Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Iš tamsiųjų duobių atsklido kažkokie į aikčiojimą panašūs garsai. Sūkuriuojančios oro srovelės, tarsi iš pragarmės kyščiojantys čiuptuvėliai, apsupo mus iš visų pusių sakytum gurgždus naktinis miškas.

— Artėja vanduo, — pranešė mano bendražygė. — Siurbėlės — jo pranašai. Kai jos išnyks, sulauksime vandens. Jis paprastai siūbteli iš šitų duobių. Būtinai reikia pasiekti altorių anksčiau, nei pradės kilti vanduo.

— Tu visa tai žinojai iš anksto? Po šimts velnių raguotų, kodėl iš karto nesakei?

— Todėl, kad nežinojau, aišku tau? Nemanyk, kad poplūdis ištinka kasdien. Vanduo pakyla tik kartą ar du per mėnesį. Kaip galėjau įspėti, kad potvynio reikia laukti kaip tik šiandien?

Duobėms nebuvo nei galo, nei krašto. Sutraiškytų siurbėlių viduriais aplipusių padų beveik nebegalėjau atplėšti nuo žemės. O žingsniuoti tiesiai buvo išvis keblu. Tiesiog puikumėlis.

— Jau nebetoli, — drąsino mane storuliuke. — Dar keli žingsniai, ir būsime saugūs.

Nebeturėjau jėgų vargintis atsakyti. Tad tik linktelėjau, tarsi aklinoje tamsoje mano linkčiojimas ką nors reikštų.

— Ar girdi mane? Tau viskas gerai? — riktelėjo mergina.

— Jaučiu, kad tuoj apsivemsiu, o šiaip viskas gerai.

Aš ne koks žliumba. Tačiau šita siurbėlių putra, trykštanti po kojomis ir limpanti prie padų, galutinai perpildė taurę. O kur dar toji tamsa, nuovargis ir miego stygius. Mano ištvermė beviltiškai seko. Galugerklyje jutau teliūskuojant saldžiarūgštes skrandžio sultis.

Nedrįsau net pažvelgti į laikrodį. Be paliovos lindo mintys apie dangų. Rytas, medžiai, karšta kava, laikraštis... trokšte troškau šviesos, tikros šviesos, bet kokios šviesos.

— Kai tik įveiksime šitą bjaurastį, galėsi vemti kiek širdis geidžia. Bet dabar dar šiek tiek pakentėk. — Ji stipriau suspaudė man alkūnę.

— Na jau ne. Taip imsiu ir apsivemsiu — kad tu nesulauktum. Mane tik šiek tiek pykina, — sugargaliavau, stengdamasis smarkiai neprasižioti.

— Šitaip gali atsitikti kiekvienam. Žinau, tai siaubinga, bet juk kada nors baigsis. Pasitikėk manim, — savo optimizmu ji norėjo užkrėsti ir mane.

Nieko panašaus: šitos duobės galėjo ir nesibaigti, galėjo driektis ir driektis iki begalybės. O man jau niekada neteks paskaityti šios dienos rytinio laikraščio. Naujutėlis laikraštis, dar kvepiantis spaustuvės dažais, tokiais šviežiais, kad tepa pirštus... Storas, su visais reklamos priedais. Informacija apie tai, kada pabunda ministras pirmininkas, akcijų biržos naujienos, pranešimas apie visos šeimos savižudybę, receptas, kaip pasigaminti chaivan-mushi , naujausių sijonų madų pristatymas, muzikos albumų apžvalga, nekilnojamojo turto skelbimai...

Visa bėda, kad neprenumeruoju laikraščių. Jau prieš trejus metus į spaudą numojau ranka. Kažin kodėl? Turbūt jaučiu, kad visa, apie ką rašo laikraščiai, niekaip nesusiję su manimi. Vienintelis mano ryšys su pasauliu yra tie skaičiai, kuriuos apdoroju savo smegenyse. Tuo tarpu laisvalaikį paprastai leidžiu vienas: skaitau senus romanus, žiūriu senų Holivudo filmų įrašus, šį bei tą gurkšnoju. O laikraščio net nepasigendu.

Ir vis dėlto, klampodamas po šitą požeminį pasaulį be šviesos spindulėlio, ėmiau ilgėtis rytinio laikraščio. Atsisėsčiau saulės nutviekstame kamputyje ir išlaižyčiau visą numerį žvilgsniu, kaip katė sausai išlaižo pieno lėkštutę, glamonėčiau jį akimis nuo pirmo puslapio iki paskutinio; perskaityčiau kiekvieną žodelį.

* * *

— O štai ir altorius, — netikėtai pranešė mano putlioji bendražygė. — Dar dešimt metrų — ir viskas.

Tą pat akimirką, tarsi pabrėždamas jos žodžius, nutrūko iš duobių besiveržiančio oro švokštimas — staiga, lyg nupjautas galingu skustuvo mostu. Jokio išankstinio perspėjimo ir jokių palengva tilstančių aidų — tasai slegiantis prie žemės triukšmas vienu gaištu nutilo ir nebeliko nė garselio. Man pasidingojo, tarsi išvis būčiau praradęs klausą, o drauge — ir pusiausvyrą.

