Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Ne, šįkart — nieko panašaus. Visiškai tuo neabejoju. Seneliui kažkas atsitiko. Kažkas negerai. Šiaip ar taip, garso barjeras pralaužtas, ir garso laukas po žeme nebeveikia taip, kaip turėtų.

— Kas, kas pralaužtas?

— Garso barjeras. Senelis sukūrė specialią įrangą, skleidžiančią garso signalus, kurie atbaido INKiščius. Bet jie sugebėjo kažkaip prasibrauti pro barjerą, ir dabar mes netenkame garso. Nėmaž neabejoju — jie tikrai pričiupo senelį!

— Iš kur gali tai žinoti?

— Jie jau seniai tik ir tykojo progos įkišti nosį į senelio tyrinėjimus. INKiščiai. Semiotekai. Na, jie. Tiesiog galavosi, siekdami išgliaudyti, ką išsiaiškino senelis! Netgi siūlė jam sandėrį — tąsyk senelis užsiuto kaip reikiant. Prašau, ateik kuo greičiau! Tu privalai man padėti, maldauju!

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip ten, požemio gelmėse, akis į akį susiduriu su kokiu INKiščiu... Pakako prisiminti vien tuos šiurpius takelius ir landas, kad plaukai atsistotų piestu.

— Žinau, pasirodysiu kaip tikras siaubūnas, bet turiu atkreipti tavo dėmesį į štai ką: mano darbas — tabuliavimas. Jokios kitos užduotys mano sutartyje nenumatytos. Ir be šių rūpesčių darbų turiu į valias. Patikėk, tikrai norėčiau padėti, bet kautynės su INKiščiais ir tavo senelio gelbėjimas — ne visai ta veiklos sritis, kuria užsiimu. Kodėl tau nepaskambinus į policiją ar Sistemos vyresnybei? Jie turi darbuotojų, specialiai apmokytų panašiems atvejams.

— Aš negaliu skambinti į policiją! Juk tada turėčiau viską jiems papasakoti. O jeigu senelio tyrinėjimai dabar bus paviešinti, ateis pasaulio galas.

— Pasaulio galas?

— Prašau, — melste meldė ji. — Man reikia tavo pagalbos. Bijau, kad jau niekada jo nebepamatysime. O susidoroję su juo jie ateis ir tavęs...

— Manęs? Gal tavęs, o aš kuo dėtas? Juk apie tavo senelio tyrinėjimus ničnieko nenutuokiu.

— Tu esi raktas. O be rakto durys neatsidaro.

— Ničnieko nesuvaikau, ką čia man pasakoji, — pareiškiau.

— Telefonu ir negaliu aiškinti! Tiesiog patikėk. Tai labai svarbu. Svarbiau už bet ką, ką esi daręs iki šiol. Tikrai! Savo paties labui imkis veikti, kol dar gali! Kol dar nevėlu!

Neįstengiau patikėti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų, kad šitai dedasi su manimi.

— Gerai, — pasidaviau. — Bet jeigu jau įklimpai, verčiau tučtuojau nešdinkis iš ten. Gali būti pavojinga.

— O kur man eiti?

Paaiškinau jai, kaip nusigauti iki visą parą veikiančio prekybos centro Aojamoje.

— Lauk manęs užkandinėje. Būsiu pusę šešių.

— Man baisu. Kažkaip viskas...

Garsas be jokio perspėjimo ėmė ir nutrūko. Prapliupau rėkti į telefono ragelį, bet niekas nebeatsakė. Iš ragelio sroveno tiktai tyla — tarsi dūmas iš šautuvo vamzdžio. Nejaugi garso lauko trūkinėjimas plečiasi? Mečiau ragelį, užsitempiau kelnes, užsivilkau medvilninį sportinį nertinį. Paskubomis nusiskutau, apsišlaksčiau veidą vandeniu, perbraukiau plaukus šukomis. Mano marmūzė buvo išpurtusi kaip koks pigus sūrio pyragėlis. Nenorėjau nieko, tik miegoti. Nejaugi per daug pageidauju? Iš pradžių — vienaragiai, dabar — INKiščiai — kodėl visa tai turėjo užgriūti mane?

Apsivilkau striukę, įsimečiau į kišenę piniginę, peilį, saujelę smulkių monetų. Po akimirkos į galvą šovė dar viena mintis. Suvyniojau vienaragio kaukolę į du vonios rankšluosčius, pasiėmiau židinio žnyples, taip pat ir užrakintą dėžutę su perskirstytais duomenimis; viską sumečiau į „Nike“ sportinį krepšį. Mano butas — toli gražu ne pati saugiausia vieta tokiems dalykėliams. Profesionalas sugebėtų įsibrauti vidun ir išlaužti seifą greičiau, nei suskubtum išsiskalbti kojines.

Apsiaviau teniso batelius, kurių vienas tebebuvo purvinas, tada su visu krepšiu išslinkau pro duris. Koridoriuje — nė gyvos dvasios. Nutariau liftu nesinaudoti, nulipau laiptais. Požeminiame garaže irgi nieko nebuvo matyti.

