Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— O ką ji sau sakydavo?

— Neprisimenu. Tik kalbėdavo ji ne taip, kaip paprastai žmonės kalbasi. Nemoku paaiškinti, bet atrodydavo, kad mamai tai kažkaip svarbu.

— Svarbu?

— Taip. Mat jos... jos intonacija vis keisdavosi. Kartais mama ištęsdavo žodžius, o kai kuriuos ištardavo labai greitai. Jos balsas tai paaukštėdavo, tai pažemėdavo — tarytum vėjas.

— Juk ji dainuodavo! — staiga sumoju.

— Ar tu moki šitaip kalbėti?

— Tai ne kalbėjimas. Dainos dainuojamos.

— O tu? Ar tu šitaip moki? — neatlyžta ji.

Aš giliai įkvepiu. Tačiau atmintyje taip ir neaptinku nė vienos melodijos.

— Atleisk. Neprisimenu nė vienos dainos, — tariu.

— Nejaugi nebeįmanoma susigrąžinti dainų?

— Galbūt pagelbėtų muzikos instrumentas. Jeigu išgaučiau bent kelias gaidas, gal prisiminčiau ir kokios dainos melodiją.

— O kaip atrodo muzikos instrumentas?

— Muzikos instrumentų yra šimtai rūšių, visi jie skirtingų dydžių, skirtingų formų. Kai kurie tokie dideli, kad jiems pakelti prireiktų keturių vyrų, o kiti mažyčiai, nesunkiai tilptų ant delno. Lygiai taip pat skiriasi ir garsai, kuriuos galima jais išgauti.

Aiškindamas visa tai, netikėtai pajuntu, kad užčiuopiau kažkokį siūlo galelį — mano galvoje iš lėto ima vyniotis prisiminimų kamuolys.

— Žinai, gali būti, kad Sandėlyje surastume kokį muzikos instrumentą. Iš tikrųjų lyg ir nieko ypatingo ten neturime, tik sukrauta daugybė visokiausių daiktų iš praeities. Aš pati tik kartą užmečiau ten akį.

— Gal pažiūrėkime? — siūlau. — Atrodo, sapnų skaityti šįvakar vis vien nebepajėgsiu.

Paėjėję tarp lentynų su kaukolėmis, mudu patenkame į kitą koridorių ir pagaliau pasiekiame matinio stiklo duris — tokias pat, pro kokias įeinu į Biblioteką iš gatvės. Ji žengia vidun pirma, apčiuopomis suranda jungiklį, ir sudulkėjusią, užgrūstą patalpą užlieja blausi šviesa. Ant grindų rikiuojasi gausybė krepšių ir kuprinių, krūvomis suverstų didesnių ir mažesnių lagaminų. Tokia daugybė, kad nė nesuskaičiuosi. Visa kas nuklota dulkių sluoksniu. Tarp krepšių mėtosi kažkokie keisti daiktai, kai kurie — net neįpakuoti, kiti — dėžutėse ar futliaruose. Kodėl visi tie daiktai atsidūrė čia?

Pasilenkiu atidaryti vienos tokių dėžių. Į veidą siūbteli dulkių debesis. Dėžėje guli keistas gremėzdiškas aparatas; nusklembtame jo paviršiuje eilėmis rikiuojasi apskriti klavišai. Išsyk krinta į akis, kad mechanizmas kadaise dažnai naudotas: juodi dažai, kuriais nudažytas geležinis rėmas, vietomis gerokai apsitrynę.

— Ar žinai, kas tai? — klausiu.

— Ne, — sako ji, žvelgdama man per petį. — Ar tai muzikos instrumentas?

— Ne, muzikos šituo neišgausi. Bet žodžius — gali. Jeigu neklystu, tokį daiktą vadina rašomąja mašinėle.

Uždarau dėžę, paslėpdamas senovinį mechanizmą, ir kimbu į greta stovinčią pintinę. Atkeliu dangtį ir viduje randu pavydėtinai tvarkingai sukrautą indų ir įrankių rinkinį: peiliai ir šakutės, puodeliai, lėkštės, netgi krūvelė pageltusių servetėlių.

Iš didelio odinio lagamino ištraukiu seną kostiumą, kelerius marškinius, kaklaraiščių, kojinių, baltinių. Tarp drabužių — ir tualeto reikmenys: skutimosi šepetėlis sulipęs nuo murkšlinų, mažne suakmenėjusių muilo likučių, o iš greta gulinčio nedidelio viskio buteliuko jau seniai išsivadėjęs gėrimo kvapas.

