Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Suprantu kuo puikiausiai, — patikino mane senis. — Suprantu ir tai, kad nerimauji ne be pagrindo. Tačiau galiu tave nuraminti: šis užsakymas patvirtintas atitinkamuose Sistemos kanaluose. Apsiėjome tik be formalumų. Vien tik saugumo sumetimais susisiekiau su tavimi tiesiogiai. Tad pavojus prarasti licenciją tau tikrai negresia.

— Ar galite tai užtikrinti?

Seniokas ištraukė dokumentų aplanką ir ištiesė man. Aš perverčiau popierius. Oficialūs Sistemos paraiškų blankai, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Visi dokumentai, visi parašai — viskas kaip reikiant.

— Ką gi, viskas tvarkinga, — pasakiau grąžindamas jam aplanką. — Bet... jūs tikriausiai žinote, kad esu antrosios kategorijos specialistas? O antroji kategorija reiškia...

— ...kad tau mokamas dvigubas standartinis atlyginimas, tiesa? Nėmaž neprieštarauju. Aš netgi numatęs skirti premijinius, taigi iš viso — trigubą standartinį atlyginimą.

— Tiesą sakant, jūs labai patiklus. Juk perkate katę maiše.

— Šis darbas — labai svarbus. Be to, šį tą jau nuveikei — buvai priverstas pralįsti po kriokliu. Cho cho cho.

— Ką gi, tuomet iš karto norėčiau pamatyti duomenis, — paprašiau. — Kai peržiūrėsiu skaičius, numatysime optimalią skaičiavimų schemą. Kuris iš mudviejų atliks kompiuterinio lygio tabuliavimus?

— Tuo užsiimsiu aš pats, čia pat, savo kompiuteriu. Tau teks pasirūpinti paruošiamuoju ir baigiamuoju darbu. Jeigu neprieštarauji.

— Juo geriau. Man bus kur kas mažiau vargo.

Seniokas atsistojo ir ėmėsi grabalioti sieną sau už nugaros. Paprastų paprasčiausia siena — taip atrodė man, kol ji staiga prasivėrė. Triukas po triuko, vienas už kitą vinklesnis. Iš įdubos seniokas ištraukė dar vieną aplanką ir vėl užvėrė angą. Sienoje neliko nė menkiausio plyšelio — tiesiog paprasčiausia, visiškai lygi balta siena. Jokių įtrūkiu, jokių siūlių — nieko.

Perverčiau septynis skaičių primargintus puslapius. Nieko sudėtingo, pabiri duomenys, ir tiek.

— Neturėčiau trukti labai ilgai, kol visa tai išskalbsiu, — pasakiau. — Skaičių sekos pakankamai netaisyklingos, taigi iš esmės jokios laikinos jungiamosios grandys neįmanomos. Žinoma, teoriškai tokia galimybė išlieka visada. Tačiau sintaksinio pagrįstumo niekaip neįrodysi, o be šito neįmanoma išgliaudyti paklaidos. Būtų tas pat, kas klaidžioti po dykumą be kompaso. Galbūt Mozei ir pavyktų ją pereiti.

— Mozė sugebėjo net jūrą pereiti nesušlapęs.

— Bet tai — senovės istorija. Kiek žinau, kol kas nė vienam semiotekui nepavyko neteisėtai pralaužti šitokio apsaugos lygio.

— Ar nori pasakyti, kad pirminės konversijos spąstų visiškai pakanka, ką?

— Dvigubos konversijos spąstai — dalykas pernelyg rizikingas. Tiesa, jie laikinos jungiamosios grandies tikimybę sumažintų iki nulio, bet čia slypi pavojai ir pačiam konvertuotojui. Šitokių spąstų kūrimas kol kas nėra tvirtai moksliškai pagrįstas. Tyrinėjimai toli gražu nebaigti.

— O kas užsiminė apie dvigubos konversijos spąstus? — nusišaipė senis, suniokojęs dar vieną sąvaržėlę ir vėl kibęs rakinėti odelę aplink nagą. Šįsyk — jau dešiniojo smiliaus.

— Apie ką tuomet kalbate jūs?

— Apie perskirstymą, sūnau. Aš kalbu apie perskirstymą. Noriu, kad tu duomenis išskalbtum ir perskirstytum. Kaip tik dėl šios priežasties ir išsikviečiau tave. Jei man reikėtų paprasčiausio skalbimo, nevertėtų kreiptis į tavo lygio specialistą.

— Nieko nesuprantu, — prisipažinau, vėl užmesdamas koją ant kojos. — Iš kur jūs žinote apie perskirstymą? Informacija apie tai griežtai įslaptinta. Niekas iš pašalinių neturėtų apie tai žinoti.

— Ką gi, aš žinau. Tiesą sakant, mano ryšių kanalai siekia pačias Sistemos viršūnes.

— Tuomet savais ryšių kanalais ir pasitikrinkite štai ką: perskirstymo procedūros šiuo metu griežtai įšaldytos. Tik neklauskite manęs kodėl. Matyt, iškilo kokių nors nesklandumų. Kad ir kokios būtų priežastys, perskirstymo darbai pastaruoju metu uždrausti.

