Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Du centimetrai... — burbtelėjau sau po nosimi. Kaukolės, kurią man padovanojo seniokas, kaktoje buvo duobutė — kaip tik dviejų centimetrų skersmens.

Profesorius Petrovas — tokia buvo jo pavardė — susikvietė keletą asistentų ir baigiamojo kurso studentų, visa grupė mėnesiui išvyko į Ukrainą, pasiruošusi kasinėjimams toje pačioje vietoje, kur andai leitenanto būrys rausė apkasus. Deja, jiems taip ir nepavyko aptikti jokios panašios kaukolės. Vis dėlto jie išsiaiškino keletą keistų faktų apie pačią vietovę, vadintą Voltafilo plokščiakalniu. Šis nelabai aukštas plokščiakalnis dunksojo vidury banguojančių lygumų, o kartu buvo ir vienas iš labai nedaugelio pačios gamtos sukurtų strateginių įtvirtinimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą aplink šį plokščiakalnį Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos armijos nuolat susiremdavo su rusais kruvinose kautynėse. O per Antrąjį pasaulinį karą plokščiakalnis bombarduotas tiek, kad tapo nebeatpažįstamas, kone sulygintas su žeme — bet tai įvyko tik po kelerių metų.

Voltafile profesorių Petrovą ypač sudomino iškasti kaulai — jie labai smarkiai skyrėsi nuo šiose platumose paplitusių gyvūnų kaulų. Šis atradimas pakišo profesoriui mintį suformuluoti prielaidą, neva dabartinis plokščiakalnis neatmenamai senais laikais buvęs anaiptol ne kauburys, o krateris, o kartu — ir niekur kitur neaptinkamos floros bei faunos lopšys. Tavo žodžiais tariant, paslaptinga šalis.

Ko gero, iš tiesų reikia pasitelkti vaizduotę, norint perprasti, kaip, amžiams bėgant, ugnikalnis galėjo virsti plokščiakalniu, bet kaip tik šitaip ir atsitiko. Ugnikalnio šlaitai buvo grėsmingai statūs, tačiau per milijonus metų nesulaikomi geologinių plokščių poslinkiai sutrupino uolas ir ugnikalnio pagrindas virto paprasčiausia kalva. Tuo tarpu vienaragis, ta prie aplinkos neprisitaikiusi evoliucijos klaida, kuo ramiausiai tebegyveno plokščiakalnyje, saugus nuo bet kokių grobuonių. Čia gausiai tekėjo skaidrūs upokšniai, dirvožemis buvo derlingas, vienu žodžiu, sąlygos — idealios. Visus šiuos atradimus ir hipotezes profesorius Petrovas aprašė straipsnyje „Apmąstymai apie Voltafilo plokščiakalnio gyvybės formas“, kuriame smulkiai išdėstė iš viso trisdešimt šešis zoologinius, botaninius ir geologinius įrodymus, pagrindžiančius išnykusio pasaulio tezę. Straipsnį jis pateikė Sovietų Sąjungos mokslų akademijai. Buvo 1936-ųjų rugpjūtis.

Deja, straipsnio likimas buvo liūdnas. Niekas Mokslų akademijoje nevertino jo rimtai. Maža to, kaip tik tuo metu, kai profesorius pateikė straipsnį svarstyti, Mokslų akademijoje vyko nuožmi kova dėl valdžios tarp Maskvos ir Leningrado universitetų. Leningradiečiams sekėsi nekaip, o už tokius neva „nedialektiškus“ tyrinėjimus jie dar ir smarkiai gavo pylos. Vis dėlto, netgi nepaisant Petrovo hipotezės, egzistavo vienas nepaneigiamas fizinis įrodymas — pati kaukolė. Visas būrys specialistų ištisus metus kamavosi, visapusiškai tyrinėdami paslaptingąjį objektą. Galų gale, kad ir labai nenoromis, jiems teko pripažinti: tai ne klastotė, o tikra kažkokio gyvūno, turėjusio vieną ragą, kaukolė. Pagaliau Sovietų Sąjungos mokslų akademijos prezidiumas paskelbė išvadą: ši visiems protus sujaukusi kaukolė neva priklausiusi gyvūnui, kuris buvęs Cervidae odocoileus spontaniška mutacija ir neturėjęs jokios įtakos evoliucijai, tad ir nesąs vertas tolesnių tyrinėjimų. Kaukolė sugrįžo į Leningrado universitetą profesoriui Petrovui.

Profesorius Petrovas dar keletą metų kantriai laukė, kad vėjas papūstų iš kitos pusės ir jo tyrinėjimai sulauktų pripažinimo, tačiau kai pačioje penktojo dešimtmečio pradžioje įsiplieskė karas su Vokietija, visos viltys žlugo galutinai. Profesorius Petrovas mirė 1943-iaisiais visiškai palūžęs. O kaukolė pradingo 1941-aisiais, per Leningrado blokadą. Vokiečiai subombardavo Leningrado universitetą, tiesiog sulygino su žeme. Nušluotas buvo visas universiteto miestelis, tad ką jau kalbėti apie tokią smulkmeną kaip kažkokia gyvūno kaukolė. Šitaip neliko vienintelio daiktinio įrodymo, kad vienaragiai egzistavo iš tikrųjų.

