Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Nevalia šitaip imti ir užmigti! Kelkis! Kelkis! — užriko ir ji.

— Keltis? Ką čia šneki?

Užžiebiau savo paties žibintuvėlį ir apvedžiau spinduliu aplink save. Aš riogsojau ant žemės, nugara atsirėmęs į aprasojusią sieną. Pasirodo, nė pats nepastebėjau, kaip užsnūdau.

Svirduliuodamas atsistojau ant kojų.

— Kas atsitiko? Vieną minutę dar minu pirmyn, o kitą — jau miegu? Visiškai neprisimenu, kad būčiau atsisėdęs, neprisimenu, kad būtų ėmęs snaudulys...

— Tai spąstai, — paaiškino ji. — Jie daro viską, ką tik gali, kad mus užmigdytų.

— Jie?

— Jie — tie padarai ar būtybės, kurie gyvena šitame kalne. Dievai, piktosios dvasios — ką aš žinau! Jie. Stengiasi kaip įmanydami užtverti kelią.

Aš tik palingavau galvą.

— Viską staiga apsiautė migla... Tavo batų gurgždėjimas ėmė dėliotis į sąskambius ir...

— Mano batų gurgždėjimas?

Papasakojau jai apie suomiškai gurgždančius jos batus. Apie sukriošėlį velnią. Apie valstietį...

— Visa tai — apgaulė, — nutraukė ji mano aiškinimą. — Hipnozė. Jeigu nebūčiau laiku atsisukusi, būtum taip ir likęs čia miegoti... amžinu miegu.

— Amžinu miegu?

— Taip, išgirdai teisingai. Būtum sveikas prapuolęs, iškeliavęs toli toli, — pusbalsiu aiškino ji. Kur aš būčiau atsidūręs — šito ji nepasakė. — Juk tu kuprinėje turi virvę, tiesa?

— Aha... gal penkių metrų ilgio.

— Duok šen.

Nusiėmiau kuprinę, pagrabaliojau tarp skardinių, viskio buteliuko, gertuvės, užčiuopiau virvę ir ištraukiau. Vieną jos galą mergina pririšo prie mano diržo, antruoju apsijuosę liemenį.

— Na štai. Bus geriau, — pareiškė. — Dabar nepasimesime.

— Nebent užmigtume abu, — burbtelėjau.

— Nekranksėk, dar prisišauksi bėdą. Eime.

Vėl pajudėjome pirmyn, dabar jau susirišę virve. Iš paskutiniųjų stengiausi nesiklausyti jos žingsnių. Žibintuvėlio spindulį laikiau įsmeigęs į jos kareiviškos striukės nugarą. Tą striukę, lyg ir aiškiai prisimenu, nusipirkau 1971-aisiais. Tebevyko Vietnamo karas, Baltuosiuose rūmuose tebešeimininkavo Niksonas, nutaisęs amžinai perkreiptą fizionomiją. O visi kiti augino ilgus plaukus, avėjo nuplyšusiais sandalais ir vilkėjo kariškus švarkus su taikos ženklu ant nugaros, kvaito nuo psichodelinės muzikos, įsivaizdavo esą Piteris Fondą: štai jis it pašėlęs kriokia keliu, apsižergęs motociklą, visu smarkumu griaudėjant „Born to Be Wild“, ir kažkodėl čia pat trenkia visai kitas gabalas: „I Heard It through the Grapevine“. Panašios įžangos — skirtingos dainos?

— Apie ką galvoji? — paklausė putlioji mergina.

— Et, apie nieką, — atsakiau.

— Gal dar ką nors padainuosime?

— Ar būtinai reikia?

— Na, tuomet sugalvok ką nors kita.

— O gal verčiau pasišnekėkime?

— Apie ką?

— O jeigu apie lietų?

— Puiku.

— Ką tu prisimeni, kai pagalvoji apie lietų?

— Kai žuvo mano šeima, tą naktį lijo.

— Tai gal verčiau pasirinkime kokią linksmesnę temą?

— Nieko tokio. Aš galiu kalbėti apie tai, — pasakė ji. — Nebent tu nenori klausytis.

— Jeigu tau norisi apie tai kalbėti, reikėtų ir išsikalbėti, — sutikau.

— Iš tikrųjų tai netgi nelijo, tik protarpiais nudrengdavo dulksna. Tiktai dangus buvo apniukęs, o aš gulėjau ligoninėje. Už lango augo kamparmedis. Gulėdama lovoje nejučia įsiminiau kiekvieną to medžio šakelę. Paprastai jos būdavo aptūptos paukščių: atskrisdavo žvirblių, medšarkių, varnėnų ir dar visokių kitokių, ir kur kas gražesnių paukščių. Tačiau kaupiantis lietui paukščiai į medį netūpdavo. Jie grįždavo tik vėliau, kai išsigiedrydavo, ir giesmėmis garbindavo gražų orą. Nežinau, kodėl taip. Galbūt dėl to, kad po lietaus į žemės paviršių iššliaužia riebūs kirminai.

