Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Pulkininkas nieko daugiau nesako ir tylomis stebi, kaip perkeliu savo beždžionę į visai neblogą poziciją greta jo sienos. Galbūt man pavyks išprovokuoti sieną pajudėti iš vietos. Pulkininkas, tarsi griebdamas jauką, ištiesia ranką, tačiau, užuot judinęs sieną, atitraukia vieną iš žirgų, šitaip dar labiau sustiprindamas gynybą.

— O tu po truputį irgi mokaisi gudrybių! — juokdamasis sako man senasis karininkas.

— Kur jau, iki jūsų man dar toli toli, — aš irgi nusijuokiu. — Bet ką turėjote omeny sakydamas, kad tai galima vadinti jų išsigelbėjimu?

— Kad ir kaip keistai skambėtų, bet gali būti ir taip, kad mirtis juos išvaduoja. Jie miršta, o pavasarį atgimsta. Jauniklių pavidalu.

— Bet paskui tie jaunikliai užauga — vien tam, kad lygiai taip pat kentėtų ir mirtų. Kodėl jiems skirta šitaip kentėti?

— Kadangi taip jau lemta, — tvirtai pareiškia seniokas. — Tavo ėjimas. Jei nenukirsi manojo vyriausiojo šventiko — partijos niekaip nelaimėsi.

* * *

Tris dienas be paliovos snigo, o paskui netikėtai išsigiedrijo. Saulės nutviekstas baltas šalčio sustingdytas Miestas akinamai sužėrėjo. Girdžiu, kaip aplinkui nuo šakų krinta didžiuliai sudrėkusio sniego luistai. Tūnau kambaryje užsitraukęs užuolaidas, bet nuo ryškios šviesos net ir čia nerandu išsigelbėjimo. Ledo sukaustytas Miestas atspindi kiekvieną saulės blyksnį tarsi milžiniškas daugiabriaunis brangakmenis ir į visas puses žyrantys šviesos peiliai skaudžiai smaigsto akis.

Popietes esu priverstas praleisti lovoje, gulėdamas kniūbsčias, veidu įsirausęs į pagalvę. Įtempiu ausis, kad išgirsčiau bent paukščių balsus — jie atlekia ir tupia ant palangės, kur senasis karininkas vis paberia duonos trupinėlių. Girdžiu ir nukaršusių kareivų balsus — susėdę prie durų saulėkaitoje jie ramiai šnekučiuojasi. Tik man vienam užginta mėgautis žiemos saulės šiluma.

* * *

Saulei nusileidus, ropščiuosi iš lovos ir šaltu vandeniu gaivinu perštinčias akis. Tada užsidedu tamsius akinius, lipu sniegu užverstu Kalvos šlaitu žemyn ir traukiu į Biblioteką. Nebeįstengiu per vakarą perskaityti tiek sapnų kaip anksčiau, įveikiu vos vieną kaukolę — ir senų sapnų žioravimas jau ima skausmo adatėlėmis smaigstyti iškankintus mano akių obuolius. Tuštuma anapus regėjimo prisipildo kažkokio nepakeliamo svorio, nutirpę pirštų galiukai tampa nebe tokie jautrūs.

Kai šitaip atsitinka, Bibliotekininkė atneša vėsų sudrėkintą rankšluostį ir deda kompresą man ant akių, duoda atsigerti sultinio ar šilto pieno. Gėrimas man atrodo kažkoks šleikštus ir tvilko liežuvį, nepajuntu jokio skonio. Ilgainiui imu po truputį priprasti, tačiau skonis nuo to netampa malonesnis.

— Tu palengva prisitaikai gyventi Mieste, — sako ji. — Čia netgi maistas šiek tiek kitoks nei kur kitur. Valgiui ruošti naudojame tik keletą pagrindinių produktų. Tai, kas primena mėsą, — iš tikrųjų visai ne mėsa. O kiaušiniai — taip pat ne kiaušiniai. Kava irgi tėra panašaus į kavą skonio gėrimas. Viskas gaminama pagal tam tikrą pavyzdį — kad būtų į ką nors panašu. Šitą sultinį tau gerti sveika. Jis tave sušildo.

— Taip, tikrai, — pritariu.

Mano galva jau nebe tokia sunki, kūnas nebe toks sustingęs nuo šalčio. Padėkoju Bibliotekininkei ir užsimerkiu, kad pailsėtų akys.

— Gal tau reikia dar ko nors? — klausia ji.

— Kodėl šito klausi?

— Juk tikrai turėtų būti kas nors, kas padėtų pralaužti tavo žieminį kiautą.

— Tai, ko man iš tikrųjų labai trūksta, yra saulė, — sakau. Kalbėdamas nusiimu akinius ir skudurėliu šluostau stiklus. — Bet mėgautis ja man užginta. Mano akys nepakelia šviesos.

— Ne, tau trūksta kažko svarbesnio nei saulės šviesa. Kažko... galbūt kokio prisiminimo iš ankstesniojo pasaulio — ko nors, kas paguosdavo tave ten.