* * *

— Vadinasi, neliko jokio konkretaus įrodymo? — pasitikslinau.

— Ničnieko — išskyrus fotografijas.

— Fotografijas?

— Na taip, kaukolės fotografijas. Profesorius Petrovas padarė jų gal šimtą, ir keletas išliko net per karą. Jos saugomos Leningrado universiteto bibliotekos archyvuose. Štai viena iš jų.

Mergina padavė man knygą ir bakstelėjo pirštu į puslapį, kuriame buvo įdėta nespalvota fotografija. Tiesa, gana neryški, bet kaukolės kontūras matėsi aiškiai. Kaukolė padėta ant stalo, užkloto baltu audeklu, o greta jos, dydžiams palyginti, — rankinis laikrodis. Kaktos viduryje nubrėžtas apskritimas nurodo rago vietą. Kaip kažin ką, kaukolė — tos pačios rūšies kaip ir ta, kurią man padovanojo seniokas. Dirstelėjau į savąją, jaukiai tupinčią ant televizoriaus. Uždengta marškinėliais ji priminė miegančią katę. Mane gnybtelėjo pagunda viską papasakoti. Bet atsispyriau: juk paslaptis todėl ir yra paslaptis, kad nepasakoji apie ją į kairę ir į dešinę.

— Kaip manai, ar ta kaukolė tikrai pražuvo per karą? — paklausiau.

— Tikriausiai, — atsakė mergina, mažuoju piršteliu šiaušdama karčiukus. — Jeigu galima tikėti knyga, Leningradas po karo atrodė tarsi pervažiuotas milžinišku volu, o užvis nuožmiausi smūgiai kliuvo kaip tik universiteto rajonui, taigi, manau, galima drąsiai tvirtinti, kad kaukolė buvo sunaikinta drauge su visa kuo. Žinoma, galėjo būti ir taip, kad profesorius Petrovas dar prieš antpuolį suskubo ją kur nors saugiai nukišti. O gal ji atsidūrė tarp kitų vertybių, kurias vokiečiai išsigabeno kaip karo laimikį... Bet, kad ir kas būtų jai nutikę, nuo tų laikų apie ją niekas negirdėjo nė menkiausios užuominos.

Apžiūrėjau fotografiją, o paskui su trenksmu užverčiau knygą. Ar įmanoma, kad manoji ir yra ta pati Voltafilo-Leningrado kaukolė? O gal kitados kur nors, visai kitoje vietoje, kažkas atkasė dar vieną vienaragio kaukolę? Užvis paprasčiausia būtų paklausti paties senioko. Visai nekaltas klausimas, pavyzdžiui: iš kur jūs gavote tą kaukolę? Ir kodėl sumanėte padovanoti man? Ką gi, juk tą seną nenaudą dar susitiksiu — turėsiu atiduoti jam perskirstytus duomenis. Tada ir paklausiu. O kol kas nėra ko sukti sau galvos.

Mano žvilgsnis klydinėjo po lubas, o merginos galva gulėjo man ant krūtinės, visu kūnu ji glaudėsi man prie šono. Apkabinau ją. Įtampa dėl vienaragio kaukolės bent šiek tiek atlėgo, bet mano vyriškumo būklė taip ir liko nepasikeitusi. Ką padarysi. Rodos, išsisklaidė paskutinė viltis sulaukti erekcijos, bet mergina lyg niekur nieko pirštu braižė ornamentus man ant pilvo.

10 Siena

Vieną apniukusią popietę nuklystu iki Sarginės ir aptinku ten savo šešėlį, triūsiantį drauge su Vartų Sargu. Išridenę į atvirą aikštelę, juodu taiso vežimą: keičia sutrūnijusias dugno ir šonų lentas. Vartų Sargas obliuoja lentgalius, o mano šešėlis juos, jau paruoštus, prikala į vietą. Nuo tos dienos, kai atsiskyrėme, šešėlis atrodo visai nepasikeitęs. Fiziškai jis tikriausiai toks pat sveikas, koks ir buvo, bet man nepatinka jo judesiai: kažkokie labai jau nevikrūs. Po akimis susimetę maišeliai byloja apie nekokias jo nuotaikas.

Kai prisiartinu, abu nutraukia darbą ir sužiūra į mane.

— Nagi, o tau ko čia prireikė? — klausia Vartų Sargas.

— Noriu apie šį bei tą su tavimi pasikalbėti, — sakau jam.

— Luktelėk, kol mums prireiks pertraukėlės atsipūsti, — liepia man Vartų Sargas ir vėl palinksta prie pusiau nuobliuotos lentos. Šešėlis tik dirsteli į mane ir vėl ima mosuoti plaktuku. Plika akimi matyti: širsta ant manęs kaip kažin kas.