Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Iš anglų kalbos vertė

Jūratė Nauronaitė

Turinys

1 Liftas, tyla, antsvoris

2 Auksiniai žvėrys

3 Apranga nuo lietaus, INKiščiai, skalbimas

4 Biblioteka

5 Tabuliavimas, evoliucija, seksualinės paskatos

6 Šešėlis

7 Kaukolė, Loren Bakol, biblioteka

8 Pulkininkas

9 Apetitas, nusivylimas, Leningradas

10 Siena

11 Rengimasis, arbūzas, chaosas

12 Pasaulio galo žemėlapis

13 Frankfurtas, durys, nepriklausomi veikėjai

14 Giria

15 Viskis, kankinimai, Turgenevas

16 Užslenka žiema

17 Pasaulio galas, Čarlis Parkeris, uždelsto veikimo bomba

18 Sapnų skaitymas

19 Mėsainiai, „Skyline“, galutinis terminas

20 Mirštantys žvėrys

21 Apyrankės, Benas Džonsonas, velnias

22 Tamspilkiai dūmai

23 Skylės, siurbėlės, bokštas

24 Šešėlių buveinė

25 Maistas, dramblio kaulo apdorojimo įmonė, spąstai

26 Jėgainė

27 Enciklopedija ant dantų krapštuko, nemirtingumas, sąvaržėlės

28 Muzikos instrumentai

29 Ežeras, Masotomis Kondas, pėdkelnės

30 Duobė

31 Mokestis už važiavimą, „Police“, valymo priemonės

32 Šešėlis mirties patale

33 Skalbykla lietingą dieną, automobilių nuoma, Bobas Dilanas

34 Kaukolės

35 Manikiūrinės žirklutės, sviestinis padažas, geležinė vaza

36 Akordeonas

37 Švytėjimas, savistaba, švarumas

38 Pabėgimas

39 Spraginti kukurūzai, Lordas Džimas, išnykimas

40 Paukščiai

Išnašos

1 Liftas, tyla, antsvoris

Liftas neapsakomai lėtai kilo aukštyn. Ar bent jau įsivaizdavau, kad jis kyla. Tvirtinti negalėjau: jis judėjo taip lėtai, kad išnyko bet koks krypties pojūtis. Jis galėjo ir leistis, kiek aš žinojau, o gal jis išvis nejudėjo. Tačiau tarkime, kad jis kilo. Paprasčiausia prielaida. Galbūt pakilau dvylika aukštų, tada kokius tris nusileidau? Gal jau apsukau ratu visą Žemės rutulį? Iš kur man žinoti?

Šis liftas visais įmanomais atžvilgiais skyrėsi nuo tos pigios aukštyn žemyn judančios dėžės mano daugiabutyje, vargu ar pažangesnės evoliucijos procese už šulinio kibirą. Niekada nepatikėtum, kad du šitokie skirtingi mechanizmai vadinami tuo pačiu vardu ir naudojami tuo pačiu tikslu. Tiesiog dvi priešingos lifto sąvokos.

Pirmiausia reikėtų paminėti dydį. Šis liftas buvo toks erdvus, kad galima būtų įsirengti jame ir kabinetą. Tik pastatyk čia darbo stalą, keletą spintelių ir pakabink lentynėlių, įrenk nedidelę virtuvėlę — ir liks dar laisvos vietos. Jei tik šautų į galvą, be didesnio vargo čia sugrūstum ir trejetą kupranugarių bei vidutinio dydžio palmę. Antras pribloškiantis dalykas buvo švara. Sterilu tarsi ką tik sukaltame karste. Sienos ir lubos — iš tviskančio nerūdijančio plieno, nė menkiausios dėmelės; grindys nepriekaištingai išklotos gražiu samanų žalumo kilimu. Ir trečia — buvo mirtinai tylu. Nuo tos akimirkos, kai įkėliau koją į liftą ir už manęs užsivėrė durys, nebuvo girdėti nė garso — tiesiogine prasme jokio garselio. Gilios upės tykiai teka.

Reikia paminėti ir dar vieną dalyką: čia stigo ir daugumos tų prietaisų, kurie lyg ir privalomi kiekviename lifte. Pavyzdžiui, kad ir plokštės su visais mygtukais bei jungikliais — kurgi ji? Nei mygtukų su aukštų numeriais, kokius paprastai nuspaudi vos įlipęs, nei kitų — durims atidaryti ir uždaryti arba pagalbai išsikviesti, jei įstrigtum. Nieko — ničnieko. Tiesą sakant, pasijutau visiškai bejėgis. Maža to, kad nebuvo jokių mygtukų, nemačiau nei švieslentės su užsižiebiančiais aukštų numeriais, nei įprastos lentelės su perspėjimais ar nurodyta lifto keliamąja galia, netgi plokštelės su gamintojo vardu — ir tos nebuvo. O apie avarinį išėjimą verčiau išvis pamiršti. Čia aš buvau įkalintas. Galvą guldau: šitas liftas neatitinka jokių priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. O juk yra liftų eksploatavimo taisyklės.

