Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Vis dėlto visuose vienaragių atvaizduose, kiek tik įmanoma jų surasti, iš karto krinta į akis, kad jie — visai kitokio tipo gyvūnai. Jų kūno nedengia šarvas; jie tokie pat bejėgiai kaip ir elniai. Jei, be viso šito, vienaragiai buvo dar ir trumparegiai, šis trūkumas galėjo būti lemtingas. Smarkiai neprimatančių vienaragių neišgelbėtų netgi ypač išsivysčiusi uoslė ar klausa. Bet kuriam plėšrūnui jie taptų lengvu grobiu. Be to, turėdamas tiktai vieną ragą, per nelaimingą atsitikimą vienaragis prarastų paskutinį ginklą.

Yra ir toks vieno rago trūkumas: gana sunku smogti juo visa jėga — panašiai kaip ir priekiniai dantys dėl pusiausvyros principų negali smulkinti maisto tokia pat galia kaip krūminiai. Kuo didesnė masė, tuo didesnis ir stabilumas, kai veikiama jėga. Akivaizdu, kad vienaragiai turėjo būti ištisas fiziologinių dinaminių defektų rinkinys.

* * *

— O tu tikra meistrė, kai reikia ką nors išaiškinti, ar ne? — pertraukiau ją.

Ji smagiai nusišypsojo ir dviem pirštais perbraukė man per krūtinę.

— Mąstant logiškai, — tęsė ji, — peršasi išvada, kad vienaragius nuo išnykimo galėjo išgelbėti viena vienintelė aplinkybė. Tai labai svarbu. Gal galėtum pasiūlyti mintį, kokia ta aplinkybė?

Sunėriau rankas ties ta vieta, kur buvo jos pirštai, ir susimąsčiau, bet jokio protingo atsakymo taip ir nesugalvojau.

— Gal jie tiesiog neturėjo jokių natūralių priešų? — ryžausi spėti.

— Bingo! — sušuko ji ir pakštelėjo man į lūpas. — O dabar pagalvok: kokių reikia sąlygų, kad gamtoje koks nors gyvūnas neturėtų priešų?

— Na, visų pirma izoliacijos. Pavyzdžiui, žvėris apsigyvena tokioje vietoje, į kurią joks grobuonis negali įsigauti, — ėmiausi svarstyti balsu. — Sakykime, kokiame nors aukštame plokščiakalnyje, kad ir tokiame kaip Konano Doilio Paslaptingoje šalyje . Arba kokioje nors gilioje įduboje, pavyzdžiui, krateryje.

— Nuostabu! — šūktelėjo ji, smiliumi tapšnodama tiesiog man virš širdies. — Iš tikrųjų ir esama vieno seno liudijimo — aprašoma, kaip buvo aptiktas vienaragis, gyvenęs kaip tik tokiomis sąlygomis.

Aš tik gurktelėjau seilę. Oi...

Ji vėl ėmėsi dėstyti:

Tas dalykėlis buvo atrastas 1917-aisiais, per Pirmąjį pasaulinį karą, Rusijos fronte rugsėjo mėnesį, likus vos mėnesiui iki Spalio revoliucijos; tuo metu valdė Kerenskio kabinetas — prieš pat bolševikų surengtą perversmą.

Ties pačia fronto linija Ukrainoje vienas rusų pėstininkas, rausdamas apkasą, iškasė neregėtą daiktą. Ir numetė šalin pamanęs, kad tai karvės, o gal briedžio kaukolė. Jei viskas būtų tuo ir pasibaigę, radinys ir būtų likęs amžiams palaidotas istorijos užmarštyje. Vis dėlto atsitiktinumas lėmė kitaip: leitenantas, kuriam minėtasis kareivis buvo pavaldus, visai neseniai buvo baigęs biologijos studijas Petrogrado universitete. Šis leitenantas išsyk atkreipė dėmesį, kad iškastoji kaukolė — neįprasta, tad parsinešė ją į štabą ir kruopščiai apžiūrėjo. Ir netruko išsiaiškinti, jog radinys — kažkokio iki šiol nežinomo gyvūno kaukolė. Jis tučtuojau pranešė šią žinią universiteto biologijos fakulteto dekanui ir paprašė atsiųsti tyrinėtojų grupę. Savaime suprantama, jokios ekspedicijos jis taip ir nesulaukė. Rusijoje tuo metu prasidėjo perversmas, tvyrojo visiška sumaištis. Svarbiausias rūpestis buvo maistas, šaudmenys, vaistai. Tai šen, tai ten įsiplieksdavo streikai, trūkinėjo ryšiai, tad mokslininkų grupei nusigauti iki fronto linijos buvo visiškai neįmanoma. O net jei jiems ir būtų pavykę prisistatyti į vietą, sąlygos kasinėjimams, švelniai tariant, nebuvo pačios palankiausios. Patirdama vieną pralaimėjimą po kito, Rusijos armija vis labiau traukėsi, fronto linija stūmėsi į rytus. Labai galėjo būti ir taip, kad kaukolės radimvietė jau buvo atsidūrusi vokiečių teritorijoje.

