Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Seniokas įdėmiai mane nužvelgė. Paskui išsirinko vieną sąvaržėlę, ištiesino ir ėmėsi aštriu galu rakti odelę aplink nagus. Tiksliau, vieno piršto — kairiojo smiliaus — nagą. Užbaigęs darbą, nerūpestingai įmetė ištiesintą sąvaržėlę į peleninę. Man dingtelėjo netikėta mintis: jei iš tikrųjų esama reinkarnacijos, nieku gyvu nenorėčiau atgimti sąvaržėle.

— Jei mane pasiekusi informacija teisinga, gali būti, kad INKiščiai susiuostė su semiotekais, — vėl prašneko senis. — Tiesa, tai dar visai nereiškia, kad jie drauge rengia kokį nors sąmokslą, turėk tai omeny. INKiščiai pernelyg atsargūs, savo ruožtu semiotekai turi savų planų ir mėgsta numatyti veiksmus per kelis žingsnius į priekį. Taigi bendradarbiavimo galimybės — netgi labai ribotos. Ir vis vien tai gali lemti bloga. Jau pats faktas, kad INKiščiai šmirinėja čia, kur jų nė padujų neturėtų būti, nieko gero nežada — pernelyg aiškus ženklas, kokie prasti mūsų popieriai. Jei šitaip tęsis ir toliau, neilgai trukus INKiščių čia knibždės dieną naktį. O tada jau man iškils ir visai rimtų problemų.

— Na taip, — patvirtinau. — Iš tikrųjų.

Aš net miglotai nenutuokiau, kokie padarai yra tie INKiščiai, bet jeigu jie dėl vienų ar kitų priežasčių nutarė susidėti su semiotekais, tuomet ir mano paties perspektyvos — ne tokios jau spindinčios. Pastaruoju metu tarp mūsiškių ir konkuruojančių semiotechnikų nusistovėjo šiokia tokia pusiausvyra, bet labai jau trapi — pakaktų menkiausio niekniekio, ir viskas apvirstų aukštyn kojom. Pirmiausia štai kas: aš iki šiol išvis nenumaniau, kad esama kažkokių INKiščių, tuo tarpu jie apie mane žino. Vadinasi, svarstyklių lėkštė jau dabar pasvirusi jų naudai. Savaime aišku, tokiam eiliniam darbuotojui praktikui kaip aš gal nieko ir nepridera apie juos žinoti, tai visiškai normalu; tuo tarpu vyresnybė tikriausiai kažin kada informuota.

— Ką gi, jei neprieštaraujate, turbūt jau metas kibti į darbus, — pasiūlė seniokas.

— Savaime suprantama, — sutikau aš.

— Paprašiau atsiųsti man patį kiečiausią kalkuteką — ir ką gi, tokiu pripažintas tu. Visi tik ir giria tave išsijuosę. Tu savo darbe dantis praėdęs, drąsus, ištvermingas, darbo kokybė — aukščiausios klasės. Tiesa, ypatingu polinkiu dirbti kolektyve tu nepasižymi, bet tik tą vieną priekaištą tavo adresu teišgirdau.

— Kaip kažin ką, jie gerokai persūdė, — pasakiau jam.

Seniokas vėl griausmingai nusikvatojo.

— Žinai, kolektyvinis darbas man rūpi mažiau nei užpernykštis sniegas. Ištvermė — štai kas svarbu. Juk jeigu neturėtum geležinių nervų, pirmarūšiu kalkuteku niekaip nebūtum tapęs. Dėl to ir plėšiate šitokius atlyginimus, argi ne taip?

Jis vėl smagiai nusijuokė. Paskui nusivedė mane į gretimą kambarį — laboratoriją.

— Aš — biologas, — paaiškino. — Tačiau biologijos sąvoka toli gražu neaprėpia visko, kuo užsiimu. Mano veikla apima viską nuo neurofiziologijos iki akustikos, lingvistikos, lyginamosios religijotyros. Tai tau ne kokie įprasti pasipirsčiojimai, gali patikėti, nors iš manęs paties ir girdi. Štai, pavyzdžiui, pastaruoju metu tyrinėju žinduolių gomurius.

— Gomurius?

— Gerkles, sūneli. Gerklės sandarą — kaip ji sudėta. Kaip veikia, kaip formuojamas balsas ir visokius kitokius susijusius dalykus. Štai, pažiūrėk.

Jis spragtelėjo jungiklį sienoje, ir laboratoriją užliejo šviesa. Visa galinė siena buvo užgriozdinta lentynomis, o ant kiekvienos jų rikiavosi kaukolės. Žirafos, arklio, pandos, pelės — visų įmanomų įsivaizduoti žinduolių rūšių atstovų kaukolės. Ko gero, ne mažiau nei trys ar keturi šimtai. Savaime aišku, žmonių kaukolių irgi buvo. Netgi visų rasių: baltųjų, negridų, mongolidų, indėnų; visų po dvi — vyro ir moters.

— Rūsyje turiu dar ir banginio bei dramblio kaukoles. Čia jos užimtų per daug vietos, — paaiškino senis.

