Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Dabar trauksiu namo kaip reikiant išsimiegoti. Rytoj arba poryt perskirstysiu duomenis ir dar po dviejų dienų vidurdienį pristatysiu jums. Viskas bus padaryta laiku. Tinka?

— Puiku, puiku, — sulinksėjo seniokas. — Tik neužmiršk: gyvybiškai svarbu, kad jokiu būdu nepavėluotum. Jei prisistatysi nors kiek vėliau nei vidurdienį, atsitiks nelaimė. Iš tiesų labai rimta nelaimė.

— Suprantu.

— Ir dar — maldauju, pasirūpink, kad niekas nepavogtų tų sąrašų! Jeigu jie pradings, galas mums abiem.

— Nesijaudinkite. Saugumo priemonių mus moko toli gražu ne juokais. Dar negirdėta, kad tabuliavimo duomenys per neapdairumą nuklajotų kur nors į šalį.

Iš kišenėlės, įtaisytos prie kairio pakinklio, išsitraukiau lankstaus metalo dėkliuką dokumentams, įdėjau į jį duomenų sąrašą ir užrakinau.

— Atidaryti šį dėkliuką galiu tik aš pats. Jei kas nors svetimas mėgins knebinėti užraktą, visas dėkliuko turinys bus sunaikintas.

— Labai gudriai sumanyta, — pripažino seniokas.

Aš įsibrukau dėkliuką atgal į slaptąją kišenėlę.

— Sakyk, ar tu tikrai nebealkanas? Liko dar keletas sumuštinių. Aš pats, pasinėręs į tyrinėjimus, paprastai ne kažin kiek tevalgau. Gėda būtų leisti tokiems gardėsiams sugesti.

Man vis dar žarna žarną rijo, tad be vargo sušlaviau likusius sumuštinius. Seniokas įpylė man dar vieną puodelį kavos.

* * *

Vėl įsirangiau į neperšlampamą apsiaustą, užsimaukšlinau apsauginius akinius, žibintuvėlį pasiėmiau į ranką ir patraukiau tuo pačiu požeminiu taku atgal. Seniokas šįsyk manęs nelydėjo.

— Aš išvaikiau tuos INKiščius ultragarso bangomis, tad bent kol kas jie neturėtų šmirinėti aplinkui, — užtikrino jis.

Nenutuokiau, kas galėtų būti tie INKiščiai, bet logika bylojo, kad tai — kažkokie požemių padarai, tad vien nuo minties, jog teks vienam maklinėti tamsoje, nugara ėmė bėgioti skruzdės. Tai, kad apie INKiščius ničnieko nežinojau: nei kokie jų įpročiai, nei kaip jie atrodo, nei kaip, jei prireiktų, nuo jų gintis — irgi nėmaž neguodė. Kairėje rankoje gniauždamas žibintuvėlį, o dešinėje — peilį, aš kaip įmanydamas pasidrąsinau ir leidausi kelionėn atgal.

Kai išvydau rausvarūbę apskritutę merginą, mojančią man žibintuvėliu ir einančią manęs sutikti, pasijutau išgelbėtas. Kone strimgalviais puoliau jos link. Ji kažką sakė, bet vėl kuo normaliausiai šniokščianti upė užgožė jos balsą. Skaityti iš lūpų irgi negalėjau — buvo per tamsu.

Ilgomis aliumininėmis kopėčiomis užsiropštėme aukštyn, į šviesą. Aš lipau pirmas, mergina — paskui mane. Anąkart, kai leidausi žemyn, buvo tamsu nors į akį durk, nemačiau išvis nieko, tad lyg ir nebuvo ko bijoti, bet dabar, grįžtant, — jau visai kitas reikalas. Pernelyg aiškiai įsivaizdavau aukštį — tas pat, kas siena užkopti į dviejų ar trijų aukštų namą. Norėjau stabtelėti atsipūsti ir šiek tiek sutelkti drąsą, bet mergina jau mynė man ant kulnų. Ką gi, juk pats visada sakau: saugumas — svarbiausia, tad taip ir nesustojau.

Per tą pačią drabužių spintą mudu sulindome atgal į kabinetą ir pagaliau išsivadavome iš neperšlampamos aprangos.

— Kaip sekėsi dirbti? — paklausė ji. Aš pirmą kartą išgirdau jos balsą: skambų ir švelnų.

— Ačiū, neblogai.

— Aš taip džiaugiuosi, kad priminei seneliui, jog jis išjungė mano balsą. Jei ne tu, visą savaitę nebūčiau galėjusi išleisti nė garselio.

— Kodėl iškart man to nepasakei? Juk galėjai parašyti raštelį. Tada ir pati būtum buvusi išvaduota kur kas greičiau, ir aš nebūčiau taip smarkiai suglumęs.

Ji vikriai apsisuko aplink stalą ir pasitaisė abu auskarus.

— Taisyklės yra taisyklės, — paaiškino.

