Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Esmę galiu nusakyti keliais žodžiais, — prašneko ji. — Borchesas vienaragius apibūdina kaip pramanytas būtybes — panašiai kaip ir drakonus ar undines. Kuperis griežtai neatmeta tikimybės, kad vienaragiai kadaise galėjo iš tikrųjų egzistuoti; jis problemą vertina labiau iš mokslininko pozicijų. Deja, nei vienas, nei kitas tave dominančia tema nepateikia išsamesnių žinių. Net drakonams ar troliams — ir tiems skirta daugiau dėmesio. Spėju, kad vienaragiai, kaip sakoma, niekad nebuvo mėgėjai drumsti vandenį. Čia — daugmaž viskas, ką man pavyko aptikti bibliotekoje.

— Ir to per akis. Aš iš tiesų labai dėkingas. Bet turiu dar vieną prašymą. Gal paskaitytum man balsu svarbiausias vietas, o kitką galėtum papasakoti?

Pirmiausia ji atsivertė Fantastinių būtybių knygą. Štai ką sužinojome:

Vienaragių būta dviejų rūšių: vakarietiškųjų, kildinamų iš Graikijos, ir kiniškųjų. Šios dvi rūšys visiškai skiriasi ir išvaizda, ir tuo, kaip juos suvokė žmonės. Pavyzdžiui, štai kaip graikiškąjį vienaragį aprašo Plinijus:

Jo kūnas — kaip arklio, o galva — elnio, jo kojos — kaip dramblio, uodega — šerno, jis baubia kraupiu balsu, jo kaktos viduryje styro vienas juodas ragas, dviejų uolekčių ilgio; kalbama, kad šio laukinio žvėries neįmanoma sugauti gyvo.

O štai palyginimui ir kiniškojo vienaragio aprašas:

Jo kūnas — kaip elnio, o uodega — jaučio, jo kanopos — kaip arklio. Trumpas ragas, išaugęs kaktos viduryje — iš to paties kūno; nugaros kailis — penkių skirtingų susimaišiusių spalvų, o papilvė — rusva arba gelsva.

Abi vienaragių rūšys iš esmės skyrėsi ne vien išvaizda. Lygiai taip pat Rytai ir Vakarai nesutarė ir dėl charakterio bei simbolikos. Vakariečiai vienaragį laikė nuožmiu ir agresyviu žvėrimi. Dėl to ir ragas — metro ilgumo. Maža to, pasak Leonardo da Vinčio, būta vienintelio būdo sugauti vienaragį — reikėjo pakurstyti jo aistras. Vienaragiui reikėję pakišti nekaltą mergelę — ir šis, geismo apimtas, užmiršiąs kraugeriškus kėslus ir, užuot puolęs, padėsiąs galvą mergelei ant kelių. Kokia šiuo atveju rago paskirtis, abejoti netenka.

Kita vertus, kiniškasis vienaragis yra šventas gyvulys, turintis pranašo dovaną. Jis — vienas iš keturių palankių žmogui padarų drauge su drakonu, feniksu ir vėžliu, be to, jis laikomas svarbiausiu iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių sausumos gyvūnų. Jo būdas nepaprastai švelnus, žengiąs jis be galo atsargiai, kad neužmintų ir nesužeistų net paties menkiausio gyvio, neėdąs jokio augančio žolyno, mintąs tik suvytusia žole. Jis gyvenąs tūkstantį metų, o vienaragio apsilankymas esąs didžio išminčiaus gimimo ženklas. Sakoma, kad Konfucijaus motina, nešiodama įsčiose busimąjį filosofą, sutiko vienaragį:

Po septyniasdešimties metų medžiotojai nudobė kiliną, ant kurio rago vis dar plaikstėsi skivytas kaspino, kurį užrišo Konfucijaus motina. Konfucijus nuėjo pažiūrėti vienaragio ir pravirko, nes nujautė, ką pranašauja to niekuo nekalto, paslaptingo gyvūno žūtis, — ir dar dėl to, kad kaspino skiautėje slypėjo jo paties praeitis.

Gyvūnas, vadinamas kilinu , kinų istorijoje dar kartą pasirodo tryliktame amžiuje. Planuoto įsiveržimo į Indiją išvakarėse Čingischano žvalgai vidury dykumos aptiko vienaragį. Šio vienaragio galva buvo kaip arklio, o kūnas — elnio. Jis buvo apžėlęs žaliu kailiu ir prašneko žmonių kalba: „Atėjo metas jums sugrįžti į savo viešpaties karalystę“.

Pasitaręs su išminčiais , vienas Čingischano ministrų šitaip paaiškino jam įvykį: gyvūnas buvęs čiao-šui — kilino atmaina. „Jau keturis šimtus metų šlovingoji armija kovojo vakariniuose kraštuose , — bylojo jis . — Dangus pasibaisėjo šitokiu kraujo praliejimu ir dabar per čiao-šui siunčia žinią. Dėl Di evo meilės , apsaugok imperiją nuo kraujo. Susivaldymas atneš tau neaprėpiamą džiaugsmą.“ Ir imperatorius atsisakė karo planų.

