Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Bet man tai neberūpėjo. Tegul sau kyla vanduo, tegul sau apsemia ką panorėjęs. Aš išgyvensiu — tvirtai pasiryžau. Susigrąžinsiu prisiminimus. Ir nebesileisiu timpčiojamas už virvučių. Jei reikia, galiu sušukti tai garsiai visam pasauliui. Atsargiai, aš kunkuliuoju įsiūčiu! Niekas, niekas nebestumdys manęs kur įsigeidęs! Ar girdite mane?

Tiesa, kai kybai ant uolos balažin kokių požemių tamsybėje, rėkauk nerėkavęs — naudos ne kažin kiek. Nusprendžiau visus savo viešus pareiškimus atidėti geresniems laikams ir atkraginęs galvą vėl pažvelgiau aukštyn. Putlioji mergina jau buvo užkopusi ne mažiau kaip iki trečio ar ketvirto universalinės parduotuvės aukšto. Dabar ji būtų moteriškų drabužių arba kimono skyriuje. Po šimts, kokio aukščio išvis gali būti šitas bokštas? Kodėl jos senelis negalėjo įsikurti laukti mūsų kokioje nors padoresnėje, ne tokioje beprotiškoje vietelėje?

Galų gale ji švystelėjo žibintuvėliu žemyn pranešdama, kad pasiekė viršūnę. Aš irgi žybtelėjau jai, o paskui nukreipiau spindulį žemyn, norėdamas pasižiūrėti, ar aukštai pakilęs vanduo. Bet ničnieko neįžiūrėjau.

Laikrodis rodė dvylika minučių po keturių ryto. Dar net neaušta. Paštininkai dar nepradėjo nešioti rytinių laikraščių, dar nevažinėja traukiniai, antžeminio pasaulio gyventojai kietai miega ir ničnieko nenutuokia apie visa tai. Abiem rankomis stipriai sugriebiau virvę, giliai atsikvėpiau ir ėmiau lėtai sliuogti viršun.

24 Šešėlių buveinė

Ištisas tris dienas išsilaikė giedra, bet ketvirtasis rytas vėl išaušta apsiūkęs. Suprantu tai, vos spėjęs pabusti. Atsimerkiu — ir nebejaučiu jokio peršulio akyse.

Saulė nebelieja žemėn nei šviesos, nei šilumos, dangus apsitūlojęs sunkiais debesimis. Medžiai tiesia plikas, gumbuotas šakas į žvarbią pilkumą — iš tolo atrodo, tarsi būtų sueižėjęs pats dangaus skliautas. Be jokios abejonės, pro tuos plyšius netrukus pažers sniego, bet kol kas oras visiškai tykus.

— Ne, šiandien dar nesnigs, — patikina Pulkininkas. — Šitie debesys neneša sniego.

Atsidarau langą ir iškišęs galvą apžiūrinėju dangų, bet taip ir neperprantu, ką senasis karininkas įžvelgia tuose debesyse.

* * *

Vartų Sargas nusiavęs batus sėdi priešais geležinę krosnelę ir šildosi kojas. Jo krosnelė lygiai tokia pat kaip ir anoji Bibliotekoje. Dangtis plokščias, skirtas virduliui pastatyti, o apačioje — išimama skarda, į kurią subyra pelenai. Priekinės durelės atsidaro trūktelėjus didelę metalinę rankeną — ant jos Vartų Sargas ir užsikėlęs kojas. Sarginėje tiesiog nėra kuo kvėpuoti: oras pritvinkęs garų iš virdulio, taip pat prirūkęs pigaus pypkių tabako ar veikiau kažkokio jo pakaitalo dūmų. Vartų Sargo kojos irgi dvokia.

— Man reikia šaliko, — sakau iš karto. — Šąla galva.

— Puikiausiai suprantu, — sušniokščia Vartų Sargas. — Nėmaž nesistebiu.

— Bibliotekos Sandėlyje grūste prigrūsta visokiausių senų drabužių. Štai ir pamaniau: ar negalėčiau vieno kito pasiskolinti?

— Ak taip, ten tikrai gausu visokio gero, — sako Vartų Sargas. — Gali imti iš tų daiktų viską, ko širdis geidžia. Išsirink šaliką ar paltą, ar bet ką kita, kas kris tau į akį.

— O ką pasakys tų drabužių savininkai?

— Savininkus gali pamiršti. Net jei savininkų ir esama, jie patys seniai nebeprisimena kada nors tuos daiktus turėję. Beje, girdėjau, kad ieškai muzikos instrumento. Ar tikrai?

Viską jis žino.

— Oficialiais duomenimis, Mieste jokių muzikos instrumentų nėra, — kalba Vartų Sargas. — Bet tai dar nereiškia, kad jų išvis niekur negali būti. Tu dirbi rimtą darbą, tad nebūtų nieko baisaus, jei protarpiais galėtum pasidžiaugti muzikos instrumentu. Keliauk į Jėgainę ir paklausinėk Prižiūrėtoją. Gal jis tau ką nors ir suras.

— Jėgainę? — nustebęs pakartoju.

