Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Tą pat akimirką, kai išjungiau žibintuvėlį, gelzganas švyturėlis priekyje sustojo ir virto nejudančiu tašku. Paskui vėl krustelėjo — lankstu: nubrėžė ore du švytinčius apskritimus. Tarsi kažkas bylotų: „Viskas gerai, nėra ko nerimauti“. Vis dėlto aš stovėjau budrus, įsitempęs: tegul pirmiau pajuda jie. Galų gale švieselė vėl ėmė artėti, siūbuodama juodoje tuštumoje — sakytum koks milžiniškas jonvabalis, apdovanotas nepaprastai išvystytomis smegenimis. Akis įsmeigęs dėbsojau į jį; dešinėje rankoje gniaužiau peilį, iš kairės nepaleidau išjungto žibintuvėlio.

Kai mus beskyrė kokie trys metrai, švieselė vėl pakibo vietoje. Tada ėmė šokčioti aukštyn žemyn. Švietė ji visai silpnai; aš ne iš karto susigaudžiau, kad kažkas stengiasi apšviesti savo veidą. Galiausiai jį išvydau — veidą žmogaus su tokiais pat klaikiais apsauginiais akiniais, apsimuturiavusio tokiu pat neperšlampamu apsiaustu kaip ir aš. Rankoje jis laikė žiburį — nedidelį žibintą, panašų į tuos, kokius stovyklautojams pardavinėja laisvalaikio prekių parduotuvėse. Žmogus kažką šaukė man, bet per vandens šniokštimą nieko negirdėjau; skaityti iš lūpų irgi negalėjau — buvo per tamsu.

— ...mas tik tuo... metas. Kitaip tu... taip jau... kadangi... — Atrodė, kad žmogus sakė kažką panašaus. Ničnieko neįmanoma suprasti. Vis dėlto grėsmės jis lyg ir nekėlė jokios, tad aš vėl įjungiau žibintuvėlį, nukreipiau spindulį sau į veidą ir pirštu paliečiau ausį rodydamas, kad nieko negirdžiu.

Žmogus sulinksėjo, tada pasidėjo žibintą ant žemės ir abiem rankomis ėmė raustis kišenėse. Staiga kurtinantis upės šniokštimas apmalšo, sakytum būtų atsitraukusi potvynio banga. Man dingtelėjo: alpstu. Manydamas, kad tuojau susmuksiu be sąmonės, — nors net nenutuokiau, kodėl staiga turėčiau imti ir apalpti, — įtempiau raumenis, kad pargriūčiau kuo minkščiau.

Pralėkė kelios sekundės. Tebestovėjau kaip stovėjęs. Tiesą sakant, jaučiausi kuo puikiausiai. Tik štai vandens griaudėjimo beveik nebesigirdėjo.

— Atėjau tavęs pasitikti, — pasakė žmogus. Girdėjau jį visiškai aiškiai.

Aš tik palingavau galvą, pasibrukau žibintuvėlį po pažastimi, užlenkiau peilį ir įsimečiau jį į kišenę. Tai bent dienelė, viena iš tų nepamirštamųjų, kaip kažin ką.

— Kas nutiko garsui? — paklausiau nepažįstamojo.

— Ak taip, garsas. Buvo pernelyg daug triukšmo, tiesa? Tad aš jį pritildžiau. Atleisk. Dabar jau viskas gerai, — kalbėjo žmogus, linkčiodamas galvą. Upės šniokštimas prislopo tiek, kad virto daugmaž upokšnio gurgėjimu. — Na ką, eime?

Jis staiga apsisuko ir nužingsniavo prieš srovę taip lengvai, tarsi atmintinai žinotų kiekvieną žingsnį. Aš patraukiau iš paskos, žibintuvėlio spindulį nukreipęs jam po kojomis.

— Sakote, pritildėte garsą? Vadinasi, jis dirbtinis?

— Nieko panašaus, — atsakė žmogus. — Garsas kaip garsas, natūralus.

— Tai kaip jūs sugebėjote pritildyti natūralų garsą? — nesusigaudžiau aš.

— Tiksliau sakant, garso aš paprastai nepritildau, — paaiškino jis. — Tiesiog išjungiu.

Ką gi, jeigu jau jis taip sako, tegul taip ir bus. Nieko daugiau nesakydamas žingsniavau pirmyn. Dabar, kai nebegrumėjo vanduo, aplinkui įsiviešpatavo ramybė. Girdėjau net savo paties guminių batų žliugsėjimą. Netikėtai virš galvos pasigirdo gurgždesys, tarsi kažkas būtų trynęs akmenį į akmenį. Garsas pasikartojo du, tris kartus, paskui nutilo.

— Aptikau požymių, kad čia jau šmirinėja tie INKiščiai. Šiek tiek sunerimau, tad ir atėjau tavęs pasitikti. Paprastai INKiščiai taip toli neprasiskverbia, bet ko tik neatsitinka. Gyva bėda.

— INKiščiai? — pakartojau aš.

— Netgi tokiam kaip tu turbūt nebūtų labai smagu susidurti čia akis į akį su INKiščiu, a? — žmogus prapliupo garsiai kvatoti.

— Turbūt kad nelabai, — burbtelėjau. Kad ir kas būtų tie INKiščiai, šitoje pragaro tamsybėje man išvis su niekuo nesinorėjo susidurti.

