Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Tuo pat metu mane apniko šiurpus pojūtis, kad tasai garsas mus masina, kad kažkur ten, priekyje, lindi kraupi baidyklė, tik ir laukianti, kol grobis pats atskubės jai į nasrus. Kad ir koks siaubūnas ten tykotų, jis neabejotinai žino, kad mes artėjame. O kas jis toks — aš net nenumanau. Vaizduotę jau kadai pamečiau kažkur pakeliui.

Mes vis bėgome ir bėgome — ar ilgai? Mano laiko pojūtis seniai išgaravo. Bėgau ir bėgau, ir bėgau, bet nejutau nuovargio, žaizdos pilve keliamas skausmas buvo nugrūstas į patį atokiausią sąmonės užkaborį. Jutau, kaip medėja alkūnės, tai buvo vienintelis kūniškas pojūtis. Sąmoningai jau nelabai ir suvokiau, kad vis dar bėgu. Kojos kilnojosi tarsi savaime. Sutankėjusio oro lavina stūmė mane iš užnugario.

Jau buvau beveik visiškai pavirtęs bekūne judančio žmogaus sąvoka, kai mergina suklykė perspėdama, tik aš jos neišgirdau. Įsirėžiau į ją ir partiesiau ant žemės. Inercijos stumiamas vis dar judėjau pirmyn, taigi sėkmingai perskridau per ją ir šleptelėjau kitoje pusėje. Net negirdėjau smūgio. Dar akimirka — ir mano galva trenkėsi į kietą uolą; tik spėjau pagalvoti: aš nieko nebegirdžiu, viskas beveik taip, tarsi man kas būtų išjungęs garsą. O gal mane pritrėškė pasivijusi evoliucija?

Paskui — ar, tiksliau, tuo pačiu metu — mane apžilpino klaikus skausmas pačiame kaktos viduryje. Tamsa man prieš akis ištiško į druzgus. Smegenų sukrėtimą patyriau kaip nieko — dėl to buvau tikras. O gal perskilo kaukolė? Galbūt mano smegenys jau mirusios, tik jų žieve vis dar sklinda rudimentinės skausmo bangos, trūkčiodamos lyg nusimesta driežo uodega?

Po valandėlės atsitokėjau vis dar esąs gyvas. Taip, aš gyvas ir kvėpuoju. Ir sulig kiekvienu įkvėpimu mane persmelkia skausmas. Jutau, kaip skruostais srūvančios ašaros drėkina lūpų kampučius, o paskui tyška ant uolos.

Maniau, kad tučtuojau prarasiu sąmonę, bet iš paskutiniųjų dar kabinausi į skausmą ir mane supančią tamsą. Juk aš kažką veikiau. A, taip, bėgau. Dūmiau kiek kojos įkerta, stengdamasis nuo kažko pabėgti. O paskui pargriuvau. Grabinėdamas pleišėjančius atminties pakraščius, pabandžiau bent jau atsiklaupti.

Kai atminties skivytai ėmė skausmingai jungtis į visumą, pastebėjau, kad iš visų spėkų laikausi įsikibęs nailoninės virvės. Bene aš koks skalbinys, vėtros nuneštas nuo virvės? Atrodo, būsiu įgijęs įprotį kuo skubiau mane supančias aplinkybes įsprausti į visokiausius patogius palyginimus.

Po valandėlės suvokiau dar vieną dalyką: pusė mano kūno žemiau juosmens kažkur išnykusi. Ne, ne visai taip; čia pat padėtį teko įvertinti iš naujo. Apatinė kūno dalis tebebuvo kur buvusi, tik visiškai nieko nejautė. Stipriai užsimerkiau ir susikaupiau. Mėginimai atkurti pojūčius žemiau juosmens priminė bandymus įkalbėti pimpalą atsistoti. Tik veltui švaistytum energiją.

Tad štai: tysau sau ir galvoju apie tą draugišką bibliotekininkę su visu jos išsiplėtusiu skrandžiu ir apie tą katastrofiškai nesėkmingą miegamojo istoriją. Štai tada viskas ir ėmė eiti iš vėžių, netikėtai dingtelėjo man dabar. Vis dėlto prikalbinti pimpalą atsistoti — ne vienintelis gyvenimo tikslas. Tai aš sugebėjau suprasti dar prieš daugelį metų, skaitydamas Stendalio Parmos vienuolyną .

Taigi apatinė mano kūno dalis kažkur prasmego skradžiai. O gal kadaruoja erdvėje, pakabinta ant gembinio krano. O gal... gal tiesiog kabo virš tuštumos, persisvėrusi per uolos briauną? Na taip, žinoma, o nuriedėti į bedugnę man neleidžia tik viršutinė kūno dalis. Tai štai kodėl mano rankos iš visų jėgų gniaužia kažkokią virvę...

