Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Šiaip ar taip, esu kvalifikuotas kalkutekas ir kito darbo ieškotis neketinu. Vis dėlto, nors ir kiek Sistemos viršūnėlės kraipytų galvas ar kištųsi į tavo reikalus, turi pripažinti, kad jokia kita profesija nesuteikia šitiek asmeninės laisvės lavinti savo gebėjimus. Ir dar moka už tai visai pakenčiamai. Jeigu išsilaikysiu savo darbe penkiolika metų, man likusias dieneles galėsiu nugyventi be jokių nepriteklių.

* * *

Šiek tiek alkoholio prieš darbą perskirstymui nėmaž nekenkia. Netgi priešingai: specialistai leidžia suprasti, kad taurelė kita gali padėti atsikratyti nervinės įtampos. Vis dėlto laikausi ritualo perskirstymo visada imtis blaivus. Šiame darbe stengiuosi nė valandėlės nepamiršti atsargumo. O ypač dabar, kai visi perskirstymo darbai jau porą mėnesių įšaldyti.

Palindau po šaltu dušu, penkiolika minučių stropiai mankštinausi, paskui išgėriau du puodelius juodos kavos. Tada atsidariau savo seifą, išsitraukiau miniatiūrinį grotuvą ir popieriaus lapus, primargintus išskalbtų skaičių eilučių; viską pasidėjau ant virtuvės stalo. Galiausiai pasiruošiau užrašų knygutę ir penkis aštriai nusmailintus pieštukus.

Įjungiau grotuvą, užsidėjau ausines ir paleidau juostą. Palaukiau, kol skaitmeninis matuoklis pasieks šešioliktą padalą, tada atsukau juostą atgal iki devintos, paskui — vėl pirmyn iki dvidešimt šeštos. Tada sustabdžiau juostą dešimčiai sekundžių — skaičiai matuoklyje išnyko, tuojau turėjo pasigirsti kodinis signalas. Jeigu įvadinėje dalyje būtų įsivėlusi kokia klaida, visi garsai juostoje automatiškai išsitrintų.

Nustatęs juostą įsitikinau, kad naujutėlė užrašų knygutė guli po dešine ranka, o lapai su išskalbtais duomenimis — po kaire. Viskas paruošta. Įjungiu buto durų ir visų pasiekiamų langų apsaugą — čia pat užsižiebia tai patvirtinanti raudona švieselė. Nė menkiausios klaidos. Ištiesiu ranką prie grotuvo, nuspaudžiu garso atkūrimo mygtuką. Tuojau pat nuaidėjo garsinis signalas ir be garso, lėtai mane įsiurbė šiltas chaosas.

12 Pasaulio galo žemėlapis

Po susitikimo su šešėliu jau kitą dieną nedelsdamas imuosi braižyti Miesto žemėlapį.

Temstant užsiropščiu į pačią Vakarinės kalvos viršūnę, norėdamas apžvelgti visą Miesto panoramą. Deja, kalva ne tokia aukšta, kad žvilgsnis aprėptų visą Miestą, o ir mano regėjimas jau nebe toks, koks buvo kadaise. Taigi laukto rezultato mano pastangos neduoda. Vis dėlto šiokį tokį bendrą Miesto vaizdą susidaryti pavyksta.

Miestas nei pernelyg didelis, nei labai mažas. Tai yra jis ne toks milžiniškas, kad pranoktų bet kokias vaizduotės ribas, bet ir ne toks mažas, kad vienu kartu apžvelgtum visą. Taigi štai ką man pavyko įžiūrėti nuo Vakarinės kalvos viršūnės: aukšti Sienos mūrai supa visą Miestą, o Upė kerta jį iš šiaurės į pietus. Vakarėjantis dangus švininiu atspalviu atsispindi Upės paviršiuje. Netrukus nuaidi rago balsas, ir Miestą sudrebina kanopų bildėjimas.

Ką gi, jeigu noriu tiksliai nubrėžti liniją, kuria eina Miestą supanti Siena, man teks visą kelią žingsniuoti palei ją pėsčiomis. O kadangi laisvai vaikštinėti galiu tik ūkanotų dienų prietemoje, turėsiu būti itin atsargus, traukdamas į tolimus žygius nuo Vakarinės kalvos. Audrojantis dangus gali netikėtai išsigiedryti, gali ir prapliupti liūtimi. Kiekvieną rytą prašau Pulkininko, kad pažvelgtų į dangų. Pulkininko orų prognozės beveik visada pasitvirtina.

— Dėl orų gali nesibaiminti, — ne be pasididžiavimo sako man senasis karininkas. — Aš suprantu, į kurią pusę slenka debesys. Tad vyk nerimą į šalį: tikrai tavęs nesuklaidinsiu.

Vis dėlto, jei oras staiga pasikeistų, šito tikriausiai neįstengtų numatyti net pulkininkas. Taigi, išsiruošdamas į ilgą kelią, visuomet šiek tiek rizikuoju.

