Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Pėdinu į Sarginę, sėduosi prie stalo laukti Vartų Sargo. Stalas siaubingai apšniaukštas. Nejaugi Vartų Sargas apsikuopia tik tada, kai jam prireikia galąsti peilius? Šiandien ant stalo netvarka tokia, kad meška koją nusilaužtų: į vieną krūvą suversta neplauti puodeliai, kavos tirščiai, kaugė skiedrų, pypkės pelenai. Vis dėlto lentynose ant sienos peiliai išdėlioti taip kruopščiai, kad idealesnės tvarkos sunku būtų ir norėti.

Vartų Sargas gaišuoja. Rankas nusvarinęs už kėdės atlošo, žvelgiu į lubas. Kažin, kur šitame Mieste žmonės deda tokią baisybę laisvo laiko?

Lauke be pertrūkio aidi obliaus brūžavimas ir plaktuko kaukšėjimas.

Tačiau kai durys galų gale atsidaro, vidun žengia ne Vartų Sargas, o mano šešėlis.

— Negaliu ilgai plepėti, — kušteli praskubėdamas pro mane šešėlis. — Atėjau pasiimti vinių iš sandėlio.

Jis atidaro duris kambario gilumoje, pasuka į dešinįjį sandėlį ir po akimirkos išnyra nešinas vinių dėžute.

— Taigi iškart apie reikalą, — kvėpteli šešėlis rūšiuodamas vinis. — Pirmiausia: man reikia, kad nubraižytum Miesto žemėlapį. Ne pagal kitų pasakojimus, jokiu būdu. Kiekvieną žemėlapyje pažymėtą detalę privalai būti matęs savo akimis. Viską, ką tik pastebėsi, tuoj pat pažymėk, kad ir kokia menka smulkmena tai būtų.

— Kada tau reikės žemėlapio? — klausiu.

— Vėliausiai — rudens pabaigoje, — paskubomis beria šešėlis. — Be to, man reikės ir paaiškinimų. Ypač — Sienos aprašo. Kokia linija ji supa miestą, kur kerta Rytinę girią, kurioje Sienos vietoje Upė įteka į Miestą ir kurioje išteka. Viską supratai?

Tai taręs, nė nepažvelgęs į mane, šešėlis išskuba pro duris. Pakartoju viską, ką jis man sakė. Sienos kontūras, Rytinė giria, kur įteka ir kur išteka Upė. Nubraižyti Miesto žemėlapį — ne toks jau prastas sumanymas. Tai padės ir man pačiam geriau susipažinti su Miestu, o drauge — ir naudingai praleisti laiką.

Netrukus vidun įeina Vartų Sargas. Nusibraukia nuo veido prakaitą bei purvą ir klesteli į kėdę priešais mane.

— Na, ką norėjai pasakyti?

— Ar galiu pasimatyti su savo šešėliu? — klausiu.

Vartų Sargas keliskart sulinksi. Prisikemša pypkę tabako, prisidega.

— Kol kas ne, — sako. — Dar per anksti. Šešėlis pernelyg stiprus. Palūkėk, kol pradės trumpėti dienos. Dėl viso pikto.

Jis perlaužia pusiau degtuką ir nuspriegia ant stalo.

— Verčiau palūkėk — savo paties labui, — tęsia jis. — Jeigu vėl pernelyg suartėji su savo šešėliu, bėdos neišvengsi. Ne kartą jau esu tai matęs.

Nieko jam nesakau. Užuojautos iš jo nesulauksi. Šiaip ar taip, juk pavyko keliais žodžiais persimesti su šešėliu. Be jokios abejonės, kada nors dar pavyks nutaikyti progą, kai Vartų Sargas užsižiopsos.

Vartų Sargas pakyla nuo kėdės. Eina prie kriauklės, išmaukia puodelį vandens, paskui — dar vieną ir dar.

— Kaip sekasi darbas? — klausia.

— Kol kas lėtokai, bet po truputį mokausi, — atsakau.

— Gerai, — taria Vartų Sargas. — Ir toliau stenkis, darbuokis kaip reikiant. Kas blogai dirba, tam ir blogos mintys lenda į galvą, visuomet taip sakydavau.

Klausausi, kaip mano šešėlis ritmingai kaukši plaktuku.

— Gal norėtum pasivaikščioti? — kviečia Vartų Sargas. — Kai ką tau parodyčiau.

Išseku paskui jį laukan. Kai išeiname į progumą, išvystu savo šešėlį. Jis stovi įsilipęs į vežimą, stengiasi įtaikyti į vietą paskutinę šoninę lentą.

Vartų Sargas žirglioja per aikštelę tiesiog prie Sargybos bokšto. Popietė apniukusi, ore tvyro drėgmė. Iš vakarų pusės per Sieną užslenka žemi, pritvinkę debesys, grasinantys kiekvieną akimirką pratrūkti liūtimi. Prakaitu permirkę Vartų Sargo marškiniai prilipę prie masyvaus jo kūno, nuo jų trenkia gaižus rūgšties dvokas.

