Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Žiūriu į ją ir nieko nesakau. Jos veidas tarytum kažką man primena. Kas tai galėtų būti, kuo ji sujudino kažkokį prisiminimą? Jaučiu, kaip neapčiuopiamas giluminis mano sąmonės klodas palengva kyla į paviršių. Ką tai galėtų reikšti? Paslapties įminimas glūdi sutemų apgaubtuose toliuose.

— Kaip matai, niekas čia nesilanko. Išvis niekas, išskyrus Sapnų Skaitytoją.

Aš vos vos linkteliu, bet negaliu atplėšti žvilgsnio nuo jos veido. Jos akys, lūpos, aukšta kakta ir juodi, ant pakaušio surišti plaukai... Tačiau kuo įdėmiau žiūriu, tarsi stengdamasis kažką išskaityti, tuo labiau sklaidosi pirmas įspūdis. Visai suglumęs užmerkiu akis.

— Atleisk, bet ar nebūsi apsirikęs čionai užeidamas? Visi pastatai čia tokie panašūs, — kalba ji, padėdama popierių aplanką greta sąvaržėlių. — Tiktai Sapnų Skaitytojas gali ateiti čionai skaityti senų sapnų. Bet kam kitam čia įžengti draudžiama.

— Aš ir atėjau skaityti sapnų, — atsakau. — Šitaip man liepia Miestas.

— Meldžiu atleisti, bet ar negalėtum nusiimti akinių?

Aš nusiimu tamsius akinius ir atsigręžiu į moterį, o ši žvelgia į nublyškusius, spalvą praradusius mano vyzdžius — tai ir yra Sapnų Skaitytojo ženklas. Jaučiuosi taip, tarsi ji įžvelgtų pačias manosios esybės gelmes.

— Gerai. Gali vėl užsidėti akinius.

Ji atsisėda prie stalo priešais mane.

— Šiandien aš dar nepasiruošusi. Gal pradėsime rytoj? — klausia. — Ar šiame kambaryje tau bus patogu? Jeigu nori, galiu atrakinti bet kurią kitą skaityklą.

— Gerai ir čia, — sakau aš. — Ar tu man talkinsi?

— Taip, mano darbas — saugoti senus sapnus ir padėti Sapnų Skaitytojui.

— Ar mes jau buvome kažkur susitikę anksčiau?

Ji įsmeigia žvilgsnį į mane ir naršo atmintį, bet galiausiai papurto galvą.

— Tikriausiai pats puikiai žinai, kad prisiminimai šiame Mieste dažnai būna migloti ir nepatikimi. Yra tokių dalykų, kuriuos prisimename, bet yra ir tokių, kurių niekaip negalime prisiminti. Atrodo, tu — iš pastarųjų, aš tavęs neprisimenu. Prašau man atleisti.

— Nieko baisaus, — patikinu. — Ne taip jau ir svarbu.

— Gal mes kada ir buvome susitikę. Miestelis juk visai nedidelis.

— Aš atvykau čionai vos prieš kelias dienas.

— Prieš kelias dienas? — nustebusi pakartoja ji. — Tuomet tikrai supainiojai mane su kažkuo kitu. Aš niekad gyvenime nė kojos nebuvau iškėlusi iš šio Miesto. Galbūt tu pažinojai kokią nors merginą, panašią į mane?

— Tikriausiai taip ir bus, — sutinku. — Tačiau negaliu atsikratyti įspūdžio, kad kitados mes gyvenome visai kitur, visai kitus gyvenimus, tik dabar kažkodėl nebegalime to prisiminti. Ar tau toks pojūtis visiškai nepažįstamas?

— Ne, — sako ji. — Tikriausiai tau taip atrodo dėl to, kad esi Sapnų Skaitytojas. Sapnų Skaitytojas — ne toks žmogus kaip visi kiti.

Neprisiverčiu ja patikėti.

— O gal tu žinai, kur ir kada visa tai buvo?

— Gaila, bet nieko neprisimenu. Tačiau kažkur — tikrai buvo; buvai ten ir tu.

Bibliotekos lubos aukštos, kambaryje ramybė tarsi vandenyno dugne. Dairausi be jokio tikslo, delne spaudžiu kelias sąvaržėles. Bibliotekininkė tebesėdi kaip sėdėjusi.

— Net nenutuokiu, kodėl esu čia, — sakau.

Užverčiu galvą ir žvelgiu į lubas. Regiu geltonos šviesos žiežirbėles, kurios išsipučia, o paskui susitraukia ir krinta. Ar dėl to, kad mano vyzdžiai sužaloti, aš ir matau šitokius nebūtus dalykus? Didžiulis sieninis laikrodis be garso skaičiuoja minutes.

— Man sakė, kad patekau čionai su kažkokiu tikslu.

— Mūsų miestelis labai ramus, — sako ji. — Galbūt tu ir atkeliavai ieškoti ramybės.

Aš nė pats nežinau atsakymo.

Ji lėtai atsistoja.

— Šiandien tau nėra ką čia veikti. Darbas prasidės rytoj. O dabar eik namo ir pailsėk.