Visa kur viešpatavo tyla ir ramybė, tiesą sakant, buvo net pernelyg tylu. Jeigu kažkas panūdo priglobti manąją vienaragio kaukolę, lyg ir reikėtų manyti, kad bent vienas tipas turėtų tūnoti kažkur čia ir nenuleisti nuo manęs akių. O dabar beveik galėjai patikėti, kad jie išvis mane užmiršo.

Įsiropščiau į automobilį, pasidėjau krepšį greta savęs ir užvedžiau variklį. Pats laikas — jau greitai penkios. Įdėmiai dairydamasis išvairavau iš garažo ir pasukau Aojamos link. Gatvės — tuštut tuštutėlės, tik protarpiais prašvilpia koks taksi ar sušmėžuoja vienas kitas naktimis prekes išvežiojantis sunkvežimis. Ne rečiau kaip kas šimtą metrų dirsčiojau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Nepastebėjau jokios uodegos.

Iš tiesų keista. Semiotekų metodus pažįstu kaip penkis savo pirštus, tad žinau ir tai, kad ko nors ėmęsi jie niekad pernelyg nesiterlioja. Jie tikrai nesamdytų kažkokio pavėpusio atsitiktinio dujų inspektoriaus ir jau, be jokios abejonės, neužmirštų pasalos. Jie visuomet pasitelkdavo pačius sparčiausius, pačius tiesmukiausius, greitą sėkmę garantuojančius metodus — ir pritaikydavo juos be jokio gailesčio. Prieš porą metų jie sučiupo penketą kalkutekų ir ilgai nedvejodami nurėžė jiems kaukolės viršų elektriniu pjūklu. Kiek vėliau Tokijo įlankoje buvo aptikti plūduriuojantys penki kalkutekų kūnai — šiek tiek patrumpintomis kaukolėmis. Kartą ėmęsi reikalo, semiotekai imdavosi jo iš esmės. O dabar... kažkas čia ne taip.

Penktą dvidešimt aštuonios įsukau į Aojamos prekybos centro automobilių aikštelę. Dangaus kraštelis rytuose jau ėmė šviesėti. Su visu krepšiu patraukiau į parduotuvę. Žmonių čia beveik nebuvo. Tik jaunas tarnautojas dryžuota uniforma ramiai sėdėjo ir skaitė žurnalą; nenuspėjamo amžiaus moteris stūmė vežimėlį, iki viršaus prikrautą skardinių ir greitai paruošiamo maisto. Praėjau lentynas su gėrimais ir tiesiu taikymu nudrožiau į užkandinę.

Kėdžių čia buvo koks tuzinas, bet nė ant vienos jų nesėdėjo mergina rausvu kostiumėliu, įsitaisiau pačiame kamputyje, užsisakiau sumuštinį ir stiklinę pieno. Pienas buvo toks šaltas, kad gildė dantis, o sumuštinis — tąsus, perdrėkęs, nežinia kiek laiko pragulėjęs suvyniotas į plėvelę. Lėtai votuliojau jį burnoje, taupiai siurbčiodamas pieną, kad užtektų iki paskutinio kąsnio.

Mano žvilgsnis užkliuvo už reklaminio plakato ant sienos — Frankfurto vaizdelis. Tuo metu, kai daryta fotografija, Frankfurte buvo ruduo: paupyje augančių medžių lapai liepsnoja visomis varsomis. Kažkoks seniokas smailiaviršūne kepure lesina gulbes. Vienoje pusėje dunkso senas akmeninis tiltas, fone į dangų šauna katedros bokštas. Ant suoliukų sėdinėja žmonės, visi vilki šiltus apsiaustus, moterys apsigobusios galvas skraistėmis. Žavus paveikslėlis — tiesiog padidintas atvirukas. Bet man nuo jo per kūną perbėgo šiurpuliai. Ne dėl rudeniškos Frankfurto žvarbos. Tiesiog mane visada nukrečia šiurpas, kai matau aukštas bokštų smailes.

Nukreipiau žvilgsnį į plakatą ant priešingos sienos. Kažkoks jaunuolis švytinčiu veidu traukė cigaretę su filtru ir abejingai dėbsojo į tolį. Dar vienas šiurpulys: kažin, kodėl cigarečių reklamose modeliai visuomet žvelgia tokiomis tuščiomis akimis nieko nereginčiu žvilgsniu?

Jau ir šešios. Putlioji mergina taip ir nepasirodė. Labai keista. Juk pati spirgėjo, skubindama mane susitikti. Taigi aš čia. O kur prašapo ji?

Užsisakiau kavos. Taip ir neužbaldęs ėmiau lėtai sriubčioti.

Prekybos centre pamažu daugėjo pirkėjų. Namų šeimininkės atskubėjo duonos ir pieno pusryčiams, studentai, išalkę po ilgos nakties mieste, ieškojo ko nors užkąsti; išvydau jauną moterį, pristigusią tualetinio popieriaus, verslininką, išsirinkusį tris skirtingus laikraščius; porą pagyvenusių vyriškių, tempiančių golfo lazdas — tiems prisireikė butelio viskio. Aš tiesiog dievinu prekybos centrus.