— Ilgai pragulėjai ligoninėje?

— Maždaug mėnesį. Man darė širdies operaciją. Juokinga, ar ne? Aš vienintelė buvau sunkus ligonis — ir vienintelė likau gyva. Tą dieną, kai jie žuvo, paukščiai smarkiai nerimo. Ligoninėje kaip tik įjungė šildymą ir aprasojo langai, tad teko ropštis iš lovos jų nusivalyti. Keltis man nebuvo galima, tačiau tiesiog privalėjau matyti medį ir lietų, ir paukščius. Išvydau porą gražių neregėtų paukščių — juodomis galvomis ir raudonais sparnais. Tada ir pagalvojau: koks vis dėlto keistas tas pasaulis. Noriu pasakyti, pasaulyje juk yra milijonai kamparmedžių, — ir ne vien tik kamparmedžių, žinoma, — tačiau kaip tik tą dieną, kai čia imdavo lyti, čia nustodavo, čia vėl nušniokšdavo lietus, čia vėl liaudavosi — taigi štai tokią dieną kiek paukščių turėjo skraidyti ir tūpti ant šakų? Nuo tos minties apniko toks liūdesys...

— Apniko liūdesys?

— Kaip jau sakiau, pasaulyje juk esama milijonų medžių ir milijonų paukščių, ir milijonus kartų lyja lietus. O aš štai negaliu perprasti net to vieno paukščio, medžio, lietaus. Pasijutau tokia vieniša, kad ašaros taip ir pasipylė iš akių, verkiau ir verkiau. Kaip tik tą vakarą ir žuvo visa mano šeima. Tiesa, man apie tai pasakė tik gerokai vėliau.

— Tikriausiai buvo siaubinga.

— Na, man tada sugriuvo visas pasaulis. Liko tik tamsa; jaučiausi tokia vieniša, tokia nelaiminga. Ar žinai, koks tai jausmas?

— Galiu įsivaizduoti, — atsakiau.

Jos mintys apie lietų persmelkė manąsias mintis. Užgožė visa kita taip, kad nepastebėjau, kai ji sustojo, ir vos nepartrenkiau.

— Atsiprašau, — tarstelėjau.

— Cit! — Ji stvėrė man už rankos. — Kažką girdžiu. Klausykis!

Mudu sustingome ir pastatėme ausis. Garsas — iš pradžių visiškai tylus, beveik negirdimas. Tolimas, gilus dundėjimas, slopus virpesys. Paskui garsas sustiprėjo. Pats oras ėmė virpėti. Visa kas akivaizdžiai bylojo, kad tuojau kažkas atsitiks.

— Žemės drebėjimas? — kvėptelėjau.

— Ne. — Mergina pati sudrebėjo. — Kur kas blogiau.

22 Tamspilkiai dūmai

Kaip ir perspėjo Pulkininkas, beveik kiekvieną dieną regiu dūmus. Tamspilkius dūmus, tumulais kylančius nuo Obelyno ir galiausiai susimaišančius su debesimis. Jeigu užsižiūri, ilgainiui ima atrodyti, kad pačiame Obelyne ir susidaro visi dangaus debesys. Trečią valandą po pietų pakyla pirmieji dūmų kamuoliai, o visa tai tęsiasi, kol sudeginami tą rytą rasti negyvi žvėrys. Jeigu naktį siautė pūga ar itin nuožmiai spaudė speigas, tirštas dūmų stulpas neišsisklaido ištisas valandas.

Niekaip negaliu suprasti, kodėl niekas nesugalvoja būdo, kaip apsaugoti žvėris nuo mirties.

— Nejaugi neįmanoma suręsti jiems kokios nors pastogės? — klausiu Pulkininko, kai mudu kaip paprastai sėdame lošti šachmatais. — Argi nereikėtų kaip nors apsaugoti juos nuo sniego, vėjo ir šalčio? Daugybę žvėrių išgelbėtų paprasčiausias dengtas aptvaras.

— Nieko nepeštume, — tiek teatsako jis, nepakeldamas akių nuo šachmatų lentos. — Kad ir norėdamas, į pastogę jų niekaip nesugintum. Jie ir toliau miegotų kaip miegoję ant plikos žemės. Joks mirties pavojus neatgrasys jų nuo įpročio miegoti po atviru dangumi, visų stichijų pagairėje.

Pulkininkas jau ir visai rimtai grasina mano karaliui, pastatydamas savo vyriausiąjį šventiką tiesiog priešais jį. Abipus, patogioje ugnies linijoje, budi dar ir du ragai. Laukiu, kol jie pradės antpuolį.

— Beveik gali pamanyti, kad žvėrys patys nori kentėti ir mirti, — sakau.

— Tam tikra prasme taip ir yra. Jiems tai įprasta — tai slypi pačioje jų prigimtyje. Šaltis ir nepatogumai. Galbūt net galima vadinti tai jų išsigelbėjimu.