Харуки Мураками: Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Save aš laikau vienu iš tų žmonių, kurie aplinkinio pasaulio sąlygas, įvykius ir egzistenciją apskritai vertina taip, kaip jiems patogiau. Nenoriu pasakyti, kad esu koks abejingas, pernelyg patogumus vertinantis tipas — nors polinkio į tai irgi negalėčiau paneigti — tačiau ne kartą įsitikinau, kad asmeniškai patogiausias suvokimo būdas užvis geriausiai padeda perprasti tikrąją daiktų ir reiškinių prigimtį.

Pavyzdžiui, tarkime, kad Žemės planeta — ne rutulys, o milžiniškas kavos staliukas; na, ar kasdieniame gyvenime pajustume kokį nors skirtumą? Žinoma, toks pavyzdys gal ir pritemptas, faktų taip laisvai kaitalioti savo nuožiūra negalima. Vis dėlto vien patogumo dėlei įsivaizdavęs Žemę kaip milžinišką kavos staliuką, kaipmat atsikratai viso to jovalo — visokių iš esmės beprasmių ir niekam nereikalingų laiko juostų, gravitacijos, pusiaujo ir gausybės kitų erzinančių detalių, neišvengiamai lendančių į galvą, jei Žemę įsivaizduosi kaip rutulį. Turiu omeny — na, kiek kartų gyvenime kokiam nors visiškai normaliam vyrukui gali būti praktiškai svarbi kad ir pusiaujo sąvoka?

Vis dėlto grįžtant prie tų dalykų, kurie šiuo metu po ranka, — ar veikiau rankose, mat kairė ir dešinė kiekviena atskirai užsiima savais reikalais, — reikia pasakyti, kad šitoks paralelus monetų skaičiavimas — darbelis anaiptol nelengvas. Netgi aš pats, kol įgudau, sugaišau baisybę laiko. Tačiau sykį pajutęs skonį ir įvaldęs šį meną įgūdžių taip lengvai neprarasi. Panašiai kaip užtenka kartą išmokti gerai plaukti ar važiuoti dviračiu. Žinoma, viena kita treniruotė niekada neprošal. Nuolatinis veiksmų kartojimas padeda tobulinti techniką ir nugludinti stilių. Jei ir nebūtų jokių kitų priežasčių, pakaktų šitos vienos, kad niekad nepalikčiau rankų be darbo.

Šį kartą suskaičiavau tris penkių šimtų jenų monetas ir aštuoniolika — šimto vienoje kišenėje, o kitoje — septynias po penkiasdešimt ir šešiolika po dešimt. Vadinasi, visa suma — trys tūkstančiai aštuoni šimtai dešimt jenų. Suskaičiuoti tokią sumą — juokų darbas. Paprasčiau nei rankų pirštus. Patenkintas aš vėl atsirėmiau į nerūdijančio plieno sieną ir įsmeigiau žvilgsnį tiesiog priekin — į duris. Kurios vis dar nė nesiruošė atsidaryti.

Kažin, dėl kokios priežasties aš priverstas karksoti čia šitaip ilgai? Prielaidas apie sugedusį mechanizmą ar pamiršusį mane liftininką ryžausi atmesti. Nei viena, nei kita neatrodė labai įtikėtina. Tiesa, visai nenoriu pasakyti, kad šiame pasaulyje nebūna mechanizmų gedimų ar aplaidžių liftininkų. Priešingai, aš puikiausiai žinau, kad tikrovėje tokių dalykų pasitaiko kur kas dažniau, nei norėtųsi. Turėjau omeny štai ką: jeigu jau įklimpsti į kokią labai ypatingą realybę — o šitą nenormaliai glotnų liftą kaip tik ir reikėtų laikyti tokios realybės apraiška — tuomet, jei vertinsime padėtį taip, kaip mums patogiau, teks pripažinti, kad kokia nors vos ne gyvenimo dėsniu tapusi aplinkybė čia paradoksaliai virsta išimtimi. Na, nejaugi žmogus, sugebėjęs sukonstruoti šitokį Tomo Svifto stiliaus liftą, savo ruožtu nesugebėtų pasirūpinti, kad visi mechanizmai veiktų negirgždėdami, nejaugi toks žmogus galėtų užmiršti į liftą įlipusį lankytoją?

Atsakymas akivaizdus: ne.

Nieku gyvu.

Ne, tai niekaip neįmanoma, ypač po tokio skrupulingo ligšiolinio jų elgesio. Jie kreipė dėmesį į pačias menkiausias detales, milimetro tikslumu matavo kiekvieną mano žingsnį. Jau prie pastato durų mane sustabdę du apsauginiai smulkiai iškamantinėjo, pas ką einu, patikrino, ar mano pavardė yra lankytojų sąraše, liepė parodyti vairuotojo pažymėjimą, patikrino duomenis centriniame kompiuteryje ir galiausiai įgrūdo mane į šį liftą. Šitaip kruopščiai niekas tavęs nepurto net atėjus į Japonijos banką. Taigi visiškai, visiškai neįtikėtina, kad po viso to jie būtų paprasčiausiai nusispjovę į mane.