— Tai jau tikrai, — numykiau. Įkurdink čia vieną kitą banginio kaukolę — ir uodui snapo neliks kur įkišti.

Visos kaukolės gulėjo plačiai išsižiojusios — ištisas choras, pasiruošęs apžiūrai; tuščiomis akiduobėmis jos dėbsojo į priešingą sieną. Suprantu, visas šis rekvizitas — tik tyrinėjimų pavyzdžiai, tačiau patalpoje tvyrančios atmosferos malonia nieku gyvu negalėjai pavadinti. Ant kitų lentynų, nors ir ne taip gausiai kaip kaukolės, rikiavosi indai su liežuviais, ausimis, lūpomis, stemplėmis.

— Na, ką manai? Nieko sau kolekcija, ar ne? — taip ir suspindo seniokas. — Kai kurie žmonės renka pašto ženklus. Kiti — muzikos įrašus. O štai aš kolekcionuoju kaukoles. Kaip sakoma, visokių yra, visokių reikia, tiesa?

— Na... turbūt taip.

— Žinduolių kaukolėmis susidomėjau jau kažin kada; taip po trupinėlį ir kaupiau eksponatus savajai kolekcijai. Tai, ką matai, — beveik keturiasdešimties metų triūso rezultatas. Tu net neįsivaizduoji, kiek laiko tenka sugaišti, norint perprasti vieną vienintelę kaukolę — kur kas daugiau, nei tikėjausi aš pats! Išgliaudyti gyvą žmogų su visu kūnu ir krauju būtų kur kas spartesnis darbas. Tikrai taip manau. Tiesa, galiu lažintis, kad tokiam jaunam vyrukui kaip tu kūnas tikriausiai rūpi kur kas labiau, o gal išvis vien tik jis, a? — seniokas nusijuokė. — Tuo tarpu aš sugaišau ištisus trisdešimt metų, kol man pagaliau pavyko išgirsti kaulų skleidžiamus garsus. Trisdešimt metų... nemenkas laiko tarpas.

— Garsus? — nepatikėjau savo ausimis. — Kaulai skleidžia garsus?

— O kaipgi, savaime aišku, — atsakė senis. — Kiekvienas kaulas skleidžia vis kitokį, unikalų garsą. Tai ir yra slaptoji kaulų kalba. Tik nepamanyk, kad kalbu metaforomis. Kaulai iš tikrųjų šnekasi tarpusavyje. Dabar kaip tik ir užsiimu šios srities tyrinėjimais — stengiuosi iššifruoti kaulų kalbą. O paskui pamėginsiu ir dirbtinai ją kontroliuoti.

Visų smulkmenų nesugebėjau perprasti, bet jeigu seniokas sakė tiesą, tuomet, reikia pripažinti, jis pats ir jo darbas atitiko kits kitą kaip kirvis kotą.

— Labai vertingi tyrinėjimai, — susipratau prasižioti.

— Be abejonės, — atsakė seniokas, svarumo dėlei dar ir linktelėdamas. — Štai kodėl visiems tiems bjaurybėms taip ir maga prikišti nagus prie mano darbų. Baiminuosi, kažkur kažką bus nuklausę. Visi jie gviešiasi priglobti mano tyrinėjimų rezultatus ir panaudoti juos savais tikslais. Tarkime, randi būdą iš kaulų išgliaudyti prisiminimus — tada nebereikėtų vargintis jokiais kankinimais. Pakaktų paprasčiausiai nužudyti auką, nuvalyti nuo kaukolės mėsą, ir štai — visa informacija tau kaip ant delno!

— Žavumėlis, — tarstelėjau.

— Nežinia, ar dėl to liūdėti, ar džiaugtis, bet tyrinėjimai, savaime aišku, tokio lygio dar nepasiekė. Šiame etape tik pavyksta išgauti gana aiškius prisiminimus, išėmus iš kaukolės smegenis.

— Aaa... — Pašalinti kaukolę ar pašalinti smegenis — įdomu, koks skirtumas?

— Taigi štai kodėl man prireikė tavo paslaugų. Ogi tam, kad tie semiotekai neįstengtų išvogti manųjų bandymų informacijos. Civilizacijai, — pabrėžė senis, — gresia labai rimta krizė, ir tik todėl, kad ji naudoja mokslą blogiems — arba ir geriems — tikslams. Aš pats tikiu tokiu mokslu, kuris tarnauja tik paties mokslo labui.

— Netvirtinsiu, kad kaip reikiant jus suprantu, — prisipažinau. — Atvykau čionai tiesioginio savo darbo reikalais. Tik štai nurodymus gavau ne iš Sistemos centro, netgi ne iš kurio nors oficialaus agento. Užsakymą jūs perdavėte pats, tiesiogiai. O tai labai neįprasta. Ir dar veikiausiai pažeidžia profesines taisykles. Jei apie tai suuostų vyresnybė, man kiltų pavojus netekti licencijos. Tikiuosi, tai suprantate.