Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Kol kas ne. Kaip jau sakiau, dabar ir svarstau šį klausimą. Labai praverstų daugiau detalių.

— O gal atskleistum bent šį tą? Rasi galėčiau ir pagelbėti.

Šešėlis ištraukia rankas iš kišenių, pūsdamas bando jas sušildyti, paskui ima stipriai trinti delnus, pasidėjęs rankas ant kelių.

— Ne, tikėtis iš tavęs šito — būtų per daug. Tiesa, mano kūnas virsta visiška griuvena, tačiau tavo proto būklė irgi ne geresnė. Pirmiausia tau būtina atsigauti. Kitaip amžiams įklimpsime abu. Taigi tai, ką žadėjau, apsvarstysiu aš, o tu daryk viską, ką reikia, kad išsigelbėtum pats.

— Nesiginčysiu, mano pasitikėjimas savimi tikrai sparčiai tirpsta, — sakau nuleisdamas galvą ir įsistebeilydamas į ratą, nubrėžtą ant žemės. — Bet kaip aš galiu būti stiprus, jeigu nebejaučiu net savo savasties? Tikriausiai jau esu pražuvęs, nieko nebesuvokiu...

— Toli gražu, — nesutinka šešėlis. — Nei tu pražuvęs, nei taip jau smarkiai sutrikęs. Tiesiog kažkas neprileidžia tavęs prie tavo paties minčių — arba jas slepia. Tačiau savastis stipri, patikėk. Ji išgyvens netgi jei negalvosi apie ją. Net jeigu viskas bus atimta, ji vis vien išsaugos sėklą — pačios tavo esybės grūdą. Privalai pasikliauti savo paties galiomis.

— Pamėginsiu, — žadu jam.

Šešėlis užverčia galvą į dangų ir užmerkia akis.

— Tu tik pažvelk į paukščius, — taria. — Niekas negali jų sulaikyti. Nei Siena, nei Vartai, nei rago gaudesys. Kartais labai pravartu stebėti paukščius.

Girdžiu: mane jau šaukia Vartų Sargas. Metas eiti.

— Dabar kurį laiką manęs nelankyk, — kužda šešėlis man pavymui. — Kai ateis metas, aš pats sugalvosiu, kaip su tavimi susitikti. Jeigu susitikinėsime per dažnai, Vartų Sargas ims mus įtarinėti. O tada jau pasirūpins apsunkinti man darbą. Verčiau apsimesk, kad mudviem nelabai pavyko susišnekėti.

— Gerai, — pažadu.

* * *

— Na, ir kaip sekėsi? — klausia Vartų Sargas, kai sugrįžtu į Sarginę. — Smagu susitikti šitiek laiko nesimačius, ar ne?

— Tiesą sakant, nė pats nežinau... — numykiu linguodamas galvą.

— Šitaip paprastai ir būna, — patenkintas sako Vartų Sargas.

25 Maistas, dramblio kaulo apdorojimo įmonė, spąstai

Sliuogti virve buvo kur kas paprasčiau nei kopti laiptais. Kas trisdešimt centimetrų pūpsojo kietai surištas mazgas. Abiem rankomis įsitvėręs virvės, kojomis atsispirdavau į uolą ir protarpiais pakibdavau tuštumoje. Scenelė — tarytum iš seno vesterno Alamas . Vis dėlto filme, žinoma, virvė buvo be mazgų — šitokio palengvinimo publika nepakęstų.

Kartkartėmis vis žvilgčiojau į viršų. Mergina laikė nukreipusi žibintuvėlį į mane, bet suvokti atstumo taip ir nepajėgiau. Tad kopiau, ir tiek, o žaizdą pilve vis stipriau varstė skausmas. Guzas kaktoje irgi vis primindavo apie save.

Kai priartėjau prie viršūnės, žibintuvėlio šviesos jau pakako, kad įžiūrėčiau ir save, ir aplinką. Bet tuo metu buvau taip įsimiklinęs sliuogti virve visiškoje tamsoje, kad jau matydamas, ką darau, porą kartų vos nepaslydau, sulėtėjo ir greitis. Visiškai nesisekė įvertinti atstumo. Apšviesti paviršiai tarsi priartėdavo, o įdubos, likusios šešėliuose — dar labiau nutoldavo.

Įveikęs šešiasdešimt ar septyniasdešimt mazgų, pagaliau pasiekiau viršūnę. Įsitvėriau atsikišusios atbrailos abiem rankomis ir prisitraukęs užsiropščiau ant plokščio akmens kaip nuotolį įveikęs plaukikas — ant baseino krašto. Po begalinio sliuogimo maudė rankų raumenis, tad kol prisitraukiau, galutinai nusiplūkiau. Mergina pagelbėjo man iš visų spėkų tempdama aukštyn už diržo.

— Išsprūdome per plauką, — pranešė ji. — Dar kelios minutės — ir būtume sveiki pražuvę.

— Nuostabu, — sušnopavau išsitiesdamas lygioje vietoje ir kelis kartus giliai įkvėpdamas. — Tiesiog nuostabu. Ar aukštai pakilo vanduo?

