Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Kuo ilgiau šitaip sliūkinome tamsoje, tuo labiau ėmiau jaustis tarytum atskirtas nuo savo kūno. Neįžiūrėjau nė savo nosies galiuko, ir gana greitai ėmė lįsti įkyri mintis, kad iš tiesų kūnas yra ne daugiau nei hipotetinis asmenybės vaizdinys. Žinoma, žaizdą vis dar puikiausiai jaučiau, kaip ir tvirtą pagrindą po kojomis. Tačiau tai tik skausmo ir lytėjimo pojūčiai, pačios paprasčiausios sąvokos, sąlygojamos kūno sampratos. Kaip žinoma, pojūčiai išlieka ir žuvus kūnui. Antai amputavus koją žmogui dar kurį laiką niežti jos pirštus...

Mintys greitai mirgėjo galvoje; kojos tuo tarpu mynė iš paskutiniųjų, kad neatsilikčiau nuo storuliukės. Iš po žalzganai rusvos kareiviškos striukės kyščiojo rausvas jos sijonas. Žybčiojo ir auskarai — pora jonvabalių, mirguliuojančių palei ausis. Putlioji mergina taip nė karto ir neatsigręžė patikrinti, ar tikrai seku iš paskos, tiesiog ryžtingai yrėsi pirmyn lyg kokia skautė. Sustojo tik priėjusi tako išsišakojimą. Čia ji išsitraukė požemio planą ir nukreipė į jį žibintuvėlio spindulį. Tik dabar man pavyko ją pasivyti.

— Na kaip, viskas gerai? Neišklydome iš kelio? — paklausiau.

— Kol kas einame kaip tik ten, kur reikia, — atsakė ji.

— Iš kur žinai?

— Sakau, kad einame teisingu keliu, nes taip ir yra, — solidžiai pareiškė ji ir pašvietė sau po kojomis. — Matai? Pasižiūrėk štai čia.

Įbedžiau akis į šviesos skritulį prie jos kojų. Gruoblėtame uolienos paviršiuje blizgėjo sidabro trupinėliai. Pasilenkiau ir pakėliau vieną jų — sąvaržėlė.

— Na, matai? — kandokai pratarė ji. — Senelio čia eita. Jis žinojo, kad mes seksime jam iš paskos, tad paliko mums ženklus.

— Aišku, — atsiliepiau; pasijutau nutupdytas į vietą.

— Praėjo jau penkiolika minučių. Paskubėkime, — nenustygo ji.

Tako išsišakojimų pasitaikė ir daugiau. Tačiau kaskart teisingą kryptį mums parodydavo saujelė pabertų sąvaržėlių. Protarpiais ant tako atsiverdavo kiaurymės. Šios buvo paženklintos plane, ir tuos ruožus reikėjo įveikti ypač atsargiai, nukreipus žibintuvėlio spindulį sau po kojomis.

Takas vingiavo tai kairėn, tai dešinėn, visą laiką į nuokalnę. Stačių skardžių nebuvo, tik aiškiai juntamas, vienodas nuolydis. Dar penkios minutės — ir mes išėjome į erdvią požeminę salę. Supratome tai iš to, kaip pasikeitė oras ir mūsų žingsnių aidas.

Putlioji mergina išsitraukė planą ir pasitikrino jame, kur atsidūrėme. Aš žibintuvėliu apšviečiau urvą. Salė buvo apskrita, lubos kupolo formos. Išlenktos sienos — glotnios ir slidžios, akivaizdžiai — žmonių? — rankų darbo. Pačiame centre žiojėjo negili gal metro skersmens kiaurymė, kurioje teliūškavo galaižin kokia gliti bjaurastis. Ore tvyrojo kažkoks vos juntamas kvapas, nelabai stiprus, bet vis dėlto paliekantis nemalonų, lipnų rūgšties prieskonį burnoje.

— Atrodo, čia ir yra šventovės prieigos, — pratarė mergina. — O tai reiškia, kad INKiščiai mums nebepavojingi. Kol kas.

— Puiki žinia. Bet kaip iš čia išsikrapštysime mes patys?

— Tuo pasirūpins senelis. Patikėk, jis jau žinos, kaip iš čia išeiti.

Abipus įėjimo į šventyklą išvydau įmantrius raižinius: dvi ratu susivijusios žuvys, ryjančios viena kitos uodegą. Galvos išsipūtusios tarsi lėktuvo variklio apdanga, o ten, kur turėtų būti akys, styrojo pora ilgų ūselių ar čiuptuvėlių. Palyginti su visu kūnu, burna atrodė gerokai per didelė, prarėžta beveik iki pat žiaunų, o po šiomis — mėsingi organai, primenantys nuplėštas žvėries letenas. Kiekvienoje šių galūnių kyšojo po tris aštrius nagus. Naguotos žuvys? Nugaros plaukmenys styrojo tarsi liepsnos liežuviai, pasišiaušę žvynai priminė spyglius.