— Todėl ir atėjau tavęs pasitikti, — pakartojo žmogus. — INKiščiai pasirodė čia — nekokios naujienos.

— Nuoširdžiai dėkoju, — atsakiau.

Skverbėmės per tamsą toliau, kol pagaliau išgirdome šniokštimą — tarsi kas būtų palikęs iki galo atsuktą vandens čiaupą. Krioklys. Tik kartelį paskubomis švystelėjau žibintuvėlio spinduliu pirmyn, bet ir to pakako, kad įžiūrėčiau: tasai krioklys — ne kokia sodo dekoracija. Jei garsas nebūtų prislopintas, krioklys grumėtų taip, kad tik laikykis. Vis dar sliūkinau pirmyn, akiniai aprasojo nuo tyškančių purslų.

— Turėsime pralįsti po juo? — paklausiau.

— Visiškai teisingai, sūneli, — atsakė žmogus. Nieko daugiau neaiškindamas, jis nėrė tiesiai į krioklį ir dingo man iš akių. Neliko kitos išeities, kaip tik lįsti į krioklį pačiam.

Dar laimė, kad eiti teko „sausu“ taku po žemyn krintančiu srautu. Vis dėlto visas šis reikalas jau ėmė panašėti į absurdą. Nors ir supakuotas į neperšlampamą aprangą, po šita vandens uždanga jau spėjau gerokai permirkti. Kai pagalvoji, kad seniokui tenka sukarti tą patį kelią kiekvieną sykį, kai prireikia patekti į laboratoriją ar grįžti iš jos... Be jokios abejonės, visa tai sumanyta siekiant apsaugoti informaciją. Bet nejaugi neįmanoma rasti kokio nors malonesnio būdo?

Atsidūręs krioklio viduje, kluptelėjau ir skaudžiai nusidaužiau kelį. Šitoje išjungto garso aplinkoje man kvaito galva; glumino tas nesuvokiamas neatitikimas tarp negirdimų garsų ir tikrovės, kuri šiaip jau garsus lyg ir turėjo skleisti. Kitaip sakant, krioklys tiesiog privalėjo griaudėti kaip tikras krioklys.

Įveikę krioklį, patekome į siaurą urvą, kur ir vienam žmogui būtų ankšta. Jo gale dunksojo geležinės durys. Mane atsivedęs žmogus iš kišenės išsitraukė kažkokį daikčiuką, pažiūrėti primenantį nedidelę skaičiavimo mašinėlę, įkišo į plyšį, patampė, pasukiojo, ir durys be garso atsivėrė.

— Na štai ir atvykome. Tiktai po jūsų, — pareiškė žmogus. Įėjęs paskui mane vidun, tuoj pat vėl užrakino duris. — Kelionė ne iš lengvųjų, tiesa?

— Ne, tik... Na, iš tikrųjų nebuvo taip jau...

Žmogus nusijuokė; jam po kaklu tebetavaravo virvute pririštas žibintas, apsauginių akinių jis irgi dar nespėjo nusiimti. Bet nusijuokė linksmai, tiesiog nusikvatojo iš visų plaučių: cho cho cho!

Patalpa, kurioje atsidūrėme, priminė persirengimo salę prie baseino: spintelių lentynose gulėjo geras pustuzinis komplektų tokios pat neperšlampamos aprangos, kokią vilkėjome mes. Nusiėmiau akinius, išsirangiau iš apsiausto, užmečiau jį ant pakabos. Nusitraukiau ir guminius batus, pastačiau ant lentynos. Žibintuvėlį pakabinau ant kabliuko.

— Atleisk, kad teko tiek vargti, — atsiprašė žmogus. — Bet atsargumas, žinai, gėdos nedaro. Teko imtis visų įmanomų apsaugos priemonių. Tie bjaurybės tik ir tyko, kad užsižiopsotume.

— INKiščiai? — pasitikslinau.

— Taigi tataigi. O ir šitie INKiščiai, jeigu tau įdomu, — tik viena iš bėdų, — pareiškė jis linksėdamas tarsi pats sau.

Jis nusivedė mane pro spinteles tiesiai į kabinetą. Be gremėzdiško neperšlampamo apsiausto manasis vedlys pasirodė besąs malonios išvaizdos seneliokas. Nedidukas, kresnas, ne tiek stambus, kiek tvirtai suręstas. Veidas buvo sveikai raustelėjęs, o kai jis užsidėjo akinius be rėmelių, virto kuo tikriausiu prieškarinių laikų politinio veikėjo įsikūnijimu.

Jis mostelėjo man įsitaisyti ant sofos, o pats atsisėdo prie rašomojo stalo. Kambarys buvo įrengtas lygiai tokiu pat stiliumi kaip ir anas, su spinta, iš kurio atėjau. Kilimas, sienos, apšvietimas — visiškai tokie pat, nė neatskirtum. Ant kavos staliuko priešais sofą puikavosi lygiai toks pat rūkymo priemonių rinkinys, ant rašomojo stalo — toks pat darbo kalendorius ir tokia pat krūvelė pabertų sąvaržėlių. Nejaugi būsiu apsukęs ratą ir grįžęs į tą patį kambarį? Gali būti ir taip. O gal ir ne. Nelengva prisiminti, kur gulėjo kiekviena palaida sąvaržėlė.