Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Aš noriu sužinoti apie šį Miestą viską, — sakau. — Kaip jis išsidėstęs, kokia jo istorija, kokie žmonės čia gyveno... Noriu sužinoti, kas įdiegė čia galiojančias taisykles, kas visus mus valdo. Noriu sužinoti, kas yra dar toliau.

Ji lėtai pakelia galvą ir pažvelgia tiesiai man į akis.

— Išvis nėra jokio toliau, — sako. — Nejaugi nežinojai? Mes atsidūrėme Pasaulio gale. Ir liksime čia per amžius.

Aš išsitiesiu aukštielninkas žolėje ir žiūriu į dangų. Apniukęs ir debesuotas dangus — vienintelis, kokį man skirta regėti. Velėna po manimi šalta ir drėgna po rytą nušniokštusio lietaus, bet žemė maloniai kvepia gaivuma.

Žiemos paukščiai būriu purpteli iš gervuogynų ir nuskrenda per Sieną į pietus. Debesys vis labiau sunkėja, leidžiasi vis žemiau. Žiema jau ruošiasi ilgai apsiausčiai.

13 Frankfurtas, durys, nepriklausomi veikėjai

Kaip ir visuomet, sąmonė grįžo laipsniškai, pradedant nuo regėjimo lauko paribių. Pirmiausia iš nežinios išniro vonios durys dešinėje ir lempa kairėje; nuo šių atskaitos taškų mano suvokimas lėtai slinko centro link, panašiai kaip iš pakraščių į vidurį slenka ežerą aptraukiantis ledas. Pačiame mano regėjimo lauko centre buvo žadintuvas; rodyklės rodė dešimt valandų dvidešimt šešias minutes. Jį kadaise gavau kaip suvenyrą — kažkieno vestuvių prisiminimui. Vienas iš tų gudrių išradimų. Kad žadintuvas nustotų skambėti, reikėjo vienu metu spausti raudoną mygtuką kairėje jo pusėje ir juodą — dešinėje: šitaip neva užkertamas kelias refleksui nutildyti įkyrų birbimą ir vėl nugrimzti į miegą. Ir iš tiesų: kad galėčiau nuspausti abu mygtukus iš karto, turėjau atsisėsti lovoje ir pasidėti laikrodį ant kelių, o tai — jau pirmas rimtas žingsnis į būdraujančiųjų pasaulį.

Žinau, kad jau sakiau, bet pasikartosiu: šis žadintuvas — padėkos dovana už tai, kad dalyvavau kažkieno vestuvėse. Kas tąsyk tuokėsi, nebeprisimenu. Vis dėlto anais laikais, kai buvau tik įkopęs į trečią dešimtį, draugų turėjau visą pulką. Buvo tokie metai, kai vos spėjau bėgioti iš vienų vestuvių į kitas, iš ten ir tasai laikrodis. Aš pats šitokio pusprotiško žadintuvo kaip gyvas nepirkčiau. O ir pabundu paprastai be jokio vargo.

Kai perskilęs mano regėjimo laukas galiausiai susiliejo į visumą ties žadintuvu, nė pats nepajutau, kaip pagriebiau jį, pasidėjau ant kelių ir dešine bei kaire ranka nuspaudžiau raudoną ir juodą mygtukus. Tik tada susizgribau, kad žadintuvas anaiptol neskambėjo. Aš nemiegojau, tad nebuvau nusistatęs ir žadintuvo.

Pastačiau žadintuvą į vietą ir apsidairiau. Nepastebėjau bute jokių į akį krintančių pokyčių. Tebežibėjo raudonas signalizacijos žiburiukas, ant stalo krašto tebestovėjo tuščias kavos puodelis, lėkštelėje gulėjo likusi bibliotekininkės nuorūka. „Marlboro Light“, nė ženklo lūpų dažų. Tik dabar man dingtelėjo, kad ji išvis nenaudojo kosmetikos.

Peržiūrėjau savo amuniciją. Iš penkių priešais mane gulėjusių pieštukų du nulūžę, du — visai surašyti ir vienas nė nepaliestas. Šešiolika užrašų knygutės puslapių smulkiai primarginta skaičių. Dešinės rankos smilius šiek tiek dilgčiojo, kaip visada ir būna ilgai rašius.

Galiausiai sulyginau perskirstytus duomenis su išskalbtais: darbo instrukcija reikalavo, kad įrašų skaičius po kiekvienu pavadinimu sutaptų; paskui pirminį sąrašą sudeginau virtuvės kriauklėje. Užrašų knygutę įkišau į specialų dėklą ir drauge su grotuvu paslėpiau seife. Taigi perskirstymas baigtas. Visiškai išsekęs sudribau ant sofos.