Pats leitenantas irgi susilaukė gėdingo galo. Tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pakartas ant telegrafo stulpo. Visos telegrafo linijos tarp Ukrainos ir Maskvos stulpai buvo gausiai nukabinėti pakaruokliais — iš buržuazijos kilusių karininkų kūnais. O tasai leitenantas tebuvo ką tik iškeptas biologas, kokia nors politika jam buvusi nebuvusi...

Vis dėlto vos keliomis dienomis anksčiau, nei bolševikai užgrobė valdžią, leitenantas susiprato patikėti kaukolę sužeistam kareiviui, kuris buvo demobilizuotas ir išsiųstas namo. Leitenantas pažadėjo, neva kareivis gausiąs solidžią kompensaciją, jeigu įteiksiąs saugiai dėžėje supakuotą kaukolę tiesiog į rankas biologijos fakulteto dekanui. Tačiau kareivis, net išrašytas iš karinės ligoninės, delsė iki kitų metų vasario ir tik tada susiruošė į Petrogrado universitetą — ir, žinoma, rado jį uždarytą neribotam laikui. Dauguma dėstytojų buvo arba išvaikyti, arba patys paspruko iš šalies. Universiteto atidarymo perspektyvos buvo labai miglotos. Kareiviui neliko kitos išeities, kaip atidėti bandymą išsireikalauti kompensaciją geresniems laikams. Kaukolę jis paliko saugoti svainiui, kuris Petrograde laikė arklides, o pats grįžo į gimtąjį kaimą už gerų trijų šimtų kilometrų nuo buvusios imperijos sostinės. Dėl nežinomų priežasčių kareivis į Petrogradą niekada nebegrįžo, tad kaukolė taip ir liko gulėti arklidėse visų užmiršta.

Į dienos šviesą ji vėl išniro tik 1935-aisiais. Petrogradas jau buvo pervadintas Leningradu. Leninas — miręs, Trockis — ištremtas, visą valdžią į savo rankas jau buvo susigrobęs Stalinas. Leningrade niekas nebejodinėjo arkliais. Buvęs arklininkas pusę savo gero išpardavė, o likusioje arklidžių dalyje atidarė nedidelę ledo ritulio įrangos krautuvėlę.

— Ką? — Man net apatinė žiauna atkrago. — Nejaugi ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kas nors žaidė ledo ritulį?

— Manęs neklausk. Tiesiog perskaičiau, kas parašyta. Bet... o kodėl ne? Po revoliucijos Leningradas buvo gana šiuolaikiškas miestas. Tad galėjo būti ir taip, kad ledo ritulį ten žaidė visi, kas netingėjo.

Šiaip ar taip, tvarkydamas savo sandėlį, buvęs arklininkas kartą aptiko dėžę, kurią jo svainis paliko dar 1918-aisiais. O dėžėje gulėjo laiškas, skirtas Petrogrado universiteto biologijos fakulteto dekanui: „Prašom dosniai atsilyginti tam, kuris pristatys šią dėžę.“ Savaime suprantama, ledo ritulio įrangos pardavėjas tučtuojau nugabeno dėžę į universitetą — dabar jau Leningrado universitetą — ir pabandė susirasti dekaną. Bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Dekanas pasirodė buvęs žydas, ištremtas į Sibirą iškart po Trockio žlugimo.

Vis dėlto andainykštis arklininkas anaiptol nebuvo kvailys. Jam neliko kitos išeities: arba saugoti dėžę su neatpažinto gyvūno kaukole iki savo dienų galo ir negauti už tai nė kapeikos, arba susirasti kokį kitą biologijos profesorių. Tai jis ir padarė, išklojo visą istoriją ir užsiprašė tokio atlygio, koks jam atrodė tinkamas. Namo jis grįžo praturtėjęs keliais rubliais.

Profesorius kruopščiai apžiūrėjo kaukolę, ištyrinėjo kiekvieną kvadratinį centimetrą — ir galiausiai priėjo tą pačią išvadą kaip ir anas leitenantas prieš aštuoniolika metų, tai yra kad kaukolė neatitinka nė vieno nei šiuo metu egzistuojančio, nei išnykusio gyvūno kaukolės. Savo struktūra ji užvis labiausiai priminė elnio kaukolę. Iš apatinės dalies sandaros buvo galima spręsti, kad gyvūno būta kanopinio žolėdžio gana plačiais žandikauliais. Tačiau nuo elnio kaukolės ši skyrėsi vienu iš karto į akis krintančiu bruožu: taip taip, vieninteliu ragu, styrančiu kaktos viduryje.

Tasai ragas netgi buvo išlikęs. Savaime aišku, ne visas, bet ir to pakako atkurti buvusį ragą: tiesų, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio. Ragas buvo nulūžęs, likusioji atauga — beveik trijų centimetrų ilgio, jos skersmuo ties pagrindu — apie du centimetrus.