— Štai — Siena, — sako Vartų Sargas, delnu plekšnodamas mūrą. — Septynių metrų aukščio, juosia visą miestą. Sieną gali perskristi nebent paukštis. Nėra jokio kito įėjimo ar išėjimo — tik šitie Vartai. Kadaise, labai seniai, būta ir Rytinių vartų, bet jie jau kadai užmūryti. Matai šitas plytas? Niekuo jų nepramuši, net pleškindamas iš pabūklo.

Vartų Sargas pakelia lentgalio atplaišą ir įgudusiais judesiais nudrožia taip, kad lieka tik smailus šipuliukas.

— Žiūrėk, — sako. Mediniu šipuliu jis perbraukia siūlę tarp plytų. Šipuliukas neįsminga nė per plauką. Vartų Sargas numeta šipuliuką šalin, išsitraukia peilį ir brūkšteli mūrą geležtės galiuku. Peilis gargždžiai sucypia, bet nepalieka mūre nė įbrėžimo. Vartų Sargas apžiūri peilio ašmenis, tada vėl paslepia peilį.

— Siena sumūryta be jokio skiedinio, — aiškina man Vartų Sargas. — Jo nė nereikia. Plytos tobulai dera viena prie kitos, nelieka nė menkiausio plyšelio. Niekas negali Sienos prakiurdinti. Niekas neįstengs nė į ją įkopti. Kadangi Siena tobula. Tad jeigu puoselėji kokius nors kėslus, verčiau iš karto juos užmiršk. Niekas iš čia neišeina.

Milžiniška Vartų Sargo letena užgula mano nugarą.

— Tau tereikia šiek tiek pakentėti. Jeigu ištversi, paskui viskas bus puiku. Jokių rūpesčių, jokių kančių. Visa tai išsisklaidys. Užmiršk tu tą savo šešėlį. Čia — Pasaulio galas. Čia baigiasi pasaulis. Toliau nėra kur eiti.

* * *

Traukdamas atgal į savo būstą, stabteliu ant Senojo tilto ir užsižiūriu į Upę. Galvoju apie tai, ką pasakė Vartų Sargas.

Pasaulio galas.

Kodėl aš kaip kokią išnarą nusimečiau savo praeitį tam, kad atkeliaučiau čionai, į Pasaulio galą? Koks įvykis galėjo paskatinti mane taip pasielgti, kokia buvo šio poelgio prasmė ar tikslas? Kodėl nieko neįstengiu prisiminti?

Kažkas mane čionai prisišaukė. Kažkas, kam neįmanoma atsispirti. Ir dėl to aš paaukojau ir savo šešėlį, ir savo prisiminimus.

Po mano kojomis tykiai gurga Upė. Ties pačiu jos viduriu iškilęs smėlio sąnašynas, apaugęs gluosniais svyruokliais; ilgos jų šakos siekia vandenį ir lėtai sūpuojasi srovėje. Vanduo nuostabiai tyras. Įžiūriu tarp akmenų nardančias žuvytes. Ramiai srovenanti Upė mane guodžia ir ramina.

Nuo tilto į salelę veda laipteliai. Po gluosniais pastatytas suoliukas, netoliese gulinėja keletas žvėrių. Aš neretai nulipu žemyn, ant smėlio, ir bandau pavaišinti žvėris duonos kriaukšliais. Iš pradžių nesiryžo, bet dabar seniai ir jaunikliai jau drąsiai ima duoną man iš rankos.

Kuo labiau rudenėja, tuo labiau bedugniuose jų akių ežeruose tirštėja sielvarto atspalvis. Jau gelsta medžių lapai, vysta žolynai, o žvėrys jaučia ilgos ir alkanos žiemos artėjimą. Jų nuojauta persiimu ir aš, mane irgi persmelkia gilus liūdesys.

11 Rengimasis, arbūzas, chaosas

Kai ji išsiropštė iš lovos, laikrodis rodė pusę dešimtos. Ji susirinko ant grindų išmėtytus drabužius ir lėtai, tingiai ėmė rengtis. Aš išsipleikęs drybsojau lovoje; kiek kilstelėjęs per alkūnę sulenktą ranką prisidengiau veidą ir akies kraštu vogčiomis sekiau kiekvieną jos judesį. Ji rengėsi neskubėdama, po vieną drabužį, judesiai grakštūs, taupūs, nė vieno nereikalingo, nuo jos dvelkė kone skausminga ramybe. Ji užtraukė sijono užtrauktuką, užsisagstę palaidinės sagas, pradėjusi nuo viršutinės, ir galiausiai prisėdo ant lovos apsimauti kojinių. Paskui pakštelėjo man į skruostą. Gundančiai nusirenginėti sugeba daugelis moterų, bet kur girdėta, kad moteris šitaip kerėtų apsirenginėdama? Galiausiai, visiškai pasiruošusi, pirštais perbraukė ilgus savo plaukus. Kambaryje iš karto kvėptelėjo gaivuma.