Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Ką gi, gerai. Bet knygą būtinai grąžinsite rytoj pusę dešimtos ryto.

— Ačiū, — padėkojau.

— Prašom, — atsakė ji.

— Aš jums iš tikrųjų labai dėkingas. Galbūt galėčiau kaip nors įrodyti savo dėkingumą? Ar nenorėtumėte, kad padaryčiau kokią paslaugą?

— Taip, paslaugą man tikrai galėtumėte padaryti. Kitapus gatvės yra „Baskin-Robbins“ ledainė. Norėčiau dvigubos porcijos ledų vafliniame indelyje: apačioje pistacijų, viršuje mokos skonio. Ar galėtumėte man atnešti?..

— Pistacijų skonio ledai, o ant viršaus — mokos. Tučtuojau bus pristatyta!

Išskubėjau iš bibliotekos ir patraukiau tiesiai į „Baskin-Robbins“ ledainę.

Kai grįžau, ji tebeieškojo man knygų, tad aš taip ir parimau prie registracijos staliuko su dviguba ledų porcija rankoje. Du laikraščius skaitinėjantys seneliukai vogčiomis vis dirsčiojo į tokį neįprastą vaizdą. Dar laimė, kad ledai buvo kaip reikiant sušalę.

Kad pasijusčiau visiškai kvailai, trūko tik to, kad tirpdami imtų varvėti per rankas.

Ant stalo viršeliu aukštyn gulėjo atskleista bibliotekininkės knyga. Laiko keliautojas — Herberto Džordžo Velso biografija, antras tomas. Ne bibliotekos knyga. Greta jos — trejetas aštriai nusmailintų pieštukų ir saujelė sąvaržėlių. Sąvaržėlės! Kad ir kur eičiau pastaruoju metu, visur mėtosi sąvaržėlės. Ką tai galėtų reikšti?

Gal koks nors gravitacinio lauko svyravimas staiga užtvindė pasaulį sąvaržėlėmis? Vis dėlto tikriausiai tiesiog sutapimas. Niekaip negalėjau nusikratyti pojūčio, kad vyksta kažkas nenormalaus. Ar mane iš tiesų persekioja sąvaržėlės? Kad ir kur žengčiau, jų pilna visur, pakanka mesti žvilgsnį į šalį.

Kažkas ne taip. Kai pagalvoji, pastarosiomis dienomis man tarsi nejučia vis pakišama kažkokių keistenybių. Pirmiausia — gyvūnų kaukolės, štai dabar — sąvaržėlės. Man ėmė dingotis, kad formuojasi kažkoks sąryšis, bet susiek kad gudrus kaukoles su sąvaržėlėmis...

Netrukus pasirodė bibliotekininkė, nešina trimis tomais. Juos ji padavė man, o mainais iš manęs paėmė ledus.

— Labai jums ačiū, — padėkojo.

— Tai jums ačiū, — atsakiau aš.

Ji kone pakišo ledus po staliuku, kad nekristų į akį. Žiūrint iš viršaus, palenktas jos sprandas atrodė labai dailus, kone bejėgis.

— Beje, kam jums reikia tų sąvaržėlių? — paklausiau jos.

— Są-var-žė-lių? — progiesmiu pakartojo ji. — Popieriams susegti, kam gi daugiau? Visi jas naudoja. Argi jūs — ne?

Na taip, žinoma. Dar kartą padėkojau ir išėjau iš bibliotekos. Juk ir iš tikrųjų: sąvaržėles naudoja visi. Už tūkstantį jenų gali prisipirkti sąvaržėlių atsargų visam gyvenimui. Kodėl gi ne? Aš dar kartą užsukau į raštinės reikmenų krautuvėlę ir apsirūpinau sąvaržėlėmis visam gyvenimui. Tada jau patraukiau namo.

* * *

Parsiradęs į savo butą, pirmiausia išdėliojau į vietas produktus. Paskui sukabinau į spintą drabužius. Ir galiausiai greta kaukolės ant televizoriaus pažėriau saują sąvaržėlių.

Gražu. Netgi meniška. Nuostabus derinys: kaip pūkinė pagalvė su ledo gremžtuku. Arba rašalo buteliukas su salotomis. Išėjau į balkoną, kad iš tolėliau galėčiau geriau apžiūrėti kompoziciją ant televizoriaus. Tačiau taip ir nepastebėjau nė menkiausios užuominos, kuri susietų kaukolę su sąvaržėlėmis. O gal vis dėlto kokios nors sąsajos esama?

Atsisėdau ant lovos. Galvoje tuščia kaip dykumoje. Laikas slinko. Gatve pralėkė greitoji pagalba, paskui ją — ultradešiniųjų agitacinis autobusas. Įsinorėjau viskio, bet atsispyriau pagundai. Dabar man reikėjo ypač šviesios galvos.

Įsitaisiau virtuvėje ir ėmiausi sklaidyti bibliotekos knygas. Pirmiausia peržiūrėjau vidutinio dydžio žolėdžius žinduolius ir jų skeletų struktūrą. Pasirodo, pasaulyje esama kur kas daugiau vidutinio dydžio žolėdžių žinduolių, nei kada nors maniau. Vien elnių — gal trisdešimt rūšių.

