Neteisėtu būdu įgytus duomenis ir kitą informaciją semiotekai išmeta į juodąją rinką, jų pelnas siekia astronomines sumas. O kas dar blogiau, pačią vertingiausią informaciją jie pasilieka sau ir naudoja savo pačių organizacijos labui.
Mūsų organizacija paprastai vadinama Sistema, jų — Fabriku. Iš pat pradžių Sistema buvo privatus konsorciumas, tačiau, jos svarbai vis labiau augant, įgijo pusiau valstybinį statusą. Kaip, sakykime, „Ma Bell“ firma Jungtinėse Valstijose. Mes, eiliniai kalkutekai, dirbame individualiai, pagal sutartis, panašiai kaip mokesčių apskaitininkai ar advokatai, tačiau mums būtinos valstybės išduotos licencijos, o užsakymus galime priimti tik tarpininkaujant pačiai Sistemai arba kuriam nors iš oficialių, Sistemos įgaliotų agentų. Šie apribojimai buvo įvesti siekiant supančioti rankas Fabrikui, kad neprikištų nagų prie mūsų technologijų. Pamėgink apeiti taisykles — ir tuoj pat neteksi licencijos. Tačiau aš nesiryžčiau tvirtinti, kad tokios apsaugos priemonės iš tiesų labai veiksmingos. Mat bet kurį licenciją praradusį kalkuteką anksčiau ar vėliau įsiurbia Fabrikas — ir buvęs kalkutekas, pasitraukęs į pogrindį, sėkmingai tampa semioteku.
Apie vidinę Fabriko struktūrą žinoma kur kas mažiau. Tikriausiai iš pradžių tai buvo smulki įmonėlė, kuri tuoj pat pradėjo augti lyg ant mielių. Kai kas vadina juos „informacine mafija“; galimas dalykas, apibūdinimas ne toks jau ir klaidingas, mat Fabrikas giliai prasismelkęs į pačias įvairiausias pogrindines organizacijas. Nuo tikros mafijos jie skiriasi tik tuo, kad juos domina vien tik informacija. Informacija — švari prekė, be to, duoda didžiulius pinigus. Fabrikas mėgsta įsilaužti į kokį kompiuterį, iššluoti iš jo visus duomenis ir patyliukais pasišalinti su grobiu.
* * *
Kol dariau skalbimą, spėjau išmaukti visą termosą kavos. Paprastai dirbu tiksliai kaip laikrodis: valanda — darbui, pusvalandis — poilsiui. Pagailėjus laiko atsipūsti, užsiteršia dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių sąsajos, o jau tada ima strigti ir tabuliavimas.
Per tas pusvalandines pertraukėles aš maloniai šnekučiuodavausi su senioku. Nesvarbu apie ką — kad tik makaluočiau liežuviu. Pats geriausias būdas atkurti pavargusių smegenų poliarizaciją.
— O kas iš tikrųjų yra visi tie skaičiai? — paklausiau.
— Eksperimentų rezultatai, — atsakė seniokas. — Ištisų metų darbo vaisiai. Įvairių gyvūnų kaukolių ir gomurių trijų matmenų grafiškai simuliuotų atvaizdų, susietų su jų skleidžiamų balsų analize pagal tris faktorius, skaitmeninė išraiška. Jau sakiau tau: sugaišau gerus trisdešimt metų, kol pagaliau pavyko nustatyti kiekvieno kaulo skleidžiamo garso bangos formą. Taigi, kai užbaigsiu šiuos skaičiavimus, tada jau bus įmanoma tuos garsus išgauti — ne empiriškai, o teoriškai.
— Ir tuomet galėsite visa tai dirbtinai kontroliuoti?
— Tiesiai į dešimtuką! — patvirtino seniokas.
— Tarkime, mes jau galime dirbtinai juos kontroliuoti — ir kas toliau?
Seniokas apsilaižė viršutinę lūpą.
— Tada gali atsitikti daugybė visokiausių dalykų, — atsakė ilgokai patylėjęs. — Iš tiesų visokiausių. Nenorėčiau dabar apie tai gražbyliauti, bet kai kurių iš jų tu negali net įsivaizduoti.
— Ar galimybė pašalinti garsą — vienas iš jų?
Seniokas vėl prapliupo kvatotis iš visų plaučių.
— O cho cho cho, pataikei tiesiai į dešimtuką, sūneli. Prisiderinę prie signalo, kurį skleidžia žmogaus kaukolė, galėsime garsą susilpninti arba sustiprinti. Tiesa, kiekviena kaukolė — šiek tiek kitokios formos, tad visiškai išjungti garso nepavyks. Bet susilpninti — taip, mes jį gerokai pritildysime. Neblogai, ką? Cho cho cho. Parinksime priešingas — tarkime, teigiamą ir neigiamą — garso bangas, kad rezonuotų. Garso pašalinimas — tai tik vienas visiškai nekenksmingų manojo atradimo pritaikymo būdų.