Dėbsodamas į tas keturias ligutėlės nerūdijančio plieno sienas, netikėtai prisiminiau vieną garsiųjų Hudinio išsigelbėjimų, kurį kadaise mačiau kažkokiame filme. Suraišiotas virvėmis ir sukaustytas grandinėmis, jis buvo įkištas į didelę dėžę, irgi apvyniotą grandine, ir paleistas Niagaros kriokliu žemyn. O gal nugramzdintas į ledines Arkties vandenyno gelmes. Atsižvelgiant į tai, man pasisekė: aš nesurištas; tačiau kalbant apie triuką — čia jau Hudinio persvara.

Ką ten kalbėti apie kokias nors galimybes perprasti triuką — aš net nesupratau, ar išvis judu, ar stoviu vietoje.

Ryžausi kostelėti, bet ištrūkęs garsas nelabai tepriminė kosulį. Kažkoks duslus, tarsi kas būtų šleptelėjęs kaušą molio į drėgną betoninę sieną. Pats vos įstengiau patikėti, kad tas prislopintas bumbtelėjimas išsprūdo iš mano gerklės. Pabandžiau kostelėti dar kartą. Rezultatas tas pats. Tai tiek apie kosėjimą.

Stovėjau toje hermetiškoje ertmėje, regis, visą amžinybę. Neatrodė, kad durys kada nors atsivertų. Sustingęs beribėje tyloje, tiesiog gyvasis paveikslas: žmogus lifte .

Jau ir visai ne juokais susinervinau. Kas, jei liftas užstrigo? O gal liftininkas — jeigu manysime, kad šiame pastate tokio išvis esama — tiesiog užmiršo, kad esu šitoje dėžėje? Man jau ne kartą yra nutikę, kad kiti žmonės pamesdavo mano pėdsaką.

Įtempiau klausą, stengdamasis ką nors — bet ką — išgirsti, bet ausų taip ir nepasiekė nė menkiausias garselis. Prispaudžiau ausį prie vienos nerūdijančio plieno sienos. Savaime suprantama, išgirdau vien tylą. Laimėjau tik tiek, kad šaltame metale valandėlei išryškėjo mano ausies kontūras. Atrodo, tas liftas pagamintas iš kažkokio stebuklingo lydinio, sugeriančio visus garsus. Mėginau pašvilpauti dainelę „Danny Boy“, bet išėjo tik kažkas panašaus į astma apsirgusio šuns švokštimą.

Neliko kas darą: atsišliejau į sieną ir ėmiau skaičiuoti smulkias monetas kišenėse. Mano profesijos žmogui sugebėjimas stumti laiką — toks pat svarbus treniruočių metodas, kaip boksininkui — guminės kriaušės talžymas. Tiesa, laiko stūmimu tiesiogine prasme to nepavadinsi. Mat tik kruopščiai nuolat kartojant tą patį veiksmą įmanoma tinkamai perskirstyti iškraipytus duomenis.

Kišenėse visuomet nešiojuosi saują iš anksto paruoštų smulkių monetų. Dešinėje — šimto ir penkių šimtų jenų vertės monetas, kairėje — penkiasdešimties ir dešimties. Vienos ar penkių jenų monetas susižeriu į užpakalinę kelnių kišenę, bet jų paprastai niekada neskaičiuoju. Štai ką darau: vienu metu susikišu rankas į abi kišenes, dešine čiupinėju ir skaičiuoju šimto ir penkių šimtų jenų monetas, kaire — penkiasdešimties ir dešimties.

Tie, kurie niekada šito neišbandė patys, vargu ar supras, ką reiškia šitaip skaičiuoti; turiu pripažinti, pradedančiajam tokia užduotis iš tiesų gana kebli. Dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai kiekvienas privalo atlikti skaičiavimus atskirai, o paskui rezultatą sujungti tarsi dvi perskelto arbūzo puses. Kol kaip reikiant neįgundi — darbelis tikrai ne iš lengvųjų.

Tiesą sakant, aš ir pats dorai nežinau, ar dešinysis ir kairysis pusrutuliai tikrai skaičiuoja monetas atskirai. Galbūt neurologijos specialistas galėtų pasiūlyti ir kokį nors tikslesnį paaiškinimą. Tačiau aš — ne neurologas. Ir žinau tik tiek: kol skaičiuoju, man atrodo, jog dešiniuoju smegenų pusrutuliu naudojuosi kiek kitaip nei kairiuoju. O kai skaičiavimą baigiu, apima visai kitoks nuovargis nei tada, kai paprasčiausiai suskaičiuoji saują monetų. Tad dešinėje kišenėje gautą sumą priskiriu dešiniajam smegenų pusrutuliui, o kairėje — kairiajam; šitaip man tiesiog patogiau.