Įsipyliau į stiklą viskio per du pirštus, užsimerkiau ir vienu gurkšniu iškliukinau gėrimą. Alkoholis nutekėjo gerkle žemyn ir pasklido po kiekvieną kūno ląstelę. Nuėjau į vonią, išsivaliau dantis, atsigėriau vandens, atlikau savo reikalą. Paskui grįžau į virtuvę, vėl nusmailinau pieštukus, tvarkingai sudėjau juos į vietą. Žadintuvą pasistačiau prie lovos, perjungiau telefoną skambėti normaliu režimu. Laikrodis rodė vienuolika valandų penkiasdešimt septynias minutes. Rytoj visą dieną skirsiu poilsiui. Išsirangiau iš drabužių, šmurkštelėjau į lovą, išjungiau naktinę lempelę. O dabar — geros dvylika valandų miego, tariau sau.

Ištisos dvylika valandų saldaus miego. Tegul sau čiulba paukščiai, tegul žmonės eina į darbą. Kur nors galbūt išsiverš ugnikalnis, Izraelio smogikai galbūt nuniokos palestiniečių kaimą. Šiaip ar taip, aš nieko negaliu pakeisti. Aš miegosiu kaip užmuštas.

Dar kartą pasimėgavau įprastomis svajonėmis, ką veiksiu, kai išeisiu į pensiją ir nebedirbsiu kalkuteku. Santaupų turiu į valias, netgi daugiau nei pakankamai, kad galėčiau gyventi be rūpesčių, mokytis graikų kalbos ir griežti violončele. Violončelę pasidėsiu ant užpakalinės automobilio sėdynės, išvažiuosiu kur nors į kalnus ir griešiu sau kiek širdis geidžia. O gal nusipirksiu kalnuose vasarnamį, tokią dailutę, visai nedidelę trobelę, kur galėsiu skaityti, klausytis muzikos, žiūrėti senų filmų įrašus, galbūt ruošti valgyti... Gal būtų visai neblogai, jei ten užklystų ir manoji ilgaplaukė bibliotekininkė? Aš virčiau, o ji valgytų.

Kai mintyse jau klostėsi įvairūs valgiaraščiai, ant manęs pagaliau nusileido miegas. Taip iš karto, tarsi būtų užgriuvęs dangus. Violončelė, trobelė kalnuose, valgio gaminimas — viskas išsisklaidė lyg dulkės vėjyje, aš vėl likau vienas, įmigęs tarytum gelmių žuvis.

* * *

Kažkas pragręžę skylę mano galvoje ir dabar bandė pro ją sukišti kažkokią virvę. Matyt, nepaprastai ilgą: ritė vis sukosi ir sukosi, o virvės nesimatė nei galo, nei krašto. Aš beviltiškai mostagavau rankomis, trūkčiodamas virvę, bet ši, nors ir kaip stengiausi, vis smelkėsi man į smegenis.

Atsisėdau ir delnais persibraukiau per galvą. Bet neužčiuopiau jokios virvės. Nebuvo galvoje ir jokių skylių. Tačiau kažkas skambėjo. Skambėjo, skambėjo ir skambėjo. Stvėriau žadintuvą, bloškiau sau ant kelių ir abiem delnais vienu metu tvojau per raudoną bei juodą mygtukus. Jokios naudos: skambėjimas nesiliovė. Telefonas! Laikrodis rodė keturias valandas aštuoniolika minučių. Už lango — nors į akį durk. Aštuoniolika minučių po keturių ryto.

Išsiropščiau iš lovos ir pakėliau ragelį.

— Alio! — kvėptelėjau.

Kitame laido gale — nė garselio.

— Klausau! — užkaukiau.

Tačiau skambinantysis tylėjo kaip tylėjęs. Ką ten tylėjo — neišgirdau nei prislopinto alsavimo, nei kokių telefono linijos traškesių. Įdūkęs mečiau ragelį. Išsitraukiau iš šaldytuvo pieno pakelį, keliais gurkšniais iškliukinau visą ir nėriau atgal į lovą.

Telefonas vėl suskambėjo ketvirtą keturiasdešimt šešios.

— Klausau! — atsiliepiau.

— Labas, — išgirdau moterišką balsą. — Atleisk už aną skambutį. Garso laukas sutrikdytas. Kartais garsas ir išvis prapuola.

— Prapuola garsas?

— Taip, — patvirtino ji. — Išsijunginėja garso laukas. Ar girdi mane?

— Garsiai ir aiškiai. — Jau pažinau: skambino to kvėštelėjusio seno mokslininko, kuris padovanojo man vienaragio kaukolę, dukraitė. Mergina rausvais drabužiais.

— Senelis taip ir negrįžo. O dabar dar ir garso laukas pradėjo trūkinėti. Kažkas negerai. Kiek bandžiau skambinti į laboratoriją, ten niekas neatsako. Senelį bus nutvėrę INKiščiai, žinau, ir tiek!

— Tikrai žinai? O gal jis iki ausų pasinėrė į kurį nors savo eksperimentą ir tiesiog užmiršo parsirasti namo? Prisimeni, anąsyk paliko be garso tave, ir tai visiškai išrūko jam iš galvos. Argi negalėjo taip atsitikti ir dabar?