Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Mergina su manim nesišnekėjo. „Prašom čionai“, — štai ir viskas, ką ji man pasakė, ir tai — tik lūpomis suformuodama žodžius, o ne kalbėdama iš tikrųjų, nes jai taip ir neištrūko nė garselio. Prieš imdamasis savo darbo, du mėnesius mokiausi skaityti iš lūpų, tad dabar be didesnio vargo supratau, ką man sako mergina. Bet negalėjau atsikratyti įtarimo, kad kažkas bus nutikę mano klausai. Po tos mirtinos tylos lifte, beveik begarsio kosulio, slopaus švilpavimo norom nenorom ėmiau manyti, kad, ko gero, būsiu pradėjęs kursti.

Tad ryžausi kostelėti dar kartą. Nuskambėjo visai normaliai. Vadinasi, savo ausimis dar galiu pasikliauti. Veikiausiai kažkas bus nutikę merginos kalbos padargams.

Ėjau jai iš paskos. Jos smailių aukštų kulniukų kaukšėjimas aidėjo tuščiame koridoriuje lyg kirtiklio smūgiai akmenų skaldykloje. Kojinėmis aptemptos putlios blauzdos aiškiai atsispindėjo tviskančio marmuro grindyse.

Mergina buvo gerokai aptukusi. Jauna, graži ir visa kita, bet — rubuilė. Kai pagalvoji, nei šis, nei tas: jauna graži moteris — ir še tau, storulė. Žingsniuodamas paskui ją, įdėmiai nužiūrinėjau jos kūną.

Atsidūręs greta jaunos ir gražios storulės, neišvengiamai sutrinku. Nė pats nežinau kodėl. Galbūt dėl to, kad į galvą nejučia ima lįsti mintys apie jos mitybos įpročius. Vos išvydus įspūdingų kūno formų moterį, mane apninka regėjimai, kaip ji, tarkime, duonos gabalėliu iššluosto paskutinius lėkštėje užsilikusius sviestinio padažo lašelius arba tarsi išbadėjusi godžiai praryja paskutinį rėžiukų salotų lapelį. O vos tik šitaip atsitinka, mano smegenis tarytum metalą ėdanti rūgštis pagraužia jos valgančios vaizdiniai, ir aš prarandu savitvardą.

Tiesa, bet kokia eilinė stora moteris nesukelia man jokių problemų. Apkūnios moterys — tarsi debesys danguje. Plaukioja sau, ir kas man, tegul plaukioja. Tačiau jei moteris jauna, graži — ir dar apkūni, tuomet jau visai kas kita. Tada man jau tenka apsispręsti dėl požiūrio į ją. Baigtis gali netgi tuo, kad atsidursiu su ja vienoje lovoje. Štai čia ir prasideda visa kebeknė.

Tuo aš visai nenoriu pasakyti, kad apkūnios moterys sukelia man kokius nors nemalonius jausmus. Sutrikimas ir pasibjaurėjimas — du visiškai skirtingi dalykai. Man jau ne kartą teko miegoti su putliomis moterimis, ir paprastai likdavau visai patenkintas. Jei tik suglumimas stumteli tave reikiama kryptimi, rezultatas gali išeiti netgi geresnis, nei tikėjaisi. Bet, savaime suprantama, kartais viskas nušleivoja ir beviltiškai kreivomis vėžėmis. Šiaip ar taip, seksas — itin subtilus dalykas, čia anaiptol ne tas pat, kas sekmadienį nueiti į artimiausią parduotuvę nusipirkti kokio termoso. Netgi tarp jaunų ir gražių storuliukių viena toli gražu nelygi kitai. Vienos apvalumai gali būti tokie, kad viskas pakryps reikiama vaga ir susiklostys kuo puikiausiai, o su kita, išplatėjusia kitose kūno vietose, gali likti visiškai apdujęs, suglumęs ir niekam tikęs.

Šiuo požiūriu bandymas permiegoti su apkūnia moterimi gali virsti tikru iššūkiu. Žmogaus storumo variantų tikriausiai esama ne mažiau nei būdų žmogui numirti.

* * *

Maždaug šitokios mintys sukosi mano galvoje, kol ėjau koridoriumi paskui tą gražią putlią merginą.

Ji vilkėjo prašmatnų rausvą kostiumėlį, iš po jo apykaklės plaikstėsi baltas šalikėlis. Ausyse kabojo didžiuliai keturkampiai auksiniai auskarai, blykčiojantys sulig kiekvienu žingsniu. Nors ir būdama apkūni, mergina ėjo gana grakščiai. Ką gali žinoti, gal, stengdamasi atrodyti išvaizdesnė, ji įsispraudė į kokį korsetą ar dar galaižin ką, bet tai nieko nekeitė: eidama ji iš tiesų gundančiai siūbavo klubais. Tiesą sakant, pajutau, kad ji ima mane jaudinti. Taip, mano skonio rubuilė.