Vienintelis įmanomas logiškas paaiškinimas toks: jie tyčia įstūmė mane kaip tik į šitokią padėtį. Jie specialiai siekė , kad nesusigaudyčiau, liftas juda ar ne. Jie tyčia paleido liftą slinkti taip lėtai, kad neperprasčiau, kylu ar leidžiuosi. Galbūt netgi dabar jie mane stebi, jei kažkur čia yra įtaisyta slapta vaizdo kamera.

Man dingtelėjo mintis apsidairyti, ar nepastebėsiu kur kameros akies — gal bent šitaip pavyktų apmalšinti nuobodulį. Bet tuoj pat persigalvojau: o ką laimėčiau ją radęs? Tik sukelčiau juos ant kojų, žiūrėk, dar sustabdytų liftą, o aš ir šiaip jau vėluoju į paskirtą susitikimą.

Tad nutariau verčiau nieko nesiimti. Juk aš čia darbo reikalais. Taigi — jokios prasmės nerimauti, nė menkiausios priežasties pulti į paniką.

Dar kartą atsirėmiau į lifto sieną, susibrukau rankas į kišenes ir perskaičiavau smulkias monetas. Trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt jenų. Vieni niekai. Tik žybt — ir atlikta.

Trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt jenų?

Kažkas negerai.

Atrodo, skaičiuodamas būsiu suklydęs.

Man suprakaitavo delnai. Per pastaruosius trejus metus nuolat užsiimu šitokiais skaičiavimais ir dar nė karto nieko nepripainiojau. Blogas ženklas.

Užsimerkiau ir pasistengiau visiškai nuskaidrinti ir dešinįjį, ir kairįjį smegenų pusrutulius — panašiai kaip skudurėliu nuvalome aprasojusius akinius. Tada ištraukiau abi rankas iš kišenių ir išskėčiau pirštus, kad nudžiūtų prakaitas. Visai kaip Henris Fondą Burtininke , sutelkdamas dėmesį prieš susišaudymą.

Kai tik delnai ir pirštai visiškai nudžiūvo, abi rankos vėl nėrė į kišenes ir kibo skaičiuoti. Jei trečiąkart gautas atsakymas sutaps arba su pirmuoju, arba su antruoju, pasijusiu bent kiek geriau. Juk suklysti pasitaiko kiekvienam. Šiomis, švelniai tariant, neįprastomis aplinkybėmis aš galbūt šiek tiek jaudinausi, o gal kiek ir per daug pasitikėjau savimi. O kaip tik tai visų pirma ir buvo klaida. Ką gi, pakaks galų gale suskaičiuoti monetas tiksliai — ir viskas stos į savo vietas.

Tačiau ištaisyti padėties taip ir nespėjau — lifto durys staiga atsilapojo. Jokio perspėjimo. Nė garselio. Tiesiog durys ėmė ir paprasčiausiai nuslydo į šalis. Tuo tarpu aš buvau taip sutelkęs dėmesį į išganingąjį skaičiavimą, kad to net nepastebėjau. Ar, tiksliau sakant, akys užfiksavo, jog durys atsivėrė, tik sąmonė deramai neįvertino šio įvykio reikšmės. O tai šį tą neabejotinai reiškė. Pirma: durys atsivėrė, vadinasi, dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, dabar susijungė. O antra: liftas galų gale atvyko į paskyrimo vietą.

Apsidairiau: kažin, kas manęs laukia už durų? Išvydau tolyn nusidriekiantį koridorių, o koridoriuje stovėjo moteris. Tiksliau, mergina, vilkinti rausvu kostiumėliu, avinti rausvais aukštakulniais bateliais. Lygus, blizgantis drabužio audeklas puikiai derėjo su lygiu, blizgančiu merginos veidu. Ji nudelbė mane vertinančiu žvilgsniu, o paskui kryptelėjo galvą. Tarsi bylodama: „Eikite čionai“. Planus perskaičiuoti monetas teko atidėti geresniems laikams; aš ištraukiau rankas iš kišenių ir išlipau iš lifto. Vos spėjau iškelti koją, lifto durys vėl užsivėrė, tarsi būtų tik ir laukusios, kol išsinešdinsiu.

Atsidūręs koridoriuje, įdėmiai apsidairiau, bet taip ir nepastebėjau jokios detalės, iš kurios būčiau galėjęs spėti, kur esu. Na taip, akivaizdu: aš — kažkokio didžiulio pastato koridoriuje. Bet tiek pasakyti būtų sugebėjęs kiekvienas mokinukas.

Čia tvyrojo prietema, nebuvo visiškai jokių į akis krintančių smulkmenų. Visai taip pat kaip ir lifte. Tačiau statybinės medžiagos — pačios geriausios kokybės: niekur neįžvelgsi nė menkiausių nusidėvėjimo požymių. Marmurinės grindys nusvidintos iki kone žilpinančio blizgesio. Šviesios gelzganos sienos atrodo tarsi paskrudintos bandelės, kurias su sviestu valgau pusryčiams. Abipus koridoriaus rikiavosi aukštos medinės durys, prie kiekvienų pritvirtinta metalinė plokštelė su kambario numeriu, tik štai numeriai išdėstyti be jokios tvarkos. Po 936 ėjo 1213, po šio — 26. Tai bent kebeknė. Juk įstaigos kabinetų šitaip niekas nenumeruoja.