Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Aš noriu pasivaikščioti su tavimi, — tikinu ją. — O jeigu trauksiu tiesiai namo, vis vien negalėsiu užmigti.

Petys petin mudu pereiname Senuoju tiltu į pietinį krantą. Vidurupy seklumoje auga gluosniai, juos siūbuoja žvarbus pavasario vėjas. Aštrus mėnulio pjautuvas žeria atšvaitus ant grindinio akmenų mums po kojomis. Ore tvyro drėgmė, grindinys slidus. Ilgi Bibliotekininkės plaukai surišti juostele ir subrukti po apsiausto apykakle.

— Tavo labai gražūs plaukai, — sakau aš.

— Tikrai? — nustemba ji.

— Nejaugi iki šiol niekas tau nesakė, kad tavo plaukai labai gražūs?

— Ne, — sako ji, žiūrėdama tiesiai man į akis, jos rankos sukištos į apsiausto kišenes. — Ar kalbėdamas apie mano plaukus kalbi dar ir apie kažką kita, kas slypi tavyje pačiame?

— Nejaugi? Manding, aš paprasčiausiai pasakiau, kad tavo plaukai gražūs, o taip ir yra.

Ji vos vos šypteli.

— Atleisk. Tikriausiai aš vis dar negaliu priprasti prie tavo kalbos manieros.

* * *

Gyvena ji Darbininkų kvartale — niūriame, slogiame pietvakariniame Pramoninio rajono kampe. Visas šis rajonas apleistas ir jau gerokai nutriušęs. Be jokios abejonės, kadaise kanalais nenutrūkstamu srautu plaukė baržos ir kateriai, tačiau dabar šliuzai jau seniai nebenaudojami, o išdžiūvusiame kanalų dugne liko tiktai glitaus dumblo sluoksnis, susiraukšlėjęs tarsi kokio priešistorinio gyvio oda. Pakrovimo dokai supleišėjo, plyšiuose įsišaknijo žolynai; tik platūs akmeniniai laiptai vis dar veda žemyn — iki to lygio, iki kurio krantinę andai sėmė vanduo. Iš klampaus purvo šen bei ten kyšo senų butelių kakleliai ar surūdijusių mechanizmų griaučiai, netoliese iš lėto pūva plokščiadugnė medinė valtis.

Palei kanalus eilėmis rikiuojasi ištuštėję fabrikai. Jų vartai užrakinti, langai niūriai žvelgia tuščiomis rėmų kiaurymėmis, gaisrininkų kopėčių turėklai visiškai nurūdiję, sienos pavirtusios susiraizgiusių vijoklių džiunglėmis.

Už šių fabrikų griaučių ir stūkso Darbininkų kvartalas. Niekas čia nebeprimena buvusios prabangos: gyvenamieji namai dabar išdalyti atskirais kambarėliais, kuriuose grūdasi nuskurdę darbininkai. Pastaruoju metu, aiškina man Bibliotekininkė, jiems vis sunkiau susirasti darbo. Fabrikai uždaryti, o buvusiems darbininkams tenka suktis kaip išmano, kai kurie imasi gaminti kokias smulkmenas, kurios gali praversti Miestui. Jos pačios tėvas irgi buvęs tokiu amatininku.

Akmeniniu tilteliu perėję paskutinį kanalą, atsiduriame rajone, kur gyvena ji, — tikroje namų Sangrūdoje. Tankiai užstatytame kvartale pastatai stirkso tarsi dantytos viduramžių pilies sienos bokšteliai, tarp jų raizgosi klaidus gatvelių ir skersgatvių tinklas.

Artėja vidurnaktis. Dauguma langų tamsūs, tik viename kitame dar mirksi žiburys. Bibliotekininkė ima mane už rankos ir vedasi gatvelių labirintu, tarsi sergėdamasi kažkieno plėšrių akių. Prie vieno namo ji sustoja ir palinki man labos nakties.

— Labanakt, — atsakau ir aš.

Paskui aš vienas užkopiu į Vakarinę kalvą ir grįžtu į savąjį būstą.

7 Kaukolė, Loren Bakol, biblioteka

Lauke jau buvo tamsu, purškė dulksna, gatvėmis plūdo srautai žmonių, traukiančių iš darbo namo. Užtrukau ištisą amžinybę, kol pasigavau taksi.

Net ir įprastomis aplinkybėmis pagauti taksi man nebūna taip paprasta. Tikriausiai reikėtų paaiškinti: vengdamas potencialiai pavojingų situacijų aš dažniausiai niekad nestabdau pirmųjų dviejų pro šalį važiuojančių laisvų taksi automobilių. Pasitaiko, kad taksistais apsimetinėja semiotekai; žiūrėk, tai šen, tai ten nugirsi gandą apie tokį netikrą taksi, nuvažiavusį nežinoma kryptimi drauge su ką tik darbą baigusiu kalkuteku. Žinoma, gandai gandais ir lieka, aš pats nepažįstu nė vieno kalkuteko, kurį būtų ištikusi tokia lemtis. Kita vertus, atsarga gėdos nedaro.