Ji padėjo ant žemės žibintuvėlį ir abiem rankomis ėmė traukti virvę aukštyn. Ties trisdešimtuoju mazgu atkišo man. Virvė buvo permirkusi nors gręžk.

— Ar suradai senelį?

— O kaipgi. — Ji iškart nušvito. — Jis ten, prie pat altoriaus. Tik išsinarinęs koją. Skubėdamas čionai, pražiopsojo vieną duobę.

— Bet vis vien įveikė visą kelią iki čia išnarinta koja?

— Taip, žinoma. Senelis puikios formos.

— Tai jau taip, — numykiau.

— Eime. Senelis laukia viduje. Jis nori pasikalbėti su tavimi apie daugybę dalykų.

— Aš irgi apie daug ką norėčiau šnektelėti su juo.

Užsimečiau kuprinę ir paskui storuliukę patraukiau prie altoriaus. Paaiškėjo, kad ten nieko ypatinga — tiesiog apskrita anga, iškirsta uoloje. Patekome į erdvų, blausiai apšviestą urvą — prislopintą gintarinį švytėjimą skleidė nišoje įtaisyta propano lempa; sienas margino nuo daugybės uolos nelygumų krintančių šešėlių ornamentas. Profesorius, susisupęs į antklodę, sėdėjo po pat lempa. Jo veidą pusiau dengė šešėlis. Blausioje šviesoje akys atrodė įkritusios, bet iš tikrųjų seniokas buvo nusiteikęs kur kas smagiau, nei galėjai tikėtis.

— Atrodo, nedaug trūko, kad būtume tave praradę, — trykšte trykšdamas džiaugsmu pasveikino mane profesorius. — Žinojau, kad vanduo turi pakilti, bet vyliausi, jog pasirodysite kiek anksčiau.

— Aš pasiklydau mieste, seneli, — paaiškino jo putlioji dukraitė. — Sugaišau beveik ištisą dieną, kol galiausiai pavyko jį sugauti.

— Šūds! — drėbtelėjo profesorius. — Bet dabar mes visi čia, ir vis vien tas pats galas.

— Atsiprašau, bet gal paaiškinsite, ką tiksliai reiškia „tas pats galas“? — nesusilaikiau aš.

— Na jau, na jau, prilaikyk arklius. Tuojau viską paaiškinsiu. O kol kas prisėsk. Pirmiausia nurankiosime siurbėles tau nuo kaklo.

Atsisėdau greta profesoriaus. Jo dukraitė įsitaisė šalia. Ji uždegė degtuką ir prikišo liepsnelę prie tos bjaurybės, kuri puotavo prisisiurbusi man prie kaklo. Siurbėlė buvo jau sulig geru vyno butelio kamščiu. Liepsnelė sušnypštė, palietusi išpampusį parazitą. Siurbėlė šleptelėjo žemėn ir pašėlo raitytis iš skausmo, bet mergina, treptelėjusi koja, užbaigė jos kančias.

Kaklą pasiutusiai perštėjo lyg nuplikytą. Jei pernelyg staigiai pasukčiau galvą, dingtelėjo man, oda taip ir nusinertų tarsi supuvusio pomidoro žievelė. Jeigu dar kokią savaitę nekeisiu gyvenimo būdo, tapsiu vaikščiojančia įvairiausių žaizdų ir randų iliustracija, panašiai kaip ta sportininko koja, su visomis spalvomis ir smulkmenomis pavaizduota plakate, kabančiame vaistinės vitrinoje. Prakiurdintas pilvas, guzas kaktoj, siurbėlių paliktos mėlynės — kad būtų dar linksmiau, gal reikėtų pridėti ir deramu laiku nesuveikiantį pimpalą?

— Gal netyčia prigriebėte ko nors užkrimsti? — pasiteiravo profesorius. — Aš pats išlėkiau strimgalviais, nesuskubau įsimesti jokios užkandos.

Atsegiau kuprinę, iš jos ištraukiau keletą skardinių, gerokai aptrupėjusį duonos kriaukšlį ir gertuvę, ją pirmiausia ir ištiesiau profesoriui. Šis godžiai atsigėrė, o paskui ėmėsi apžiūrinėti skardines — panašiai patyręs vynininkas apžiūrinėtų statines su naujo derliaus vynu. Galiausiai išsirinko jautienos konservus ir indelį persikų.

— Gal prisidėsite? — pasiūlė.

Aš atsisakiau. Mudu su mergina stebėjome, kaip profesorius atsilaužia duonos, deda ant jos jautienos luistą ir su pavydėtinu apetitu ima viską kimšti. Paskui jis kibo į persikus, o kai šių neliko, užsivertė skardinę ir iki paskutinio lašo išgėrė sirupą. Aš pats tenkinausi viskiu — medicininiais tikslais. Gėrimas padėjo apmalšinti gausius mano kūno sopulius ir maudulius. Gal alkoholis iš tikrųjų ir neslopino skausmo, bet tarytum suteikė šiam atskirą gyvenimą, nesusijusį su manuoju.