Tiesiog į akis tvykstelėjo ryški šviesa; aš atsimerkiau. Mano rubuilė bendražygė pliskino žibintuvėliu tiesiai į veidą. Iš paskutiniųjų laikydamasis virvės ėmiau rangytis kaip išmanydamas, kad užtempčiau apatinę kūno dalį ant tvirtos uolos.

— Paskubėk! — suriko storuliuke. — Arba žūsime abu!

Kūnas sunkus lyg švino pripiltas, o krauju sulaistyta žemė – slidi. Tikriausiai bus atsivėrusi žaizda pilve. Paleidau virvę ir, remdamasis alkūnėmis, bandžiau ropštis aukštyn. Diržas užsikabino už uolos atbrailos ir laikė vietoje, o nailoninė virvė, pritvirtinta prie diržo, tuo tarpu stengėsi tempti į priekį.

— Liaukis timpčioti! — sustugau į artėjančią šviesą. — Kaip nors susidorosiu pats. Tik neliesk virvės.

— Kaip tu? Viskas gerai?

— Pusė bėdos.

Diržas tebebuvo užsikabinęs už uolos krašto, bet aš, sutelkęs visas jėgas, įstengiau permesti vieną koją ant tvirto pagrindo.

— Atleisk, bet niekaip negalėjau tau padėti, — išgirdau storuliukės balsą. — Kaip įmanydama bandžiau laikytis už uolos, kad nenugarmėtume abu.

— Nieko baisaus, — atsakiau. — Tik nesuprantu, kodėl negalėjai perspėti, kad čia esama duobės.

— Nebuvo kada. Juk šaukiau, kad sustotum.

— Aš tavęs negirdėjau.

— Verčiau nesiginčykim. Jau beveik atėjome. Reikia kuo skubiau nešdintis iš čia. Jei nesuskubsime, netrukus mums iščiulps kraują iki paskutinio lašo.

— Iščiulps kraują?

Ji nukreipė žibintuvėlio spindulį į duobę. Ši buvo idealiai apskrita, gal metro skersmens. Paskui storuliuke ėmė sukioti žibintuvėlį į visas puses, ir aš išvydau eilių eiles tokių pat duobių — jos driekėsi kiek akys užmato. Atsidūrėme tarsi ant kokio bičių korio.

Vienintelis skirtumas buvo tas, kad žemė po kojomis vilnijo tarsi pustomas smėlis. Pamaniau, gal man tavaruoja akyse — vis dėlto galvą į akmenį kaukštelėjau kaip reikiant. Tačiau apšviestos mano rankos lyg ir nevirpėjo. Vadinasi, žemė juda iš tikrųjų.

— Siurbėlės! — cyptelėjo putlioji mergina. — Iš duobių paviršiun šliaužia devynios galybės siurbėlių! Jeigu dar stoviniuosime čia, jos iščiulps mus taip, kad liks tik tuščias kevalas!

— Brrr... — Mane net supykino. — Ar tai ir yra baisiau už žemės drebėjimą?

— Ne. Siurbėlės — dar tik žiedeliai. Iš tiesų neįtikėtinų įvykių sulauksime šiek tiek vėliau.

Vis dar susirišę virve, mudu nuklampojome liulančiu paviršiumi, su kiekvienu žingsniu traiškydami siurbėles po kojomis. Nė pats nepajutau, kaip susigūžiau.

— Tik nepaslysk. Jeigu įsmuksi į duobę — tau galas.

Ji įsikibo į mano ranką. Savo ruožtu aš sugniaužiau jos striukės kraštą. Nepratusiam prie tokių pasivaikščiojimų žygis trisdešimties centimetrų pločio gličiu, siurbėlėmis aptekusiu taku ir dar visiškoje tamsoje — nuotykis, be abejo, nepamirštamas. Sutraiškytos siurbėlės lipo prie padų, apkibdamos juos storu tąsios drebutienos sluoksniu.

Kai pargriuvau, tikriausiai viena kita bjaurybė spėjo įsisiurbti. Jutau porą šlykščių glitėsių, prikibusių prie kaklo ir ausies. Stengiausi nekreipti į jas dėmesio, nes, vos apie tai pagalvojus, skrandis taip ir imdavo verstis lauk. Be to, abi rankos buvo užimtos. Tiksliau, kaire laikiau žibintuvėlį, o dešine gniaužiau merginos drabužio kraštą. Negalėjau paprasčiausiai sustoti ir nudraskyti mano kraują siurbiančių bjaurybių.

Kaskart, kai pašviesdavau sau po kojomis, išvysdavau pukšinčią siurbėlių masę. Jos nenutrūkstamu srautu lindo iš duobių.

— Galvą guldau: INKiščiai savo aukas dievams mesdavo kaip tik į šitas duobes.

— O tu — tikras gudruolis, — atsiliepė ji.

— Kur jau ne, — burbtelėjau.

— Senelis sako, kad siurbėlės yra tų žuvų patarnautojos. Taigi INKiščiai aukojo aukas ir siurbėlėms. Šviežią mėsą, šiltą kraują, žmones, atsitemptus į požemį iš antžeminio pasaulio...