Nepamanykite, kad teisinuosi, bet turiu pasakyti aiškiai: nesu labai greitas bėgti paskui sutiktą sijoną. Netgi, sakyčiau, esu iš tų, kurie išvis sunkiai pasiduoda moteriškiems kerams. Taigi, jei jau pajuntu, kad mane kažkas traukia, neskubu pulti strimgalviais — pirmiausia turiu kaip reikiant patikrinti pojūčių šaltinį.

Paspartinęs žingsnį prisigretinau prie jos ir atsiprašiau, kad aštuoniomis ar devyniomis minutėmis pavėlavau į susitikimą.

— Nesitikėjau, kad tikrinimai prie durų užtruks taip ilgai, — pasiaiškinau. — O dar ir liftas judėjo neapsakomai lėtai. Prie pastato aš atvykau visom dešimčia minučių anksčiau.

Ji gyvai linktelėjo, suprask: viską žinau, nieko tokio. Nuo jos iškirptės dvelktelėjo kvepalais. Aromatas toks, tarsi vidurvasario rytą stovėtum arbūzų lysvėje. Jis sukėlė man kažkokį keistą pojūtį. Mane apniko nostalgija persmelktas sentimentų kratinys, tarsi kažkokie du tarpusavyje visiškai nesusiję prisiminimai būtų netikėtai susijungę neregimu siūlu. Retkarčiais mane apninka tokie nepaaiškinami pojūčiai. Ir dažniausiai juos sukelia tam tikri kvapai.

— Ilgas koridorius, ar ne? — pamėginau pralaužti tylos ledus. Mergina dirstelėjo į mane, bet nesustodama ėjo toliau. Iš pažiūros jai galėjo būti dvidešimt, gal dvidešimt vieni. Ryškūs bruožai, aukšta kakta, skaisti veido oda.

Galų gale ji ištarė vieną žodį:

— Prustas.

Tiksliau sakant, šio žodžio ji neištarė balsu, tiesiog jos lūpos sujudėjo taip, tarsi ji sakytų „Prustas“. Iš tikrųjų iki šiol taip ir negirdėjau jos balso. Tarsi ji kalbėtų su manimi iš už storos stiklo sienos.

Prustas?

— Marselis Prustas? — pasitikslinau.

Ji pažvelgė į mane. Ir pakartojo: „Prustas“. Numojau ranka į bet kokias pastangas susišnekėti ir, vėl atsilikęs per žingsnį, ėmiau karštligiškai svarstyti, kokius dar žodžius tariant lūpos judėtų panašiai. Grūstis?.. Kupstas?.. Triūsas?.. Vieną po kito murmėjau sau po nosimi įvairiausius beprasmius skiemenis, bet nė vienas netiko. Liko susitaikyti su mintimi, kad ji iš tikrųjų pasakė „Prustas“. Tačiau kokiomis asociacijomis galima susieti šitą ilgą koridorių su Marseliu Prustu — šito mano protas neaprėpė.

Galbūt jos sąmonėje Marselis Prustas — savotiška koridoriaus ilgumo metafora? Bet jeigu iš tikrųjų taip, tokią išraiškos formą drįsčiau pavadinti šiek tiek lengvabūdiška, jei nepasakyčiau — neapgalvota. Jei ji turėjo omeny, kad Marselio Prusto kūriniai tokie pat ilgi kaip ir šitas koridorius — ką gi, su tuo dar galima sutikti. Bet atvirkščias palyginimas skambėtų, švelniai tariant, keistokai.

Koridorius, ilgas kaip Marselis Prustas?

Kad ir kaip būtų, aš toliau pėdinau paskui ją tuo begaliniu koridoriumi. Iš tiesų, jis pasiutusiai ilgas. Bent keli posūkiai, kelis kartus užlipome ir nulipome trumpais laiptelių maršais; reikia manyti, jau sukorėme tokį atstumą, kuris prilygtų gerų penkių ar šešių paprastų pastatų pločiui. Sukome ir sukome ratus, tarsi pakliuvę į Ešerio graviūrą. Tačiau kad ir kiek ėjome, aplinka nėmaž nesikeitė. Tokios pat marmuro grindys, paskrudusios bandelės spalvos sienos ir medinės durys su be tvarkos išmėtytais numeriais. Nerūdijančio plieno durų rankenos. Niekur nematyti nė vieno lango. Ir visame šitame fone — ritmingas jos kulniukų staccato , kuriam antrino duslesnis, guminis mano sportinių batų gurgždėjimas.

Staiga ji sustojo lyg įbesta. Mane jau buvo taip apkvaitinęs tolygus mano paties žingsnių aidas, kad nespėjęs sureaguoti įsirėžiau jai į nugarą. Ši buvo minkšta, bet stangri, tarsi lietaus pritvinkęs debesis. Jos iškirptė dar stipriau dvelktelėjo tais arbūziniais kvepalais. Nuo smūgio mergina susverdėjo, ir aš vos suskubau pastverti ją už pečių, kad nepargriūtų.

— Atleiskite, — pratariau. — Buvau nugrimzdęs mintyse.