Dėl šitos priežasties visuomet važinėju autobusais arba metro. Bet šįkart jaučiausi toks pavargęs ir apsnūdęs, kad nenorėjau net pagalvoti apie perspektyvą spraustis į perpildytą vagoną per patį piką. Tad nutariau važiuoti taksi, net jei ir tektų sugaišti gerokai ilgiau. Galų gale patogiai įsitaisęs mašinoje, bent kelis kartus jau buvau benugrimztąs į snaudulį ir čia pat vėl pašokdavau, nors pavojaus signalas man tik pasivaidendavo. Kai tik parsirasiu namo, galėsiu kristi į lovą ir drūnyti, kiek širdis geidžia. Bet taksi — toli gražu netinkama miegui vieta.

Norėdamas išvaikyti snaudulį, sutelkiau dėmesį į beisbolo rungtynių transliaciją per taksi radiją. Šiaip jau aš beisbolu nesidomiu, tad patogumo dėlei nutariau sirgti už tą komandą, kurios žaidėjas tuo metu blokštu smūgiavo kamuoliuką — ir prieš besiginančią komandą. Mano palaikoma komanda atsiliko 3:1. Iš antrosios bazės smūgiuotojas dukart nepataikė į kamuoliuką, o kai trečiąsyk vis dėlto kliudė, bėgikas suklupo tarp antrosios ir trečiosios bazės, tad taško taip ir nepelnė. Komentatorius išvadino žaidimą klaikiu, ir netgi aš visiškai jam pritariau. Savaime aišku, pargriūti pasitaiko kiekvienam, bet kas gi klupinėja tarp antrosios ir trečiosios bazių vidur beisbolo rungtynių? Atrodo, šitokia apmaudi klaida beviltiškai sutrikdė manosios komandos metiką, ir šis švystelėjo kamuoliuką priešininko atmušėjui — padavė tarsi ant lėkštutės visiškai lengvai atmušamą kamuoliuką, ir priešininkas nedvejodamas kirto šį kairės žiūrovų tribūnos link ir pelnė dar vieną tašką.

Kai taksi privažiavo mano namus, rezultatas tebebuvo 4:1. Susimokėjau, valios pastangomis prasklaidžiau smegenyse susitelkusias ūkanas, pasiėmiau skrybėlaičių dėžutę ir išlipau. Dulksna beveik liovėsi.

Pašto dėžutėje — kaip iššluota. Atsakiklyje — irgi nė žinelės. Atrodo, šiuo metu aš niekam nereikalingas. Ir puiku. Aš pats šiuo metu irgi nieko nenoriu nė akyse matyti. Pasiėmiau ledo iš šaldiklio, nešykštėdamas įsipyliau viskio, šliukštelėjau lašelį sodos vandens. Tada nusirengiau, įsitaisiau lovoje po antklode ir ėmiau gurkšnoti. Jutau, kad bet kurią akimirką gali įveikti miegas, bet prabangą išgerti taurelę tiesiog privalėjau sau leisti. Pernelyg jau mėgstu tokį ritualinį intarpą, atskiriantį akimirką, kai įlipu į lovą, nuo akimirkos, kai užmiegu. Pagurkšnoti lovoje, pasiklausyti muzikos, paskaityti knygą... Valandėlės, man tokios pat brangios kaip ir mėgavimasis spalvingu saulėlydžiu ar kvėpavimas tyru oru.

Ištuštinau gal pusę taurės, ir čia staiga suskambo telefonas. Aparatas stovėjo ant apskrito staliuko per gerus du metrus nuo lovos kojūgalio. Net neketinau ropštis iš šilto guolio ir kėblinti tokio atstumo, tad tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į plyšojantį telefoną. Jis sučirškė jau tryliktą, keturioliktą kartą, bet kas man darbo. Animaciniame filmuke tokiu atveju telefonas jau visas tirtėtų pakibęs ore, bet manajam, žinoma, taip neatsitiko. Aparatas kukliai tebetupėjo ant staliuko, atkakliai tebeskambėdamas. O aš gėriau viskį ir žiūrėjau į jį.

Ant staliuko greta telefono gulėjo mano piniginė ir peilis — ir dar ta skrybėlaičių dėžutė, kurią gavau dovanų. Staiga man dingtelėjo mintis, kad reikėtų ją atidaryti. Galbūt joje koks nors greitai gendantis produktas, kurį derėtų tuoj pat kišti į šaldytuvą? O gal koks gyvas padaras? O gal netgi kas nors „itin skubaus“? Vis dėlto jaučiausi pernelyg išsekęs. Be to, jei dovanai iš tiesų reikėtų ypatingo dėmesio, reikia manyti, tas, kuris ją įteikė, būtų perspėjęs, argi ne taip? Kai telefonas galų gale liovėsi skambėjęs, aš vienu gurkšniu išlenkiau viskio likutį, užgesinau naktinę lempelę ir užsimerkiau. Ilgokai virš manęs kybojęs milžiniškas juodas miego tinklas pagaliau nukrito ir apraizgė mane visą. Grimzdamas dar spėjau pagalvoti: nejaugi kas nors tikrai tikisi, kad suprantu, kas čia vyksta?