Rytuose — taika ir romumas, Vakaruose — agresija ir gašlumas. Vis dėlto ir vienu, ir kitu atveju vienaragis — pramanytas gyvūnas, vaizduotės vaisius, galintis įkūnyti bet kokią pageidaujamą savybę.

Be to, esama vienos delfinų rūšies, kitaip jie dar vadinami narvalais5 arba „jūrų vienaragiais“. Tik jų ragas — veikiau ne ragas, o labai ištįsusi viršutinio žandikaulio iltis, kyšanti viršugalvyje. Šis „ragas“ būna maždaug pustrečio metro ilgio, susisukęs spirale lyg sriegis. Vis dėlto šitas banginių šeimos gyvūnas yra labai retas ir viduramžių metraščiuose neaptinkamas.

Tiesa, mezozojaus eroje egzistavo ir daugiau vienaragius primenančių gyvūnų, bet ilgainiui jie išnyko.

Bibliotekininkė atsivertė Gyvūnų archeologiją.

Mezozojaus periodu, tai yra maždaug prieš dvidešimt milijonų metų, Šiaurės Amerikos žemyne gyveno dviejų rūšių atrajojantys žinduoliai. Viena jų — cintetokerusai, kita — kuranokerusai. Ir vieni, ir kiti turėjo po tris ragus, tačiau vienas jų — akivaizdžiai atskiras ir ilgesnis už kitus.

Cintetokerusas — nelabai stambus gyvūnas, primenantis arklio ir elnio hibridą; abiejuose jo smilkiniuose augo po ragą, o trečiasis ilgas Y formos virbas styrojo iš nosies galo. Tuo tarpu kuranokerusas — šiek tiek apvalainesnio snukio, du panašūs į elnio ragai stiebėsi viršugalvyje, o trečiasis, papildomas, buvo riestas, užsilenkęs atgal. Tiesą sakant, pakankamai groteskiškos išvaizdos padarai.

Tarp žinduolių vieną ar bent jau nelyginį skaičių ragų turintys gyvūnai — retenybė, juos išvis galima laikyti evoliucijos anomalija. Jie — tarsi kokie evoliucijos nelaikšiai našlaičiai; gyvūnai su neporiniu ragų skaičiumi gana greitai išnyko nuo žemės paviršiaus. Netgi tarp dinozaurų milžinas triragis triceratopsas buvo išimtis.

Kadangi gyvūnui ragai yra artimos kovos ginklai, trijų — akivaizdžiai per daug. Kaip smeigiant šakute, taip ir ragais: kuo daugiau smaigalių, tuo labiau padidėja paviršiaus pasipriešinimas, taigi tuo sunkiau ir įsmeigti. Maža to, atsižvelgiant į dinamikos dėsnius, galima drąsiai tvirtinti, kad manipuliuojant trimis ragais gerokai išauga rizika kliudyti pašalinius, pakeliui pasipainiojusius objektus — kartu padidėja pavojus nė vienu iš trijų ragų taip ir nepersmeigti tikrojo priešo.

Tuo atveju, jeigu gyvūnas susiduria su keliais priešais iš karto, trys ragai smarkiai apsunkina judėjimo laisvę; triragis gyvūnas būtų nevikrus, jis negalėtų pakankamai sparčiai ištraukti ragų iš vieno užpuoliko kūno ir čia pat nukreipti jų į kitą. Šie trūkumai ir lėmė triragių gyvūnų išnykimą: kur kas pranašesni buvo tie, kurie turėjo du arba vieną ragą.

Savo ruožtu dviejų ragų pranašumą prieš vieną liudija viso gyvūno kūno ašinė simetrija. Visų gyvūnų sandara remiasi pusiausvyra tarp kairės ir dešinės kūno pusės, taigi ir kūno jėga vienodai paskirstyta į dvi dalis, o tai atitinkamai lemia ir augimo bei judėjimo būdą. Šitokia simetrija būdinga nosiai ir netgi burnai, tad šių organų funkcijos iš esmės padalytos į dvi dalis. Bamba, savaime suprantama, yra viena, bet ją iš dalies galima laikyti rudimentiniu organu. O penis, priešingai, sudaro porą su vagina.

Užvis svarbiausias organas šiuo atveju yra akys. Ir puolant, ir ginantis akys atstoja savotiškus stebėjimo bokštus, tad veiksmingiausiai panaudojamas toks ragas, kuris yra arčiausiai akių. Geriausias pavyzdys — raganosis, kurį iš esmės galima vadinti „vienaragiu“. Tačiau raganosį vargina labai stipri trumparegystė, štai kodėl ragą jis turi tik vieną. Taigi, vertinant praktiniu požiūriu, raganosį drąsiai galima laikyti luošiu. Tačiau, nepaisant šio potencialiai mirtino trūkumo, raganosiai vis dėlto išgyveno — dėl dviejų tarpusavyje nesusijusių priežasčių: viena — jie žolėdžiai, o antra — jų kūną dengia kieta tarsi šarvas oda. Tad gintis ragu jiems nelabai ir prireikia. Dėl šios priežasties pagal kūno tipą raganosiai priskirtini triceratopsų kategorijai.