Pasiėmiau kaukolę nuo televizoriaus, pasidėjau virtuvėje ant stalo ir įnikau į ilgą, varginantį darbą — lyginti ją su fotografijomis, kurias radau knygose. Po valandos ir dvidešimties minučių ir devyniasdešimt trijų rūšių kaukolių taip ir likau nežengęs nė žingsnio į priekį. Užverčiau visas tris knygas, sukroviau ant stalo kampo. Tada kaip reikiant pasirąžiau.

Ir ko man imtis dabar?

Paleidau Džono Fordo Tyliojo žmogaus vaizdajuostę.

Išsitiesiau ant lovos, galvoje burbuliavo klampi košė. Ir čia netikėtai sučirškė durų skambutis. Dirstelėjau pro akutę. Koridoriuje stovėjo pusamžis vyrukas „Tokijo dujų“ uniforma. Neatkabindamas grandinėlės, pravėriau duris.

— Eilinis patikrinimas, — pranešė žmogus.

— Luktelėkite minutėlę, — atsakiau.

Tada smukau į miegamąjį ir įsimečiau kišenėn peilį. Tas žmogus pasirodė kažkoks įtartinas. Dujų priežiūros inspektorius lankėsi pas mane ne daugiau nei prieš mėnesį.

Įleidau vyruką vidun ir vėl išsipleikiau ant lovos žiūrėti Tyliojo žmogaus. Inspektorius išsitraukė kažkokį įnagį slėgiui matuoti ir nupėdino į vonią tikrinti vandens šildytuvo, paskui patraukė į virtuvę, kur ant stalo tupėjo kaukolė. Neišjungęs televizoriaus pirštų galiukais nutykinau jam iš paskos ir užklupau žmogelį kaip tik tą akimirką, kai jis bruko kaukolę į juodą plastikinį maišą. Žaibiškai atlenkiau peilio geležtę ir šokau ant to tipo, užlaužiau jam rankas ties alkūnėmis, peilį prikišdamas prie pat nosies. Žmogelis akimoju metė savo grobį.

— Aš... neturėjau jokių piktų kėslų, — užsikirsdamas išmekeno jis. — Tiesiog pastebėjau tą daiktą... ir kažkaip akimirksniu jo įsigeidžiau. Nesusivaldžiau. Atleiskite.

— Dar ko, — prunkštelėjau aš. — Tučtuojau pasakai man tiesą — arba perrėšiu gerklę, — pagrasinau. Ne itin rimtas grasinimas, juo labiau kad peilis nė neatsidūrė jam prie gerklės, bet to pakako žmogelį įtikinti.

— Gerai, gerai, tik nieko man nedarykite! Pasakysiu visą tiesą! — verksmingai suaimanavo žmogelis. — Man sumokėjo už tai, kad įsigaučiau čionai ir pagrobčiau šitą daiktą. Gatvėje prie manęs pristojo tokie du tipai ir paklausė, ar nenorėčiau greitai užsidirbti penkiasdešimties tūkstančių jenų. Tuojau pat. O kai sėkmingai atliksiu užduotį, neva gausiu dar tiek pat. Nenorėjau su jais prasidėti, bet vienas jų — tikras gorila. Tikrai. Prašau, tik nežudykite manęs! Turiu dvi dukteris, mokosi vidurinėje mokykloje...

— Dvi tavo dukterys mokosi vidurinėje mokykloje?

— Taaaip...

— Kurioje?

— Vyresnioji lanko Šimuros valstybinę gimnaziją. Jaunesnioji ką tik pradėjo mokytis privačioje Futabos mokykloje Jocujoje.

Derinys visiškai neįmanomas: toks neįtikėtinas, kad vargu bau pavadinsi išgalvotu.2 Nutariau patikėti.

Dėl viso pikto iškrapščiau iš žmogėno kišenės piniginę ir patikrinau, kas joje. Penki šiugždantys naujintelaičiai dešimties tūkstančių jenų banknotai. Dar „Tokijo dujų“ darbuotojo identifikacijos kortelė ir spalvota šeimos nuotrauka. Abi dukterys — pasipuošusios prašmatniais naujametiniais kimono, nei vienos, nei kitos nepavadinsi tikra gražuole. Iš pažiūros niekaip neįspėčiau, katra mokosi Šimuroje, o katra — Futaboje. Daugiau piniginėje nebuvo nieko, išskyrus nuolatinį Sugamo-Šinanomačio linijos metro bilietą. Vyrukas atrodė iš tikrųjų nekenksmingas, tad užlenkiau peilio geležtę ir paleidau jį.

— Gerai jau, nešdinkis iš čia, — pasakiau grąžindamas piniginę.

— Ačiū, labai ačiū, — subruzdo dujų inspektorius. — Bet ką man dabar daryti? Pinigus tai paėmiau, o prekės taip ir nepristatysiu...