Perkratau užsilikusias prisiminimų nuotrupas, tačiau trūkstamos dėlionės detalės taip ir neaptinku.

— Nieko nebus. Neprisimenu ničnieko. Visa jau prarasta.

— Prisimink ką nors, bet ką, kad ir kokį mažiausią menkniekį; pasakyk, kas pirmiausia šauna į galvą. Aš tikrai noriu tau padėti.

Tačiau mano atmintis — kaip tvirta uola. Nepastumsi iš vietos, nesutrupinsi. Įsiskausta galvą. Praradęs šešėlį, kartu netekau iš tiesų labai daug ko. O ir tai, kas liko, žiemos šalčio patikimai sukaustyta.

Ji prideda ranką man prie smilkinio.

— Apie tai galėsime pagalvoti vėliau. Galbūt ką nors ir prisiminsi.

— Verčiau perskaitysiu dar vieną sapną, — sakau primygtinai.

— Juk tu pavargęs. Ar nevertėtų atidėti skaitymo rytdienai?

Nėra jokio reikalo persitempti. Tie seni sapnai niekur nepabėgs.

— Ne, jau geriau skaityti sapnus nei išvis nieko neveikti. Skaitydamas bent jau negalvoju apie nieką kita.

Ji atsistoja ir dingsta saugykloje. Lieku sėdėti užsimerkęs, nugrimzdęs į tamsą. Kažin, kiek dar tęsis žiema? Žiema žudikė , andai sakė Pulkininkas. O juk ji dar tik prasidėjo. Ar išgyvens mano šešėlis? Ne, ne tai svarbiausia; klausti reikėtų: ar išgyvensiu aš pats, būdamas toks netikras savimi ir sugniužęs?

Bibliotekininkė atneša kitą kaukolę, deda ant stalo, kaip visuomet šluosto pirmiau drėgnu, paskui — sausu skudurėliu. O aš sėdžiu, ranka parėmęs galvą, žvilgsniu sekdamas jos pirštų judesius.

— Nejaugi niekuo daugiau negaliu tau padėti? — netikėtai klausia ji pakeldama galvą.

— Tu ir šiaip jau labai man padedi, — sakau.

Ji liaujasi šluosčiusi kaukolę ir sėdasi priešais mane.

— Turiu omeny ką kita. Galbūt tu norėtum miegoti su manim?

Kratau galvą.

— Nesuprantu, — kone meldžia ji. — Juk tvirtinai, kad esu tau reikalinga.

— Net labai reikalinga. Bet dabar miegoti drauge nebūtų gerai.

Ji nieko daugiau nebesako ir vėl imasi blizginti kaukolę. Žvelgiu į lubas, į gelzganą išsklaidytą šviesą. Kad ir kaip beviltiškai sukaustyta mano savastis, kad ir kaip smarkiai mane slegia žiema, jeigu dabar sugulčiau su Bibliotekininke, nieko gero iš to nepeščiau. Tai Miestas nori, kad miegočiau su ja. Šitaip jiems pavyktų galutinai pasisavinti mano savastį.

Ji deda nublizgintą kaukolę priešais mane, bet aš jos neimu. Žiūriu į gulinčius ant stalo jos pirštus. Bandau iš jų išskaityti kažkokią prasmę, bet jie nieko man nebyloja.

— Papasakok dar ką nors apie savo mamą, — prašau jos.

— Apie mamą?

— Taip. Papasakok ką nors. Bet ką.

— Na... — pradeda ji, nepaleisdama kaukolės iš rankų, — man atrodo, kad mamai jaučiau kažką kita nei kuriam kitam iš artimųjų. Dabar gerai neprisimenu, kokie buvo mūsų santykiai, juk praėjo šitiek laiko. Kodėl kažkas buvo kitaip — nė nenumanau.

— Tai vis dėl savasties. Niekas niekada nebūna vienodai. Panašiai kaip upė: jos tėkmė keičiasi pagal kraštą, kuriuo teka.

Ji šypsosi:

— Atrodo, taip neturėtų būti...

— Bet kaip tik taip ir yra, — sakau. — Nejau nesiilgi mamos?

— Na... nežinau.

Ji kraipo kaukolę rankose ir apžiūrinėja iš visų pusių.

— Ar tu nesupranti mano klausimo?

— Ko gero, nelabai.

— Gerai, tuomet gal pakalbėkime apie ką nors kita? — siūlau. — Pavyzdžiui, ką mėgdavo tavo mama? Ar prisimeni?

— O taip, prisimenu kuo puikiausiai. Šiltomis dienomis mudvi išeidavome pasivaikščioti, stebėdavome žvėris. Miesto gyventojai nedažnai vaikštinėja be jokios priežasties — ne taip kaip tu.

— Tiesa, man labai patinka eiti pasivaikščioti, — patvirtinu. — O ką dar prisimeni?

— Kartais, kai ji likdavo viena savo kambaryje, išgirsdavau ją kalbantis su savimi. Tik nežinau, ar tai jai iš tikrųjų patikdavo.