Харуки Мураками: Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Putlioji mergina išraudo. Tvirtinti negaliu, bet man pasirodė, kad susidūrimas jai — buvęs nebuvęs.

— Tozum’sta , — pasakė ji, vos vos šyptelėjusi.

Paskui gūžtelėjo pečiais ir pridūrė:

— Sela.

Savaime aišku, iš tikrųjų ji to nepasakė, bet — ar dar reikia kartoti? — jos lūpos sudėliojo kaip tik tokius žodžius.

— Tozum’sta ? — pakartojau aš pats sau. — Sela?

— Sela , — patvirtino ji.

Bene ji kalba turkiškai? Visa nelaimė, kad aš kaip gyvas nesu girdėjęs nė žodžio turkiškai. Aš jau susipainiojau taip, kad nutariau užmiršti bet kokias pastangas su ja susišnekėti. Tiesą sakant, skaitymas iš lūpų — gana keblus dalykas; vos du mėnesius pasimokęs suaugusiesiems skirtuose kursuose, vargu bau gali tikėtis kaip reikiant jį įvaldysiąs.

Iš švarkelio kišenės mergina išsitraukė rombo formos elektroninę kortelę ir horizontaliai įkišo ją į angą kambario Nr. 728 duryse. Užraktas tik spragtelėjo ir atsirakino. Švarus darbelis.

Mergina atidarė duris, tada atsigręžė ir pamojo man:

— Saum’te, sela.

Savaime suprantama, aš nedelsdamas kaip tik tai ir padariau.

2Auksiniai žvėrys

Artėjant rudeniui, jų kūnai apželia auksine ilgaplauke vilna. Auksinė — pačia tikriausia šio žodžio prasme, be jokios kitokio atspalvio užuominos. Jų auksas — vienintelis šiame pasaulyje, kuris, vos pasirodęs, ir yra tikrasis auksas. Visoje šioje erdvėje tarp dangaus ir žemės tik jie žaižaruoja auksu, pačiu gryniausiu jo pavidalu.

Kai atkeliavau į Miestą — buvo pavasaris — žvėrių kūnus dengė trumpavilnis įvairiausių atspalvių kailis. Jų buvo visokių: juodų ir gelsvai pilkšvų kaip smėlis, baltų, rausvai rudų. Kai kurie — kerši, išmarginti šviesiomis ir šešėliuotomis dėmėmis. Nuo pačių tamsiausių iki pačių šviesiausių atspalvių marguojantys žvėrys klajojo po ką tik sužaliavusias lankas tarsi pūkštomi lengvo vėjelio. Alsavimas jų tykus lyg ryto migla; tokie romūs, kad atrodo kone susimąstę, jie be garselio skabė jauną žolę. Paskui, nuvargę besiganydami, pariesdavo po savimi kojas ir priguldavo trumpam pailsėti.

Praslinko pavasaris, baigėsi ir vasara, ir dabar, kai saulės šviesa vis dar tokia pat skaidri, tačiau nebešildo, o upokšnių vandenis pašiaušia artėjančio rudens alsavimas, žvėrių kailis pradeda regimai keistis. Išdygsta pirmieji auksinės vilnos plaukeliai, iš pradžių jie želia tik retais lopinėliais tarsi netikėtai rudenėjančiame sode sužydę žolynų kupstai. Bet paskui auksiniai lopai vis labiau plečiasi, blizgantys siūleliai praauga trumpesnį vasarinį kailį, ir galiausiai žvėris visas pasidengia tviskančiu apsiaustu. Nuo šio kaitos proceso pradžios iki pabaigos prabėga ne daugiau kaip savaitė. Žvėrys pradeda keisti kailį beveik vienu metu — beveik visi drauge ir užbaigia. Per savaitę kiekvienas jų pavirsta žaižaruojančiu auksiniu žvėrimi. Ir pagaliau vieną rytą patekėjusi ryto saulė nužeria žemę nelytėtu auksu — šitaip savo teises paskelbia pasaulin įžengęs ruduo.

Vien tiktai ilgas, pačiame žvėries kaktos viduryje styrantis ragas lieka baltutėlis nuo pagrindo iki pat liauno galiuko. Jis labiau primena ne ragą, o skilusio kaulo nuolaužą, kuri, praplėšusi odą, taip ir liko stirksoti kaktoje. Taigi, išskyrus tą baltą ragą ir mėlynas akis, žvėrys rudenį nuo galvos iki kojų pasidengia auksu. Jie purto galvas, ragu tarsi mėgindami pradurti dangų — atrodo, lyg bandytų apsiprasti su naujais kailiniais. Jie brenda į upokšnius ir tiesia kaklus, siekdami pasiskabyti gausiai raudonuojančių rudeninių uogų.

