Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Bet tu tokia liekna...

— Mano išsiplėtęs skrandis, — prisipažino ji. — Nesvarbu, kiek valgau, svorio nepriaugu.

— Tikriausiai maistui išleidi krūvą pinigų, — pratariau. Tiesą sakant, jos išsiplėtusiame skrandyje vienu kartu sutilpo mano rytdienos pietūs.

— Siaubingai daug, — sutiko ji. — Pravalgau beveik visą atlyginimą.

Aš vėl pasiūliau jai ko nors išgerti, ir šįsyk ji paprašė alaus. Ištraukiau iš šaldytuvo skardinę, o drauge, dėl viso pikto, — dvigubą porciją Frankfurto dešrelių ir jas sumečiau į keptuvę. Neįtikėtina, bet pats spėjau suvalgyti tik porą — visas likusias žaibo greitumu sušlavė ji. Po šimts, šita mergužėlė — tikra rijimo mašina!

Griebiausi paskutinio šiaudo — ištraukiau bulvių salotų, užverčiau ant jų gerą porciją jūros dumblių ir tuno konservų. Visa tai akimoju pranyko bedugniame jos skrandyje drauge su antru bokalu alaus.

— Dievulėliau, tikras rojus! — sumurkė ji. Aš pats beveik nė kąsnio nenurijau, bet tuštinau jau trečią stiklą „Old Crow“ su ledu.

— O desertui galiu pasiūlyti šokoladinio pyrago, — iškėliau baltą vėliavą aš. Savaime suprantama, bibliotekininkė tučtuojau kibo į jį. Netikėdamas savo akimis žiūrėjau į ją; man dingojosi, kad matau, kaip kąsnis stringa jai prigrūstoje gerklėje.

* * *

Galbūt kaip tik dėl šios priežasties aš taip ir nepatyriau erekcijos.

Paprastai šitaip man niekada neatsitinka; paskutinį kartą mano instrumentas reikiamu momentu atsisakė veikti bene tais metais, kai Tokijuje vyko olimpiada3.

— Nieko baisaus, neverta nusiminti, — bandė guosti ji.

Po deserto mudu išgėrėme dar po stiklą burbono ir po skardinę alaus, pasiklausėme muzikos ir galiausiai atsidūrėme lovoje. Ir, kaip jau sakiau, man neatsistojo.

Ji glaudėsi prie manęs visu nuogu kūnu. Ir glostė krūtinę.

— Kiekvienam gali šitaip atsitikti. Nereikia taip dėl to graužtis.

Tačiau kuo labiau ji stengėsi mane paguosti, tuo aštriau suvokiau, kad beviltiškai susimoviau. Prisiminiau kadaise kažkur skaitęs: suglebęs penis — estetiškai kur kas patraukliau nei erekcija. Bet šiomis aplinkybėmis tokia informacija ne kažin kiek teguodė.

— Kada tu paskutinį kartą miegojai su moterim? — pasiteiravo ji.

— Gal prieš dvi savaites, — atsakiau.

— Ir tąsyk viskas ėjosi sklandžiai?

— Žinoma, — pasakiau aš. Kodėl pastarosiomis dienomis visi taip domisi mano seksualiniu gyvenimu?

— Miegojai su savo mergina?

— Su perkama mergina, kurią išsikviečiau telefonu.

— Perkama mergina? Ir tu nejauti dėl to, na... kaip čia pasakius... gėdos?

— Na... ne.

— O paskui... nieko?

Kas tai? Kryžminė apklausa?

— Ne, — atsakiau. — Paskui mane taip užvertė darbais, kad neturėjau kada pasiimti drabužių iš valyklos, ką ir kalbėti apie kokią nors masturbaciją.

— Tai štai kur šuo pakastas, — įsitikinusi pareiškė ji.

— Koks šuo kur pakastas?

— Tu persidirbai. Turiu omeny, jei visą laiką įtemptai dirbai...

— Gal ir taip. — O gal priežastis ta, kad užvakar nemiegojau ištisas dvidešimt šešias valandas.

— O kuo tu dirbi?

— Na... mano darbas susijęs su kompiuteriais. — Tai mano įprastas atsakymas. Šitaip tvirtindamas ne taip jau ir smarkiai meluoju, be to, dauguma žmonių ne kažin kiek nutuokia apie kompiuterius, tad į smulkmenas ir nesigilina.

— Vadinasi — valandų valandos protinio darbo. Įsivaizduoju, kiek susikaupia įtampos, nenuostabu, kad paskui kurį laiką būni niekam tikęs.

Visai įmanomas paaiškinimas. Kai tave iš visų pusių užgriūva šitokia beprotybė, lieka tik džiaugtis, kad nenutiko kas blogiau, tik laikinai tapai impotentu.

— Ar nenorėtum priglausti ausies prie mano pilvelio? — pasiūlė ji, nuspirdama antklodę į kojūgalį.