— Mes juk naudojame elektros energiją, — sako jis, pirštu durdamas į palubėje kadaruojančią lemputę. — Nejaugi manai, kad elektrą mums augina obelys? — Vartų Sargas nusijuokia ir brūkšteli man planelį. — Štai, eisi pietiniu Upės krantu prieš srovę. Po kokio pusvalandžio dešinėje pusėje pamatysi seną apgriuvusį svirną. Svirną be durų, įgriuvusiu stogu. Ten pasuksi į dešinę ir eisi taku, kol prieisi kalvą. Kitapus kalvos prasideda Giria. Paėjėsi penkis šimtus metrų Giria ir rasi Jėgainę. Viską supratai?

— Lyg ir supratau, — atsakau. — Tačiau žiemą eiti į Girią — pavojinga. Visi man taip sako. Anąsyk aš netgi peršalau ir susirgau.

— Ak taip, o man jau išrūko iš galvos. Juk pats turėjau ant kupros užnešti tave į Kalvą, — prisimena Vartų Sargas. — O kaip dabar? Geriau jautiesi?

— Ačiū, man jau kur kas geriau.

— Bene būsi mažumą atėjęs į protą?

— Taip, tikiuosi.

Vartų Sargas išsišiepia iki ausų; nenukeldamas kojų nuo krosnies durelių rankenos, sukeičia jas vietomis.

— Niekur nedingsi, tenka susipažinti su savo paties galimybių ribomis. Vieno karto paprastai pakanka, bet iš klaidų reikėtų pasimokyti. Truputėlis atsargumo dar niekam nepakenkė. Geras medkirtys turi tik vieną randą. Ne daugiau ir ne mažiau. Supranti, ką noriu pasakyti?

Aš mandagiai linkčioju.

— O į Jėgainę gali traukti nieko nesibaimindamas. Ji — dar ne pačioje Girioje, tik pamiškėje. Takas į ją veda tiktai vienas, niekaip nepasiklysi. Girinių ten nesutiksi. Tikri pavojai gresia tik Girios glūdumoje, taip pat — prie pat Sienos. Jeigu nelįsi giliai į Girią ir nesiartinsi prie Sienos, tau nė plaukas nuo galvos nenukris. Tik neišklysk iš tako ir nepražiopsok Jėgainės.

— Ar Prižiūrėtojas — vienas iš girinių?

— Ne, jis ne iš jų. Nei girinis, nei miestietis. Mums jis — tiesiog niekas. Gyvena sau pamiškėje, į Girią nelenda, kojos į Miestą nekelia. Visiškai nekenksmingas, toks be kiaušių vaikinas.

— O kokie tie giriniai?

Vartų Sargas pasuka galvą į mane ir prieš atsakydamas valandėlę patyli.

— Rodos, perspėjau tave pačią pirmą dieną: gali klausinėti manęs ko tik nori, bet aš pats spręsiu, atsakyti į tavo klausimą ar ne.

Aš prasižioju; klausimas kabo ant liežuvio galo.

— Užteks. Šiandien daugiau jokių klausimų, — pareiškia Vartų Sargas. — A, beje, norėjai pasimatyti su savo šešėliu? Jau metas žvilgtelėti, kaip jis gyvuoja, tiesa? Ką gi, kai įsiviešpatavo žiema, šešėlio jėgos gerokai išseko. Tad nebėra jokios priežasties neleisti jums susitikti.

— Ar jis serga?

— Nieko panašaus. Sveikut sveikutėlis. Kasdien po porą valandų gauna pasportuoti gryname ore. O apetitas — pavydėtinas, cha cha. Tiesiog kai užslenka žiema, kai dienos tokios trumpos ir spaudžia speigas, visų šešėlių jėgos pradeda sekti. Aš čia niekuo dėtas. Taip jau būna visada. Bet verčiau tegul jis pats tau viską papasakoja.

Vartų Sargas nukabina nuo sienos masyvų žiedą su raktais ir įsimeta į kišenę. Tada žiovaudamas ima varstytis odinius batus. Jo batai sunkūs, tvirti, kaustyti geležimi — tamtyč pritaikyti klampoti per sniegą.

Mano šešėlis gyvena tarp Miesto ir išorinio pasaulio. Kaip aš negaliu ištrūkti iš Miesto ir iškeliauti į pasaulį už Sienos, taip ir mano šešėlis negali nė kojos įkelti į Miestą. Tad vienintelė vieta, kur mums įmanoma susitikti, yra Šešėlių buveinė — uždara teritorija už Sarginės. Nedidelį, ankštą sklypelį iš visų pusių juosia tvora.

Vartų Sargas išžvejoja iš kišenės raktus ir atidaro vartus, vedančius į aptvertą teritoriją. Mudu įžengiame į Šešėlių buveinę. Sklypas — taisyklingas kvadratas, viena kraštine jis kone remiasi į Sieną. Pačiame centre auga sena vinkšna, po ja stovi suoliukas. Medis nuo amžiaus jau visai nubalęs, net nesuprantu, jis dar gyvas ar jau nudžiūvęs.