Visiška tyla. Ji užgriuvo mus iš karto, kai tik kažkas nurėžė garsą. Mudu abu sustingome ir įtempėme ausis, stengdamiesi išgirsti... ką? Gurktelėjau seilę, bet išgirdau tik kimų gergždesį, tarsi patefono adata tuščiai skrebentų plokštelės kraštą.

— Vanduo nuslūgo? — viltingai paklausiau.

— Vanduo tuojau ištrykš, — atsakė ji. — Tą švokštimą sukėlė oras, kurį vanduo stūmė pro skyles. Dabar oro ten jau nebėra, vandeniui kelias laisvas. Tuojau prasidės visas smagumas.

Ji stvėrė mane už rankos, ir mudu nušokavome pro kelias paskutines duobes. Galėjau kiek lengviau atsipūsti: pats bjauriausias etapas įveiktas. Siurbėlės, atrodo, išsinešdino priešinga kryptimi. Net jeigu netrukus nuskęsime, tai vis geriau nei lėta mirtis gleivėtų siurbėlių duobėje.

Kilstelėjau ranką, norėdamas nulupti vieną tų kraujasiurbių nuo kaklo, bet bendražygė sulaikė.

— Neliesk! — perspėjo ji. — Nuplėši gerą sklypą odos! Šiaip ar taip, viena kita siurbėlė tavęs tikrai nesugrauš. O mums reikia kuo skubiau užkopti į bokštą. Nejaugi mokykloje nieko nemoko apie siurbėles?

— Ne, — pripažinau. Pasijutau bukas kaip plūduro inkaras.

Dar keli žingsniai, ir ji žibintuvėlio spinduliu apšvietė tiesiai priešais mus dunksantį „bokštą“. Tai buvo glotnus, be jokių ženklesnių atbrailų cilindras, šiek tiek primenantis švyturį; man pasirodė, kad į viršų jis siaurėja. Aukščio nuspėti negalėjau, viena buvo aišku: bokštas tikrai labai aukštas. Netarusi nė žodžio, storuliuke ėmė kopti įvijais „laiptais“ aukštyn. Iš paskos, savaime suprantama, tempdama ir mane.

Žiūrint iš tolėliau, ir dar silpnoje žibintuvėlio šviesoje, atrodė, kad šis bokštas — didingas, ištisus šimtmečius statytas paminklas, bet atsidūrus prie pat jo išsyk paaiškėjo, kad tai — pačios gamtos sukurtas uolos darinys. Tiesiog gana grubiai erozijos aptašytas stalagmitas. Netgi spirale kylančius laiptus, iškirstus šioje akmeninėje kolonoje, laiptais galėjai vadinti nebent iš mandagumo. Jie buvo nelygūs, suskilinėję, pakopos pločio vos pakako kojai pastatyti, kai kur nutrupėjusi visa pakopa. Mudu ropštėmės aukštyn atsargiai, klupinėdami, kone prisiploję prie uolos.

Kai užkopėme ant trisdešimt šeštosios pakopos — lipdamas laiptais, visada jas skaičiuoju, toks įprotis — išgirdome garsų pliaukštelėjimą, tarsi kas iš visų spėkų į akmeninę sieną būtų tėškęs nemenką kepsnio gabalą. Paskui — akimirksnis grėsmės pritvinkusios tylos. Kažkas nenumaldomai artėjo.

Ir tuojau pat užgriuvo. Iš šimtų siurbėlių gyvenamų angų plūstelėjo vandens srautai. Tonų tonos vandens, pražūtingai šliaužiančio tamsoje aukštyn. Dar akimirka — ir aš vėl virtau vaiku, kino teatre žiūrinčiu prieš filmą rodomą kino kroniką apie užtvankos atidarymą. Atsivėrė šliuzai, ir ekrane milžiniška vandens masė siūbtelėjo žemyn. Šalmu pasipuošusiam gubernatoriui buvo suteikta garbė nuspausti mygtuką. Debesys žaižaruojančių purslų, kurtinantis grumėjimas...

— Ko ten krapštaisi apačioje? — riktelėjo mergina.

— Kaip manai, ar aukštai pakils vanduo? — mirktelėjau busdamas iš prisiminimų ir tučtuojau atsiliepiau.

— Aukštai, — rėžė ji. — Galiu pažadėti tik viena: bokšto viršūnės jis tikrai nepasieks.

— O kiek liko laiptelių?

— Daug. — Dar vienas guodžiantis atsakymas.

Mudu ropštėmės taip sparčiai, kaip tik galėjome. Ant virvelės pakabintas jos žibintuvėlis lyg pakvaišęs blaškėsi į visas puses. Sulig dušimtuoju laipteliu lioviausi skaičiavęs. Tūžmingas potvynio šniokštimas prislopo, virto alkanu sūkuriuojančio vandens gurguliavimu. Vandens lygis vis labiau kilo — dėl to nebuvo nė menkiausių abejonių. Kiekvieną akimirką jis galėjo pradėti laižyti man padus.