Nekenksmingų? Jau vien manipuliavimo garso stiprumu perspektyva atrodė baugokai. O kokių dar baisybių žada visa kita?
— Galima išjungti garsą ir tam, kuris kalba, ir tam, kuris klausosi, — vėl prašneko seniokas. — Kitais žodžiais tariant, galime ištrinti vandens šniokštimą taip, kad patys jo nebegirdėtume — ką aš ir padariau, pats įsitikinai — taip pat galime išjungti ir kalbančiojo balsą.
— Ir jūs ketinate atskleisti savo atradimus pasauliui?
— Išgraužk! — atšovė seniokas, trindamas delnus. — Kodėl turėčiau dalytis šitokia smagia pramoga su kitais? Na jau ne, pasilaikysiu ją savo malonumui!
Ir jis vėl pratrūko juoktis: cho cho cho.
Savo juoku jis sugebėjo užkrėsti net mane.
— Mano tyrinėjimai galėtų sudominti nebent labai nedidelę grupę specialistų, — pagaliau pasakė jis. — Šiaip ar taip, akustika niekas nebesidomi. Visiems tiems kvanktelėjusiems šio pasaulio mokslinčiams mano teorijos būtų nei velnias, nei gegutė, nieko jie nesuprastų, net jei ir mėgintų. Ne, dėmesio vertas nebent tik grynojo mokslo pasaulis.
— Gal ir jūsų tiesa, bet turėkite omeny, kad semiotekai — anaiptol ne iš tų jūsų minėtų kvanktelėjusių mokslinčių. Kalbant apie dešifravimą, jie — tikri genijai, ir tokių ten — visas pulkas. Jūsų atradimus jie išgliaudytų iki paskutinės smulkmenos.
— Žinau, žinau. Kaip tik todėl visus duomenis ir atliktų tyrinėjimų aprašus laikau galvoje, kad niekas negalėtų prikišti nagų. Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad dėl to visas mokslo pasaulis manęs netgi nevertins rimtai, bet — na ir kas? Paminėsi mano žodį: po kokio šimto metų visos mano teorijos jau bus patvirtintos. Argi to nepakanka?
— Hmmm...
— Taigi, sūneli, tiesiog imk ir viską išskalbk bei perskirstyk.
— Gerai jau, — numykiau. — Gerai.
* * *
Paskui aš vėl valandai sutelkiau dėmesį į tabuliavimą. Kol vėl atėjo metas atsipūsti.
— Ar galėčiau kai ko paklausti? — pratariau.
— Kas tave domina? — pasiteiravo seniokas.
— Na, toji mergina, kuri mane pasitiko... Ta, apsirengusi rausvais drabužiais, kiek apvalaina?..
— A, tai mano dukraitė, — atsakė senis. — Neįtikėtinai protingas vaikas. Nors dar visai jauna, jau gali man padėti darbe.
— Na, aš... eee... aš tik norėjau paklausti... ar ji tokia... nebylė... iš prigimties?
— O pasiutimas! — Seniokas delnu pliaukštelėjo sau per šlaunį. — Visiškai išgaravo iš galvos! Taigi po ano eksperimento visiškai užmiršau vėl įjungti jai balsą! Velnias, velnias, velnias. Reikia tučtuojau lėkti ir viską ištaisyti.
— Tai bent, — išsprūdo man.
4 Biblioteka
Tiesiai į šiaurę nuo Senojo tilto yra pusapskritė aikštė, tai — miesto centras. Kita skritulio pusė — antroji pusapskritė aikštė — yra kitame, pietiniame, upės krante. Tuodu pusskrituliai taip ir vadinami — Šiaurine aikšte ir Pietine aikšte. Nors sujungtos draugėn ir sudarytų taisyklingą skritulį, vis dėlto jos yra visiškos priešingybės — pernelyg jau nepanašios viena į kitą. Šiaurinėje aikštėje tvyro paslapties dvasia, kone juntamu svoriu pritvinkusi tylos, srovenančios iš ją supančio kvartalo; savo ruožtu Pietinėje aikštėje beveik išvis nieko nepajusi. O ir ką galėtum čia pajusti? Ore plūduriuoja nebent silpnas dūlėjimo tvaikas. Gyvenamųjų pastatų čia kur kas mažiau nei šiauriniame krante. Gėlynai ir grindinio akmenys — beveik neprižiūrimi.
Pačiame Šiaurinės aikštės centre tiesiog į dangų šauna Bokštas su laikrodžiu. Tiksliau sakant, jį tik iš mandagumo galima vadinti Bokštu su laikrodžiu: bokštas stūkso iš tikrųjų, tačiau laikrodis jau kažin kada nebeskaičiuoja laiko.
Читать дальше