Seniokas vėl įteikė man tą patį aplanką su paraiška.

— Gal peržiūrėtum paskutinį puslapį? Kažkur ten turėtų būti įrašyta pastaba — leidimas perskirstymo procedūrai.

Atskleidžiau aplanką, atsiverčiau paskutinį puslapį ir peržvelgiau dokumentą. Na taip, žinoma. Oficialiai patvirtintas leidimas perskirstymo procedūrai. Perskaičiau bent kelis kartus. Viskas teisėta. Penki parašai, ne mažiau. Po šimts velnių, ką jie ten, viršūnėse, sau galvoja? Tik spėji iškasti duobę — čia pat tau liepia ją užpilti, tik užpili — čia pat liepia rausti naują duobę. Vaikinus, iš tiesų dirbančius darbą, tokius kaip aš, jiems tik ir rūpi vaikyti nuo Ainošiaus pas Kaipošių.

— Ar galiu jūsų paprašyti, kad padarytumėte visų šitos paraiškos puslapių spalvotas kopijas? Be jų mane gali užspeisti į kampą taip, kad nebeišsikapstysiu.

— Žinoma, — atsakė seniokas. — Su malonumu padarysiu tau visas kopijas, kokių tik pageidausi. Nėra ko nerimauti. Visi popieriai kuo tvarkingiausi — neprikibsi. Pusę atlyginimo tu gausi šiandien, kitą pusę — kai atiduosi užbaigtą darbą. Sutinki?

— Sutinku. Dabar iš karto ir imsiuos skalbimo. O kai užbaigsiu, skalbinius nešiuos namo ir perskirstymą atliksiu ten. Perskirstymo procedūrai būtinos tam tikros atsargumo priemonės. Kai tik pabaigsiu darbą, grįšiu ir atnešiu perskirstytus duomenis.

— Po keturių dienų, vidurdienį. Tik jokiu būdu ne vėliau.

— Laiko — į valias.

— Maldauju, sūneli, kad ir kas nutiktų, tik nepavėluok, — seniokas ir iš tikrųjų meldė. — Jeigu susivėlinsi, gresia baisūs dalykai.

— Bene pasaulis subyrės į druzgus? — nusišaipiau.

— Tam tikra prasme — taip, — atsakė seniokas.

— Kol kas nesubyrės, — patikinau. — Aš niekada nevėluoju. O dabar... gal ne per daug užsiprašau?.. Norėčiau ąsočio šalto vandens su ledu ir termoso karštos juodos kavos. Galbūt dar šiokio tokio užkandžio. Prašyčiau. Nuojauta man byloja, kad darbas gerokai užtruks.

* * *

Nuojauta manęs neapgavo. Darbas iš tiesų truko ilgai ir anaiptol nebuvo lengvas. Patys skaičiai, kaip įprasta sakyti, buvo vieni juokai, tačiau dėl gausybės laipsninių funkcijų determinantų, norint kaip reikiant susidoroti su tabuliavimu, padirbėti teko kur kas daugiau, nei atrodė iš pat pradžių. Pateiktus duomenis įvedu į savo smegenų dešinįjį pusrutulį, paskui konvertuoju juos, remdamasis visiškai nesusieta ženklų sistema, tada perkeliu informaciją į kairįjį smegenų pusrutulį ir galiausiai išspausdinu popieriuje absoliučiai perkoduotus skaičius. Šis procesas ir vadinamas skalbimu. Savaime suprantama, šitoks paaiškinimas — labai smarkiai supaprastintas. Kiekvienas kalkutekas naudojasi savu, individualiu, konvertavimo kodu. Šis kodas iš esmės, pačiu savo pavidalu skiriasi nuo atsitiktinių skaičių lentelių, kadangi būna išreikštas diagrama. Kitais žodžiais tariant, šifruotės raktas slypi absoliučiai individualioje laužytoje linijoje, skiriančioje dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius (turbūt nereikia nė priminti, kad tai tik patogi formuluotė, mat kairysis ir dešinysis pusrutuliai iš tiesų nėra atskiri). Piešinyje tai atrodytų maždaug šitaip:

Svarbu pabrėžti štai ką: laužyti plyšio kraštai sutampa nevisiškai, taigi perkonvertuoti duomenų į pradinę formą nebeįmanoma. Vis dėlto semiotekams retkarčiais pavyksta atkoduoti pavogtus duomenis, sukuriant laikinas jungiamąsias grandis arba vadinamuosius tiltus. Tai yra, remdamiesi išgautų duomenų analize, jie holografiškai atgamina dantytų pakraščių kontūrą. Kartais šitoks būdas suveikia, kartais — ne. Mes, kalkutekai, be paliovos tobuliname savo technologijas, bet savo ruožtu ir jie nesėdi rankas sudėję — tobulina kontrtechnologijas. Mes stengiamės informaciją apsaugoti, jie — pagrobti. Klasikinis policininkų ir plėšikų variantas.