Kai Miestą ima supti pavakario sutemos, kopiu į Sargybos bokštą prie Vakarinės sienos pasižiūrėti, kaip Vartų Sargas, pūsdamas ragą, sušaukia žvėris. Ragas sugaudžia ilga gaida, paskui dar trys trumpi pūstelėjimai — toks yra iš anksto nustatytas šaukinys. Kai tik išgirstu rago balsą, užmerkiu akis, kad visą mano kūną persmelktų švelnus gaudesys. Šio garso neįmanoma lyginti su jokiu kitu. Gaudesys pasklinda po visą Miestą, išsiliedamas vis plačiau ir plačiau, tarsi blyški perregima žuvis jis vinguriuoja temstančiomis gatvėmis, ritasi arkadų grindiniu, šuoru praskrieja namų sienomis, nuslysta mūrinėmis tvorelėmis, ribojančiomis upės krantines. Tas šauksmas apsemia viską. Jis prasismelkia į ore sūkuriuojančias laiko nuosėdas, pasiekia pačius atokiausius Miesto užkaborius.

* * *

Kai sugaudžia ragas, visi žvėrys tuoj pat pakelia galvas, tarsi paklusdami kažkokiam pirmykščiam instinktui. Visa banda, tūkstantis ar dar daugiau žvėrių, staiga sustoja ta pačia poza, visi atsigręžia ten link, iš kur atsklido garsas. Vieni pagarbiai liaujasi kramsnoję palėpščio lapus, kiti, kanopomis bilsnoję į grindinio akmenis, tuoj pat sustoja, dar kiti, snūduriavę paskutiniuose vakarop krypstančios saulės spinduliuose, iš karto pabunda — ir visi pakelia galvas aukštyn.

Tą vieną akimirką visa kas sustingsta, tik vakaro vėjas tykiai šiurena auksinę žvėrių vilną. Kažin, kas tą valandėlę dedasi jų galvose? Į ką visi jie taip sutartinai žiūri? Jų galvos pakreiptos idealiai vienodu kampu, žvilgsniai įsmeigti į tuščią erdvę, patys žvėrys tarsi suakmenėję — nė menkiausio krustelėjimo. Netgi ausys įtemptos, nėmaž netrūkčioja — klausosi rago gaudesio, kol paskutiniai aidai visiškai ištirpsta prietemoje. Ir staiga vėl, tarsi kažkokio instinkto pastūmėti, žvėrys visi drauge patraukia ta pačia kryptimi. Kerai išsisklaido, gatvių grindiniu sukaukši gausybė kanopų. O aš įsivaizduoju iš požemių srautais trykštančią jūros putą — ji užlieja gatves, laižo namų sienas, apsemia netgi Sargybos bokštą.

Tačiau vos atmerkiu akis, putojanti banga čia pat išnyksta. Lieka tik tūkstančių kanopų dundėjimas, o Miestas tebėra toks, koks buvęs. Žvėrys srūva grįstomis gatvėmis, iš skersgatvių ir alėjų sutekėdami į vieną srautą tarsi upokšniai į upę. Nė vienas jų neišsiveržia į priekį, nė vienas neatitrūksta nuo bandos. Panarinę akis, virpčiodami, jie tylomis traukia jiems puikiai žinomu maršrutu. Visus žvėris sieja kažkoks nenusakomas vidinis ryšys, kažkoks neišdildomas, visiems bendras prisiminimas, kurio net atšvaito nebeišvysi jų akyse.

Jie atšuoliuoja iš šiaurės, Senuoju tiltu nudunda į pietinį krantą ir čia susitinka savo viengenčius, skubančius ta pačia kryptimi iš rytų, paskui visi drauge patraukia palei kanalus, kerta Pramoninį rajoną, pasuka į vakarus, susigrūda į koridorių po liejykla ir galiausiai išneria Vakarinės kalvos papėdėje. Ten jie susiburia greta pulkelio pasenusių žvėrių ir jauniklių — tų, kurie, neįstengdami toli nuklysti nuo Vartų, nekantraudami laukia pasirodant visos bandos. Čia žvėrys pasuka kita kryptimi: patraukia į šiaurę, pereina Vakarinį tiltą ir galiausiai pasiekia Vartus.

Vartų Sargas sulaukia, kol pirmieji žvėrys atsidurs visai prie pat Vartų, ir tik tada juos atkelia. Vartų sąvaros, sutvirtintos storomis geležinėmis juostomis, iš pažiūros nepaprastai masyvios ir sunkios. Gal penkiolikos pėdų aukščio, karūnuotos smaigų vainiku. Tačiau Vartų Sargas be jokių pastangų trūkteli dešinę sąvarą į save ir atveria Vartus, tada išgena žvėris pro juos. Kairės sąvaros jis niekada neatkelia. Kai paskutinis gyvūnas atsiduria už Sienos, Vartų Sargas nedelsdamas vėl užkelia dešinę sąvarą ir užstumia sklendę.

Kiek žinau, Vakariniai vartai — vieninteliai, pro kuriuos galima patekti į Miestą arba išeiti iš jo. Visą Miestą juosia milžiniška, beveik trisdešimties pėdų aukščio, Siena; ją įveikti gali tik paukščiai.