Maža to, Siena neretai driekiasi per pačią girių tankmę ar vingiuoja neįžengiamais uolėtais tarpekliais, aš toli gražu ne visur galiu prisikasti iki pat jos. Visi gyvenamieji pastatai spiečiasi Upės, tekančios per patį Miesto centrą, pakrantėse, o pasitraukus nuo užstatytų zonų vos per kelis žingsnius takas kitąsyk ir visai išnyksta arba jį praryja tankiai sužėlę gervuogynai. Tad man nelieka kitos išeities, kaip skintis kelią per kliūtis — arba savo paties pėdomis grįžti atgal.

Tyrinėjimus pradedu nuo Miesto vakarinio pakraščio, kitaip sakant, nuo vakarinėje Sienos pusėje iškirstų Vartų bei Sarginės, ir slenku palei Sieną laikrodžio rodyklės kryptimi. Į šiaurę nuo Vartų plyti laukai, užžėlę juosmenį siekiančiais žolynais. Žolėje vingiuoja takeliai, kliūčių čia nedaug. Pievose lizdus suka paukščiai, panašūs į dirvinius vieversius; protarpiais jie vis purpteli iš žolės ir suka ratus padebesiuose, ieškodami maisto. Lankose ganosi ir žvėrys: jų nugaros ir galvos tarytum plaukia virš siūruojančių žolynų — išsklidę po visą pievą, jie dairosi maistui tinkamų vis dar žaliuojančių ūglių.

Traukdamas palei Sieną dar toliau, kiek piečiau jos randu apleistų pastatų Sangrūdą: vos akį metus aišku, kad čia kadaise būta kareivinių. Paprasčiausios dviaukštės dėžutės be jokios apdailos, išrikiuotos eilėmis po tris. Už jų glaudžiasi nedidukų namelių spiečius. Tarp pastatų stūkso medžiai, teritoriją juosia žema akmeninė tvorelė. Visa kas užžėlę aukšta žole. Nematyti nė gyvos dvasios. Spėju, kad greta, laukuose, kadaise vykdavo pratybos. Pastebiu išraustus apkasus ir mūrinį pagrindą vėliavos stiebui.

Galbūt andai kaip tik šiuose pastatuose gyveno tie patys karininkai, kurie, išėję į atsargą, įsikūrė Valdininkų kvartale, kur kambarėlį turiu ir aš. Svarstau, kokios aplinkybės galėjo priversti juos persikraustyti iš čia į Vakarinės kalvos šlaitą ir palikti kareivines dūlėti.

Dar toliau Siena suka į rytus; čia banguojantys laukai baigiasi, užleisdami vietą Miškui. Šis prasideda atžalynu: tarp retų medžių kamienų kupstais želia krūmų šabakštynai, siekiantys man maždaug iki pečių. Po kojomis dirva nusagstyta smulkulyčiais žolių žiedeliais. Žengiu nestačiai aukštyn kylančiu šlaitu, medžių vis gausėja, jie stūkso vis aukštesni ir įvairesni. Mane supa visiška tyla, tik protarpiais supypčioja koks paukščiukas.

Siauru takeliu skverbiuosi per brūzgynus, o medžiai abipus tako vis labiau storėja, dangų remiančios jų šakos susilieja man virš galvos, sudarydamos žalias lubas ir užstodamos Sieną. Į pietus vedančiu takučiu pasuku atgal į Miestą, pereinu Senąjį tiltą ir traukiu namolio.

Taigi, rudeniui užslinkus, mano žemėlapyje nubrėžtas dar tik visiškai miglotas Miesto kontūras.

Kalbant labai apytiksliai, Miestas išsidėstęs netaisyklingu ovalu, šiek tiek ištemptu iš vakarų į rytus. Šiaurėje jis ribojasi su Šiauriniu mišku, pietiniame pakraštyje dunkso Pietinė kalva. Rytuose Pietinės kalvos šlaitas kyla į stačias uolas, nusidriekiančias palei Sieną rytų pusėn. Į rytus nuo paties Miesto plyti Giria, tamsesnė ir tankesnė už Šiaurinį mišką. Šiame laukiniame, neįžengiamame tankumyne beveik nėra kelių, tik Upės krantu driekiasi takelis, vedantis prie Rytinių vartų ir protarpiais priartėjantis prie pat Sienos. Rytiniai vartai, kaip ir tvirtino Vartų Sargas, aklinai užmūryti, pro juos išsmukti neįmanoma.

Upė galingu srautu atšniokščia iš Rytinio kalvagūbrio, Sieną prateka pasigraužusi po žeme, o paskui staiga vėl ištrykšta netoli Rytinių vartų ir teka į vakarus per patį Miesto vidurį po trimis tiltais: Rytiniu, Senuoju ir Vakariniu. Senasis tiltas ne tik iš tikrųjų pats seniausias iš trijų, bet ir pats didžiausias, taip pat ir pats gražiausias. Vakarinis tiltas ženklina Upės vingį. Čia srovė vos vos pasuka atgal, į rytus, o paskui staigiai keičia kryptį ir plūsta beveik tiesiai į pietus. Pietinės kalvos papėdėje, prasigraužusi gilų Tarpeklį, Upė šniokščia jo dugnu.