakokite kiek įmanoma paprasčiau. Technines detales galite praleisti.

— Tai gali šiek tiek užtrukti.

— Tai kas? Kam, jei ne jums, žinoti, kiek aš turiu laiko?

— Na... eee... — galų gale pasidavė profesorius. — Gerai jau. Bet pirmiausia privalau atsiprašyti. Tyrinėjimai tyrinėjimais, bet iš tikrųjų aš tave apgavau, tavim pasinaudojau ir net užtraukiau pavojų gyvybei. Na, pats supranti: tik duok mokslininkui neatskleistą paslaptį — ir jis neišvengiamai prisikapstys prie jos. Tik šitoks susidomėjimas grynuoju pavidalu, nesusimąstant apie jokį pelną ar praradimus, ir lėmė neprilygstamus mokslo pasiekimus... Na, juk Aristotelį ir pats skaitei.

— Beveik neskaičiau, — atsakiau. — Jūsų grynai mokslinio susidomėjimo motyvą aš galiu pripažinti. Bet dabar norėčiau, kad eitume prie esmės.

— Atleisk. Aš tik norėjau pasakyti štai ką: neretai pasitaiko, kad nuo grynojo mokslo nukenčia daugybė žmonių. Panašiai kaip ir nuo stichinių nelaimių. Išsiveržę ugnikalniai lava užlieja ištisus miestus, potvyniai nušluoja tiltus, žemės drebėjimai griauna pastatus...

— Seneli! — pertraukė jį putlioji dukraitė. — Ar mes tikrai turime laiko šitokioms pasakaitėms? Gal šiek tiek pasiskubintum ir iš karto išklotum tai, ką turi pasakyti?

— Tavo tiesa, vaike, tavo tiesa, — nuolankiai sutiko profesorius, tapšnodamas dukraitei per ranką. — Na, tuomet... na, o ką norėtumėte sužinoti? Siaubas, kai reikia ką nors paaiškinti, tampu visai bejėgis... Nuo ko turėčiau pradėti?

— Davėte man perskirstyti skaičių sekas. Ką reiškė tie skaičiai?

— Norint tai paaiškinti, reikia papasakoti, kas įvyko prieš trejetą metų. Tuo metu dirbau Sistemos tyrimų centre. Ne etatiniu tyrinėtoju, o samdomu specialistu. Turėjau keturis ar penkis man pavaldžius darbuotojus, be to, galėjau neribotai naudotis visa tobuliausia įranga. Lėšų man taip pat buvo skirta į valias. Turiu iš karto pabrėžti: finansavimas man niekada nebuvo ypač svarbus, be to, nepakenčiu, kai ant sprando sėdi koks nors viršininkas. Vis dėlto galimybė naudotis visais Sistemos ištekliais, o dar ir perspektyva praktiškai įgyvendinti tyrinėjimų rezultatus — ką gi, visa tai išties viliojo.

Sistemos padėtis tuo metu buvo kritiška. Tiesą sakant, kad ir kokį metodą jie sukurdavo informacijai apsaugoti, kiekvieną jų semiotekai sugebėdavo išgliaudyti. Tada vadovauti tyrimų ir plėtros skyriui jie ir pasikvietė mane.

Tuo metu buvau — žinoma, tebesu ir dabar — pats talentingiausias, pats ambicingiausias mokslininkas neurofiziologijos srityje. Sistema tai žinojo, tad ir kreipėsi tiesiai į mane. Jie nepageidavo kurti dar sudėtingesnių, dar komplikuotesnių jau egzistuojančių metodų variantų, priešingai, jiems reikėjo tokios technologijos, kokios analogų dar niekada niekur nebūta. Jų netenkino sustabarėjęs mąstymas, būdingas universiteto laboratorijų mokslininkams triūsliams, kuriems terūpi skaičiuoti uždarbį, o išspausdinti straipsnį tampa gyvybės ar mirties klausimu. Tikru, nesuvaržytu nestandartinio mąstymo mokslininku gali būti tiktai nuo nieko nepriklausomas individas.

— Tačiau pradėjęs dirbti Sistemai jūs praradote tą nepriklausomybę, — paprieštaravau.

