Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Žingsniuojant Kalvos šlaitu, nesunku įsivaizduoti buvusį rajono gyvybingumą: gatvėse krykštaujančius vaikus, ore plaukiančią fortepijono muziką, gardžius vakarienės kvapus. Pro beveik nepastebimas mano esybės dureles smelkiasi nežinia ar tikri, ar išgalvoti padūmavę prisiminimai.

Šis Kalvos šlaitas tik vėliau tapo Valdininkų kvartalu — kai jame, ką ir byloja pavadinimas, apsigyveno vyriausybės tarnautojai — ne paties aukščiausio rango, paprasti vidutiniai valdininkėliai. Dabar ir jie kažkur išnykę — tiktai kur?

Kai nebeliko valdininkų, čia apsigyveno atsargos karininkai. Paaukoję savo šešėlius, jie lindi čia tarsi pernykštės gyvačių išnaros; kiekvienas užsiima savais reikalais visų vėjų košiamame Vakarinės kalvos šlaite. Jiems jau nebeliko ką ginti, tad tiesiog kriošta lyg nusigyvenę dvariškiai po šešis kiekviename name.

Vartų Sargas paliepė man susirasti būstą viename tų Valdininkų kvartalo namų. Netrukus susipažinau ir su kaimynais, įsikūrusiais tame pačiame pastate: senuoju Pulkininku, keturiais jam pavaldžiais žemesnio rango karininkais ir seržantu, kuris ruošia valgį ir tvarko namus. Pulkininko žodis lemia viską — lygiai taip pat, kaip būdavo ir armijoje. Šie nusenę kariškiai visą gyvenimą rengėsi karui, dalyvavo manevruose, revoliucijose ir kontrrevoliucijose, kovojo ir atvirose kautynėse. Taip niekad ir nesukūrę šeimų, dabar jie — sukriošę vieniši pūzrai.

Kiekvieną rytą jie keliasi anksti, paskubomis pusryčiauja, o paskui, tarsi paklusdami nebyliam kažkieno įsakymui, kiekvienas imasi savo darbo. Vienas gremžia apsilaupiusius dažus nuo namo sienų, kitas remontuoja baldus, trečias kimba į vežimėlį ir darda Kalvos šlaitu žemyn, kur, prisikrovęs kupiną maisto produktų, velka jį į viršų. Apypietę visas savo pareigas jie jau atlikę, tad susirenka draugėn pailsėti ir likusią dienos dalį praleidžia kaitindamiesi saulėkaitoje ir dalydamiesi prisiminimais apie šlovingus praeities žygius.

* * *

Man skirtas kambarys yra antrame pastato aukšte, rytų pusėje. Beveik visą vaizdą pro langą užstoja čia pat dunksančios kalvos, tačiau Upę ir Bokštą su laikrodžiu vis dėlto matau. Sienų tinkas patamsėjęs, dėmėtas, o palangės užklotos storu dulkių sluoksniu. Kambaryje tik keletas baldų: sena lova, nedidelis pietų staliukas ir pora kėdžių. Ant langų kabo nubrizgusios, pelėsiais trenkiančios užuolaidos. Grindų lentos suklypusios, girgžda sulig kiekvienu žingsniu.

Rytais mane aplanko gretimame kambaryje gyvenantis Pulkininkas. Mudu drauge pusryčiaujame, paskui užtraukiame užuolaidas ir pritemdytame kambaryje žaidžiame šachmatais. Dienos šviesoje aš daugiau ir neturiu ką veikti.

* * *

— Iš tiesų liūdna, — sako Pulkininkas. — Toks jaunas vaikinas kaip tu šitokią gražią dieną neturėtų sėdėti užsisklendęs namuose.

— Tikrai, nelabai linksma, — sutinku.

— Vis dėlto turiu pripažinti, kad man pačiam — vienas džiaugsmas: jau nesitikėjau kada nors sutiksiąs šachmatų partnerį. Visų kitų šachmatai nėmaž nedomina. Tikriausiai likau vienintelis, kuriam vis dar smagu sulošti vieną kitą partiją.

— Sakykite, o kodėl jūs sutikote paaukoti šešėlį?

Seniokas valandėlę apžiūrinėja pro užuolaidos plyšelį prasismelkiančių saulės spindulių nurausvintus pirštus, paskui grįžta nuo lango prie stalo ir vėl įsitaiso priešais mane.

— Gaila, bet nė pats nežinau. Galbūt aš pernelyg ilgai gyniau šį Miestą ir tiesiog nebegalėjau pasitraukti. Jei būčiau persikėlęs kur kitur, visas mano gyvenimas būtų netekęs prasmės. Žinoma, dabar tai jau nebesvarbu.

— Nejaugi niekada nesigailėjote paaukojęs šešėlį?

— Aš išvis nieko nesigailiu, — sako senasis karininkas linguodamas galvą. — Niekada nedarau nieko, ko vėliau tektų gailėtis.