— Mitinės būtybės? Kaip manai, ar šitokių žuvų esama iš tikrųjų? — paklausiau.

— Kas žino? — atsiliepė mergina, pasilenkdama pakelti dar kelių sąvaržėlių. — Greičiau. Lįskim vidun.

Prieš žengdamas paskui ją į vidų, dar kartą apšviečiau bareljefą. Tiesiog neįtikėtina: kaip INKiščiai sugebėjo šitaip tiksliai perteikti kiekvieną detalę visiškoje tamsoje? Na taip, reikia manyti, tamsoje jie mato kuo puikiausiai, taigi jų regėjimas turėtų gerokai skirtis nuo žmogaus. O dabar jie tikriausiai stebi kiekvieną mūsų krustelėjimą.

Artėjant prie šventovės, nuolydžio kryptis pasikeitė: dabar jau mes žingsniavome nestačiu šlaitu aukštyn, kartu aukštėjo ir lubos — galiausiai žibintuvėlio spindulys jų nebepasiekė.

— Dabar mums teks kopti į kalną, — pratarė mergina. — Tiesa, jo nė nederėtų vadinti kalnu. Kalva, ir tiek. Tačiau INKiščiams tai — tikras kalnas. Taip sakė senelis. Tai vienintelis po žeme užfiksuotas kalnas — šventasis kalnas.

— Vadinasi, mes jį išniekinsime.

— Nieko panašaus. Kaip tik priešingai. Tasai kalnas buvo suterštas iš pat pradžių. Šita skylė — tikra Pandoros skrynia, paslėpta po žemės pluta. Čia sutelkta visa įmanoma bjaurastis. Ir mums teks pereiti per patį jos centrą.

— Tavęs pasiklausius, galima pamanyti, kad tai tikras pragaras.

— Pats tai pasakei.

— Nemanau, kad aš pasiruošęs šitokiam išbandymui.

— Na jau, tau tereikia patikėti, kad viskas bus gerai, — tikino mano rausvoji bendražygė. — Galvok apie širdžiai mielus dalykus. Apie žmones, kuriuos mylėjai, vaikystę, svajones, muziką — na, ką nors panašaus. Nesikrimsk, džiaukis gyvenimu.

— Ar Benas Džonsonas — pakankamai džiugus? — paklausiau.

— Kas toks Benas Džonsonas?

— Jis vaidino tuose šauniuose senuose Džono Fordo filmuose. Jodinėjo pačiais gražiausiais žirgais.

— O tu — tikrai ne pirštu penėtas. — Ji nusijuokė. — Iš tikrųjų man patinki.

— Ačiū, — atsakiau. — Bet neužmiršk, kad nemoku griežti nė vienu muzikos instrumentu.

* * *

Kaip mano bendražygė ir žadėjo, takas ėmė rangytis aukštyn vis labiau statėjančių šlaitu, ir galiausiai mums teko ropštis kone visai statmenomis uolomis. Visas mintis sutelkiau į savąjį laimingųjų laikų didvyrį. Benas Džonsonas raitas ant žirgo. Benas Džonsonas įvairiuose filmuose: Apačių forte , Ji ryšėjo geltoną kaspiną , Diližane , Rio Grandėje . Benas Džonsonas prerijoje, pliskinanti saulė, žydras dangus, pasišiaušęs debesų tumulais. Benas Džonsonas tarpeklyje su bizonų banda, moterys, žvilgčiojančios pro duris, šluostančios rankas į languotas medvilnines prijuostes. Benas Džonsonas prie upės: mirguliuojantis nuo kaitros oras, dainuojantys kaubojai... Kamera pajuda, ir štai — išvystame Beną Džonsoną, strėlės greičiu šuoliuojantį per tyrus; sykį pagavusi, kamera nebepaleidžia jo iš kadro...

Rankomis kabindamasis į uolos kyšulius, kojomis grabaliodamasis atsparos, jutau, kad mane palaiko tik raitas ant žirgo Benas Džonsonas. Net skausmas pilve beveik visai atlėgo. Galbūt kaip tik jis, Benas Džonsonas, ir buvo tasai signalas, mano sąmonėje blokuojantis fizinio skausmo suvokimą.

* * *

Nestabčiodami tamsoje ropštėmės į kalną. Vienu metu laikyti rankoje žibintuvėlį ir abiem rankomis grabalioti uolos atbrailas buvo neįmanoma, tad užsikišau savąjį už džinsų juosmens, o ji, pasikabinusi ant virvelės, persimetė ant nugaros. Dėl to mudu ničnieko nematėme. Merginos žibintuvėlio spindulys smigo jai į klubus ir atsispindėjęs be jokio reikalo blykčiojo kažkur tuštumoje. O savojo šviesos rate temačiau nebylų uolos paviršių, nenumaldomai kylantį vis aukštyn, aukštyn ir aukštyn.

Protarpiais putlioji mergina vis šūktelėdavo, norėdama įsitikinti, kad neatsilieku.