— Kaip pirštu į akį, — sutiko profesorius. — Nemanyk, kad to nesupratau: gana ilgai svarsčiau visus „už“ ir „prieš“. Neketinu dabar teisintis, bet turiu pripažinti, kad labiau už viską tuo metu troškau įsitikinti, kaip mano teorijos veikia praktikoje. Jau buvau kruopščiai išplėtojęs ir suformulavęs teoriją, tačiau neturėjau jokios galimybės ją patikrinti. Tai vienas didžiųjų neurofiziologijos trūkumų: negali atlikti eksperimentų su gyvūnais, o tai visiškai įmanoma kitose fiziologijos srityse. Nė vienos beždžionės smegenims nėra būdingos tokios sudėtingos funkcijos, kad atitiktų žmogiškąją pasąmoninę psichologiją ir atmintį.

— Vadinasi, vietoj tų netikusių beždžionių jūs pasinaudojote mumis.

— Na jau, na jau, nepulkime strimgalviais prie išvadų. Pirmiausia pamėginsiu keliais žodžiais atskleisti tau savo teorijos esmę. Remsimės viena prielaida, kurią laikysime aksioma: negali egzistuoti toks kodas, kurio kas nors kitas neįstengtų išgliaudyti. Priežastis ta, kad kodai visuomet sudarinėjami laikantis tam tikrų esminių principų. O tie principai, nesvarbu, kokie būtų sudėtingi, kaip kruopščiai sudaryti, vis vien galų gale remiasi tam tikromis bendrybėmis, kurias perprasti gali daugiau nei vienas žmogus. Jei perprasi principą, nesunkiai pralauši ir kodą. Nėra visiškai patikimas netgi sakytum pats patikimiausias kodas — kai du žmonės perduoda žinias vienas kitam, žodžius užšifruodami skaičių nuorodomis, reiškiančiomis kokios nors knygos puslapio ir eilutės numerį. Šitaip, pasitelkę dvi vienodas knygas, žmonės gali saugiai bendrauti, bet jeigu kas nors suuos, kokia knyga buvo naudojama, — žaidimas baigtas.

Štai aš ir susimąsčiau. Esama vieno vienintelio visiškai saugaus, iššifruotojams neįveikiamo metodo: reikėtų perleisti informaciją per juodąją dėžę ir šitaip užšifruoti, sukeičiant kodo signalus, o paskui, perleidus per tą pačią dėžę, apdorotą informaciją būtų galima sėkmingai iššifruoti. Tarpininkas, kuriam ir priklausytų juodoji dėžė, ničnieko nenutuoktų apie jos turinį ar veikimo principus. Tai yra galėtų ja naudotis, bet kaip ji veikia, visiškai nesuvoktų. O jeigu tarpininkas nežino, kaip veikia jo juodoji dėžė, tuomet niekas negali ir pagrobti iš jo informacijos. Tobula.

— Vadinasi, ta juodoji dėžė yra pasąmonė?

— Taip, visiškai teisingai. Kiekvieno individo elgesį lemia tam tikras individualiai susiformavęs mnemoninis pagrindas. Nėra dviejų visiškai vienodų žmonių; tai tapatybės klausimas. O kas yra tapatybė? Tai pažintinė sistema, kurią lemia individo sukauptos asmeninės patirties prisiminimai. Neprofesionalas pavadintų tai esybe ar savastimi. Nėra dviejų žmonių, kurių esybės būtų tapačios. Bet tuo pat metu derėtų pabrėžti, kad žmonės beveik visiškai nieko nežino apie savąsias pažintines sistemas. Nežinome nei tu, nei aš, nei bet kas kitas — niekas. Visa, ką pažįstame — ar bent tariamės pažįstą — tai tik pyrago plutelė. Virš vandens kyšanti ledkalnio viršūnė.

Norėčiau užduoti tau visai paprastą klausimą: tu drąsus ar drovus?

— Ką? — Teko susimąstyti. — Kartais būnu dar ir koks drąsus. O kartais — drovus. Negaliu tiksliai atsakyti.

— Štai tau ir tavosios pažintinės sistemos pavyzdėlis. Į šį klausimą iš karto negali atsakyti. Priklausomai nuo to, su kuo tenka susidurti, tu nesąmoningai ir beveik iš karto pasirenki kažkurį tašką, esantį tarp dviejų kraštutinumų. Už tai atsakinga tavyje įdiegta tikslumo programa. Tu pats apie vidines tos programos gudrybes ničnieko nenutuoki. Tau ir nereikia to žinoti. Juk ir nežinodamas tu kuo puikiausiai funkcionuoji kaip unikali asmenybė — tu. Štai tau ir tavo juodoji dėžė. Kitais žodžiais tariant, visi mes nešiojamės tas milžiniškas neištyrinėtas „dramblių kapines“11. Jei nekalbėsime apie paslaptingas kosmoso platybes, kaip tik tai ir liks paskutinė žmonijos neištyrinėta terra incognita.