Aš dar kartą pažvelgiu į lubas, paskui — vėl į ją. Nėmaž neabejoju: jos veidas lemtingai susijęs su kažkuo, slypinčiu mano paties gelmėse. Tačiau prisiminimai pernelyg migloti. Užmerkiu akis ir bandau ieškoti aklomis. Tyla užkloja mane tarsi smulkulyčių dulkelių sluoksnis.

— Grįšiu rytoj šeštą valandą vakaro, — sakau aš.

— Iki pasimatymo, — atsisveikina ji.

* * *

Išėjęs iš Bibliotekos, einu Senuoju tiltu į kitą upės krantą. Stabteliu ant tilto, atsiremiu į turėklą ir klausausi Upės šnabždesio. Žvėrių Mieste šiuo metu nebėra. Visa ką liesteli melzganai pilkšvas užslenkančių sutemų atspalvis: Bokštą su laikrodžiu ir Miestą juosiančią Sieną, krantinėje išsirikiavusius pastatus ir šiaurėje stūksančių kalnų dantytas viršūnes. Mano ausų nepasiekia nė menkiausias garselis, išskyrus tykų vandens gurgėjimą. Kažkur išnyko netgi paukščiai.

Galbūt tu ir atkeliavai ieškoti ramybės — tarytum vėl išgirstu jos ištartus žodžius.

Aplink mane vis labiau tirštėja sutemos. Kai Upės pakrantėje užsižiebia žibintai, ištuštėjusiomis gatvėmis patraukiu Vakarinės kalvos link.

5 Tabuliavimas, evoliucija, seksualinės paskatos

Kol seniokas kapstėsi atgal į žemės paviršių grąžinti nutildytai dukraitei balso, aš uoliai triūsiau tyloje, pasinėręs į tabuliavimą.

Nė pats nežinau, kiek laiko praleidau vienas. Savo skaitmeninį žadintuvą buvau nustatęs taip, kad skambėtų pakaitomis kas valandą ir kas pusvalandį: valandą dirbau — pusvalandį ilsėjausi, valandą dirbau — pusvalandį ilsėjausi. Kiek laikrodis rodo valandų, nemačiau — specialiai uždengiau ciferblatą. Kai užsiimi tabuliavimu, į laikrodį verčiau nežvilgčioti — tik trukdo. Mano darbas prasideda tada, kai pradedu sudarinėti pirmąją lentelę, ir baigiasi, kai baigiu skaičiuoti paskutinę. Visa, ką dirbant reikia žinoti apie laiką, — tai nekintamas valandos-trisdešimties minučių, valandos-trisdešimties minučių ciklas.

Kol senioko nebuvo, ilsėjausi du, o gal tris kartus. Per tas pertraukas apsilankiau tualete, bandžiau snūduriuoti, įrėmęs kaktą į sunertas ant stalo rankas, ir galiausiai išsitiesiau ant sofos. Sofa čia — puikumėlis, miegoti tiesiog ideali. Ne per minkšta ir ne per kieta; net pagalvė tokia patogi galvai, kad apie geresnę nėra ko nė svajoti. Atliekant tabuliavimo darbus įvairiems užsakovams, man teko ilsėtis ant daugybės sofų, ir, drįstu tvirtinti, patogių pasitaiko labai retai ir labai nedaug kur. Užvis dažniausiai tenka išsitiesti ant kokio pigaus gremėzdo. Neretai iš pažiūros net labai prašmatni sofa skaudžiai nuvilia, vos pabandai prigulti ant jos nusnausti. Niekad negalėjau suprasti, kodėl žmonės šitaip aplaidžiai renkasi sofas.

Man visuomet atrodė, — nors tai, pats suprantu, tik mano asmeninis prietaras, — kad pagal tai, kaip žmogus renkasi sofą, gali neklysdamas vertinti jo paties charakterį. Sofos — tai atskiras pasaulis, kuriame galioja savi dėsniai. Tačiau tai deramai įvertinti gali tik tas, kuris užaugo sėdėdamas ant gerų sofų. Panašiai kaip užaugama skaitant geras knygas ar klausantis geros muzikos. Viena gera sofa subrandina kitą gerą sofą, bet vieną blogą sofą būtinai keičia kita bloga sofa. Šitaip viskas ir klostosi.

Esama nemažai tokių, kurie važinėja prašmatniais automobiliais, bet sofos jų namuose — tik antrarūšės ar net trečiarūšės. Mano nuomone, šitokie žmonės neverti pasitikėjimo. Gal brangus automobilis kokybe ir atitinka savo kainą, bet tai tėra brangus automobilis. Jei turi pakankamai pinigų, gali jį nusipirkti, bet, kita vertus, jį nusipirkti gali bet kas, turintis pakankamai pinigų. Savo ruožtu įsigyti gerą sofą — jau visai kas kita: tam reikia ir savito požiūrio, ir patirties, ir net tam tikros filosofijos. Žinoma, be pinigų irgi neapsieisi, bet šito maža: būtina dar ir ypatinga sofos samprata. Sugebėjimas įžvelgti sofą tarp sofų.