Aš siena kertu jo beždžionę, atverdamas plyšelį savo karaliui atsitraukti.

— Puikus ėjimas, — įvertina Pulkininkas. — Siena saugo nuo priešininko įsiveržimo ir išlaisvina karalių. Bet tuo pat metu suteikia galimybę mano žirgui...

Kol senasis karininkas svarsto kitą ėjimą, aš užkaičiu vandens dar porai puodelių kavos.

9 Apetitas, nusivylimas, Leningradas

Laukdamas jos, aš ruošiau vakarienę. Grūstuve sutryniau sūdytų slyvų, paruošiau iš jų saldžiarūgštį padažą. Plaktoje tešloje pakepinau keletą sardinių, patiekiamų su sluoksniuotos tešlos pyragaičiais; dar riebaluose paskrudinau jautienos šoninės su salierais. Išėjo visai nebloga vakarienė.

Laiko dar buvo, tad pasilepinau skardine alaus ir pasiruošiau užkandos: sojų padažu apšlakstytų laukinių imbierų ir žaliųjų pupelių su sezamo padažu. Tada išsitiesiau ant lovos ir žiūrėdamas į lubas klausiausi senų plokštelių.

Jau buvo gerokai po septynių, lauke visai sutemo. O bibliotekininkės vis dar nė ženklo. Galbūt turėdama laiko apmąstyti mano prašymą ji vis dėlto persigalvojo ir nutarė neateiti? Argi aš galėčiau dėl to ją kaltinti? Juk iš tiesų būtų kur kas protingiau neiti.

Vis dėlto, kai aš kaip tik rinkausi kitą plokštelę, sučirškė durų skambutis. Dirstelėjau pro akutę — taip, koridoriuje stovėjo ta pati mergina iš bibliotekos su knygomis glėbyje. Neatkabindamas grandinėlės pravėriau duris.

— Gal pastebėjai ką nors slampinėjant koridoriuje? — paklausiau.

— Nė gyvos dvasios, — atsakė ji.

Nukabinau grandinėlę, skubiai įsileidau merginą vidun ir nedelsdamas vėl užrakinau duris.

— Užuodžiu kažką nepaprastai gardaus, — pareiškė mergina. — Ar galiu užmesti akį į virtuvę?

— Prašom, gali traukti tiesiai ten. Bet ar esi tikra, kad aplink įėjimą nesitrainioja jokie įtartini tipai? Nevyksta jokie gatvės remonto darbai, niekas nesėdi kokiame automobilyje?

— Ničnieko, — atsakė ji, dunkstelėdama knygas ant virtuvės stalo. Paskui suskato iš eilės kilnoti visų puodų dangčius. — Ar visa tai pagaminai pats?

— Žinoma. Jeigu tik nori, pavaišinsiu ir tave. Tiesa, nieko labai įspūdingo negaliu pasiūlyti.

— Na ką tu. Kaip tik tokia vakarienė man labiausiai ir patinka.

* * *

Išdėliojau lėkštes ant virtuvės stalo.

Mudu sėdome valgyti. Aš dėbsojau kone išsižiojęs, kaip ji nerūpestingai, nekreipdama dėmesio į mane, šluoja vieną patiekalą po kito. Tai bent apetitas!

Prisikliukinau gerą stiklą „Old Crow“ su ledu, užkandai pasikepinau tofu, ant viršaus užbarsčiau smulkintų ridikų. Pasiūliau gėrimo ir merginai, bet ji atsisakė.

— Vis dėlto norėčiau gabalėlio to tofu, — paprašė ji. Pastūmiau jai, kiek buvo likę, o pats gurkšnojau jau be užkandos.

— Jeigu nori, dar turiu ryžių. Be to, galiu — tik žybt! — ir paruošti mišo sriubos, — pasiūliau.

— Nuostabu! — sušuko ji.

Paruošiau vytinto tuniuko sultinio; į mišo sriubą dar pridėjau jūros dumblių ir svogūnų laiškų. Patiekiau sriubą su ryžiais, užpiltais sūdytų slyvų padažu. Ir vėl nespėjau nė mirktelėti — o bibliotekininkė sudorojo viską. Liko tik pora slyvų kauliukų.

Ji net atsiduso patenkinta.

— Ooo, skanumėlis. Labai ačiū aukščiausios klasės virėjui, — padėkojo.

Kaip gyvas nesu regėjęs, kad šitokia laiba mergina įstengtų sunaikinti tokį kalną maisto. Tiesa, kaip virėjas, jutau didžiulį pasitenkinimą, maža to, tenka pripažinti, kad vakarienę ji dorojo su tam tikru žavesiu. Aš tiesiog netekau amo. Nors pajutau ir šiokį tokį šleikštulį.

— Klausyk, ar tu visada šitiek valgai? — nesusilaikiau.

— Na taip, maždaug tiek, — nėmaž nesuglumusi atsakė ji.