Jos kūnas buvo lieknas ir labai dailus. Nė gramo riebalų, krūtys — išbrinkę pumpurai. Priglaudžiau ausį prie plokščio, glotnaus jos pilvo virš bambos; kad ir kaip neįtikėtina, bet nebuvo justi nė menkiausio iškilumo, kuris išduotų viduje sukauptas milžiniškas maisto atsargas. Nejučia prisiminiau magiškąjį Harpo Markso4 apsiaustą, suryjantį viską, kas tik pasitaiko akiratyje.

— Ką nors girdi? — paklausė ji.

Sulaikiau kvapą ir įsiklausiau. Bet išgirdau tik ramiai, ritmingai plakančią jos širdį.

— Ničnieko negirdžiu, — pasakiau.

— Tikrai negirdi, kaip mano skrandis virškina visą tą gausybę maisto? — suabejojo ji.

— Kažin ar virškinimas — labai triukšmingas procesas. Tiesiog skrandžio sultys skaido maistingąsias medžiagas. Žinoma, žarnyno veikla irgi vyksta, bet ji — irgi tyli.

— Bet aš pati puikiausiai jaučiu: skrandis taip ir kunkuliuoja. Pasiklausyk dar.

Man nesinorėjo judintis: šitokia poza tysojau gana jaukiai. Žvilgsniu tingiai naršiau pasišiaušusį plaukų kalnelį tiesiog prieš akis. Tačiau taip ir neišgirdau nieko, kas primintų skrandžio ar žarnyno veiklą. Nejučia prisiminiau sceną iš filmo Priešas apačioje. Tiesiog po mano ausimi geležinis jos skrandis slapta vykdė virškinimo operacijas — visai kaip tas povandeninis laivas, vadovaujamas Kurto Jurgenso.

Galiausiai pasidaviau ir kilstelėjau galvą nuo jos pilvo. Atsilošiau ant pagalvės ir apkabinau merginą per pečius. Užuodžiau jos plaukų aromatą.

— Gal turi toniko? — paklausė ji.

— Šaldytuve, — atsakiau.

— Norėčiau degtinės su toniku. Galima?

— Kodėl gi ne?

— Tu nori?

— Atspėjai.

Ji išsiropštė iš lovos ir nuogutėlė patraukė į virtuvę ruošti degtinės su toniku. Kol ji taisė gėrimus, užleidau savo mėgstamiausią Džonio Metiso albumą. Tą, kuriame yra daina „Teach Me Tonight“. Niūniuodamas vėl išsitiesiau lovoje. Dainavome visi drauge: aš ir mano suglebęs penis, ir Džonis Metisas.

— Kiek tau metų? — paklausė mergina, grįždama su gėrimais.

— Trisdešimt penkeri, — atsakiau. — O tau?

— Beveik trisdešimt. Žinau, atrodau jauniau, bet iš tikrųjų man dvidešimt devyneri, — prisipažino ji. — Pasakyk teisybę: gal tu — koks beisbolininkas ar ką?

Aš apstulbau taip, kad net apsilaisčiau krūtinę degtine su toniku.

— Kaip šitokia mintis šovė tau į galvą? — pasidomėjau. — Dievaži, gerus penkiolika metų nesu net lietęs beisbolo kamuoliuko.

— Nė pati nežinau, tavo veidas man pasirodė tarsi matytas per televiziją. Lyg ir beisbolo rungtynėse. O gal tave rodė per žinias?

— Nesu nuveikęs nieko, ką vertėtų rodyti per žinias.

— Tai gal reklamoje?

— Kad ne, — atsakiau.

— Ką gi, tikriausiai ten būta tavo antrininko. Bet į užkietėjusį kompiuterastą tu irgi nepanašus, — patylėjusi pridūrė. — Ne taip jau lengva tave perprasti. Mali kažką apie evoliuciją ir vienaragius, kišenėje nešiojiesi spyruoklinį peilį...

Ji dūrė pirštu į numestas ant grindų mano kelnes. Iš užpakalinės kišenės kyšojo peilis.

— O... — tarstelėjau aš. — Žinai, mano darbe atsarga gėdos nedaro. Aš apdoroju duomenis. Na, biotechnologijos ir panašūs dalykėliai... Tai susiję su korporacijos interesais. Pastaruoju metu kompiuteriniai piratai tik ir tyko nugvelbti, kas ne vietoj padėta...

Kaip kažin ką, ji nepatikėjo nė žodeliu.

— Ar nemanai, kad jau pats metas pasidomėti mūsų bičiuliais vienaragiais? Juk kaip tik dėl jų mane ir pasikvietei, argi ne taip?

— Ačiū, kad priminei, — pratariau aš.

Ji atšlijo nuo manęs ir paėmė dvi atsineštas knygas: Bertlando Kuperio Gyvūnų archeologiją ir Chorchės Luiso Borcheso Fantastinių būtybių knygą .