Vieną po kito atidarau dar keletą lagaminų — visuose dūlėja panašūs kasdieniai daiktai. Drabužiai bei viena kita smulkmena — štai ir viskas; tarsi visiems šių lagaminų savininkams būtų staiga prireikę išvykti į nenumatytą kelionę, tad ir daiktus tekę susimesti paskubomis. Vis dėlto juose kažko akivaizdžiai stinga: kokio niekučio, kuris ką nors bylotų apie asmenį — visi pribloškiamai niekuo neypatingi; taip ir neaptikau nė vieno daiktelio, kuris patrauktų dėmesį. Apdarai — nei vienetiniai garsių modeliuotojų kūriniai, nei pigūs skarmalai, pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tiesa, yra ir skirtumų: justi vieno ar kito laikotarpio mados įtaka; vieni skirti dėvėti vienu, kiti — kitu metų laiku, vieni akivaizdžiai priklausę vienos, kiti — kitos lyties asmeniui, vieni — iš pažiūros jaunatviški, kiti — labiau tinkantys pagyvenusiam žmogui. Ir vis vien — ničnieko individualaus. Netgi kvepia visi vienodai. Galima pamanyti, kad kažkas čia kruopščiai paplušėjo, naikindamas bet kokias individualybės apraiškas, palikdamas tik beasmenes nuoplaišas.

Peržiūriu penkis ar šešis lagaminus; toliau naršyti nebekyla rankos. Jeigu Mieste ir įmanoma rasti kokį nors muzikos instrumentą, tai tik ne čia.

— Eime, — sakau Bibliotekininkei. — Nuo dulkių jau graužia akis.

— Ar labai nusivylei, taip ir neradęs muzikos instrumento?

— Juk galima paieškoti ir kur kitur, — nenusimenu.

* * *

Palinkiu jai labos nakties ir vienas pats imu kopti į Vakarinę kalvą. Žiemos vėjas plakasi medžių šakose ir iš užnugario stumia mane pirmyn. Atsigręžiu ir pamatau mėnulį — tik briauna, kyšanti iš debesų, pakibusi virš Bokšto su laikrodžiu. Dangus taip ir urduliuoja debesų tumulais. Tokioje užtamsintoje mėnesienoje Upės vandenys atrodo juodi lyg degutas.

Staiga prisimenu, kad tarp daugybės kitų skudurų Sandėlyje mačiau ir šiltą šaliką. Tiesa, gerokai kandžių pagraužtą, tačiau jei apsitūločiau juo kaklą, šaltį jis tikrai nugintų. Būtinai reikės paklausti, ar esama kokių nors viso to gero savininkų — ir ar galėčiau pasinaudoti šiuo tuo iš anų daiktų. Dabar vėjas košia mane kiaurai, aš visas drebu, ausys dega, tarsi kas būtų jas aptalžęs.

Rytoj pat apsilankysiu pas Vartų Sargą. Be to, pats metas pasidomėti, kaip laikosi mano šešėlis.

Nusigręžiu nuo Miesto ir vėl imu žingsniuoti šalčio sukaustytu šlaitu aukštyn, į Valdininkų kvartalą.

23 Skylės, siurbėlės, bokštas

— Tai ne žemės drebėjimas. — Mergina pati sudrebėjo. — Kur kas blogiau.

— O kas tai?

Ji lyg ir žiojosi atsakyti, bet nurijo žodžius ir tik beviltiškai papurtė galvą.

— Nebėra kada aiškinti. Bėgam! Tai vienintelis išsigelbėjimas! Net jeigu iširs siūlė tavo pilve, tai vis geriau nei mirti!

Susirišę nailonine virve mudu drauge kiek įkabindami skuodėme pirmyn. Šviesos spindulys jos rankoje it pamišęs šmaižiojo į visas puses, brėždamas trūkčiojančią dantytą liniją tarp uolų. Kuprinė šokinėjo man ant nugaros lyg gyva. Mielai būčiau bloškęs ją šalin, bet kol jos atsikratyčiau, sugaiščiau kelias brangias akimirkas. Negalėjau netgi sulėtinti žingsnio — juk buvau tempiamas už pavadžio.

Kuo toliau bėgome, tuo labiau garsėjo grumėjimas. Atrodė, kad stačia galva lekiame tiesiai į jo ištakas. Tai, kas prasidėjo kaip vos juntamas požeminis virpesys, dabar virto dantų griežimu, šnypštimu, burbuliavimu, ausį rėžiančiu brūžinimu — balažin kuo, net nežinau, kaip tai įvardyti.

Bėgau susirietęs — kūnas taip ir veržėsi į priešingą pusę, tačiau mergina lapnojo priekyje, o man liko tik nuolankiai sekti iš paskos. Dar laimė, kad kelyje nepasitaikė kokių posūkių ar kliūčių. Išgrauža buvo lygi ir tiesi tarsi kėglių rutulio takelis. Jokių duobių, jokių atsikišusių uolų, kurios galėtų pridaryti rūpesčių.

Staiga pasigirdo aštrus girgždėjimas ir traškesys, tarsi su milžiniška jėga vienas į kitą trintųsi didžiuliai rieduliai. Aplinkui griaudėjo klaikus nesiliaujantis triukšmas. Ir staiga — tyla. Akimirką nesigirdėjo nė menkiausio garselio. Ir čia pat tarpeklį užtvindė keistas šnypštimas, tarsi tūkstančiai sukriošusių senių šniokštuodami trauktų į plaučius orą pro sukąstus dantis. Tamsą suvirpino spigus švilpesys, tarytum per sekundę staiga būtų uždūzgę kažkieno išjudinti tūkstančiai požeminių vabzdžių. Kaip kažin ką, nieko gera nežadantis garsas.