— Jos draudžia bendrauti raštu?

— Viena iš jų — tokia.

— Hmmm...

— Draudžiama viskas, kas gali pasukti evoliuciją priešinga kryptimi.

— O! — tik žioptelėjau aš. Ir kas čia neseniai gyrėsi tobulai išmanąs saugumo priemones?

— Kiek tau metų? — staiga paklausė ji — lyg perkūnas iš giedro dangaus.

— Trisdešimt penkeri. O tau?

— Septyniolika. Iki šiol man dar niekad neteko matyti kalkuteko. Tiesa, ir su semiotekais niekad nebuvau susidūrusi.

— Tau tikrai tik septyniolika? — nustebęs paklausiau.

— Na taip, kodėl turėčiau meluoti? Man iš tiesų septyniolika. Pažiūrėjęs duotum daugiau, tiesa?

— Taip. Atrodai gal dvidešimties.

— Tai todėl, kad aš ir nenoriu atrodyti septyniolikos, — pareiškė ji. — Sakyk, ką iš tikrųjų reiškia būti kalkuteku?

— Mes esame normalūs, paprasti žmonės, tokie pat kaip ir visi kiti.

— Visi gal ir yra paprasti, bet anaiptol ne normalūs.

— Kai kas mano ir taip, — nesiginčijau. — Bet, matai, žmonės gali būti normalūs arba tiesiog normalūs . Turiu omeny paprasčiausius žmones, tokius, kurie gali atsisėsti greta tavęs traukinyje — o tu net nepastebėsi. Taigi mes — kuo paprasčiausi žmonės. Mes valgome, geriame alų — beje, tavo sumuštiniai buvo nepaprastai gardūs.

— Tikrai? — kaipmat nušvito ji.

— Nedažnai pasitaiko paragauti tokių puikių sumuštinių. Aš beveik vienas pats visus ir sušlamščiau.

— O kaip kava?

— Kava irgi buvo nebloga.

— Iš tikrųjų? O gal norėtum puodelio dabar? Tada mudu galėtume dar valandėlę pasėdėti ir pasišnekėti.

— Ne, ačiū, kavos aš jau prisisiurbiau į valias, — atsakiau. — Kol kas neįstengčiau nuryti nė lašo. Be to, man reikia kuo greičiau grįžti namo ir — į lovą.

— Kaip gaila.

— Man irgi gaila.

— Tuomet bent palydėsiu tave iki lifto. Koridoriai čia gana klaidūs. Lažinuos, pats net nerastum kelio.

— Tai jau ko gero.

Mergina paėmė kažkokį daiktą, iš pažiūros primenantį apskritą skrybėlaičių dėžutę, keliskart apvyniotą lipnia juostele, ir padavė man.

— Kas čia? — paklausiau.

— Senelio dovana tau. Atidarysi parsinešęs namo.

Pakilnojau dėžutę. Buvo gerokai lengvesnė, nei tikėjausi; o skrybėlės, atrodo, būta iš tiesų milžiniškos. Bandžiau dėžutę krestelėti. Viduje nė nebarkštelėjo.

— Atsargiai — dovana trapi, — perspėjo mergina.

— Ar ten koks nors suvenyras?

— Aš nežinau. Juk atidaręs pamatysi pats, argi ne taip?

Paskui mergina pasirausė rausvoje rankinėje ir ištraukusi įteikė man voką su banko čekiu. Įrašyta suma buvo netgi šiek tiek didesnė, nei tikėjausi. Įsidėjau čekį į piniginę.

— Išrašyti kvitą?

— Nereikia, — atsakė ji.

Mudu išėjome iš kabineto ir tuo pačiu begaliniu koridorių labirintu nužingsniavome atgal prie lifto. Merginos batelių kulniukai kaip ir anąkart maloniai kaukšėjo į marmurines grindis, tačiau jos putnumas man jau nebedarė tokio įspūdžio. Mudu žingsniavome petys petin, ir aš beveik visiškai užmiršau, kokia ji apkūni. Galbūt laikui bėgant ir visai priprasiu.

— Tu vedęs? — paklausė ji atsigręždama į mane.

— Ne, — atsakiau. — Buvau. Dabar — nebe.

— Ar išsiskyrėte todėl, kad tu tapai kalkuteku? Ne kartą girdėjau, jog kalkutekai neturi šeimų.

— Netiesa. Kai kurie kalkutekai puikiausiai gyvena šeimyninį gyvenimą. Vis dėlto... na taip, žinoma, dauguma stengiasi kopti karjeros laiptais, tad rūpintis namais nelieka laiko. Be to, mūsų darbas gerokai ištampo nervus, kartais būna ir labai rizikingas. Tad verčiau apsieiti be žmonos ir vaikų — juk nesinorėtų įstumti jų į pavojų.

— Ar taip atsitiko ir tau?

— Kai tapau kalkuteku, aš jau buvau išsiskyręs. Tad viena ir kita visiškai nesusiję.