Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Pritariamai linktelėjau.

— Dar prieš trejetą metų jis buvo profesionalus imtynininkas, — paaiškino Mažius. — Ir visai neblogas. Jaunas ir vikrus. Tikras čempionas. Bet žinai, ko jis prisidirbo? Tad štai: įsigudrino susižeisti kelį. O profesionaliose imtynėse privalai judėti labai greitai.

Aš ir trečią kartą pritariamai linktelėjau.

— Po tos traumos juo rūpinuosi aš. Šiaip ar taip, pusbrolis.

— O vidutinio kūno sudėjimo jūsų šeimoje nepasitaiko? — paklausiau.

— Gal malonėsi pakartoti, ką pasakei? — Mažius taip ir nusvilino mane žvilgsniu.

— Šiaip, tik palaikau pokalbį, — pratariau.

Dar kelias akimirkas Mažius telkė mintis. Nuspriegė cigaretę ant grindų, sumynė kulnu. Nutariau verčiau apsieiti be komentarų.

— Tau iš tiesų reikėtų atsipalaiduoti. Nagi, nurimk, neimk taip visko į širdį. Jeigu neatsipalaiduosi, sunkoka bus nuoširdžiai pasišnekučiuoti, — kalbėjo Mažius. — Tu vis dar pernelyg įsitempęs.

— Ar galiu pasiimti alaus?

— Na, žinoma. Savaime suprantama. Juk tai tavo alus — tavo šaldytuve — tavo virtuvėje. Argi ne taip?

— Durys irgi buvo mano, — pridūriau.

— Užmiršk tas duris. Tu pernelyg daug galvoji, nenuostabu, kad tave vis dar kausto įtampa. Šiaip ar taip, tos tavo durys — tik pigus lentgalis. Juk uždirbi neblogai — tau reikėtų persikelti kur nors kitur, kur bent durys tvirtesnės.

Pasiėmiau skardinę alaus.

Mažius susipylė kokakolą į stiklinę ir palaukė, kol nusės puta. Tik tada gurkštelėjo ir vėl prašneko:

— Atleisk už šiokius tokius nesklandumus. Pirmiausia noriu šį tą paaiškinti. Mes atėjome tau padėti.

— Pavyzdžiui, išlaužti duris?

Žmogelio veidas staiga tirštai išraudo. Šnervės išsipūtė.

— Ir vėl tu apie tas duris! Ar nesakiau liautis zyzus apie tai? — Jis spjaudyte spjaudė žodžius po vieną. Paskui atsigręžė į Gremėzdą ir pakartojo klausimą: — Ar nesakiau?

Gremėzdas linktelėjo.

— Atėjome čionai norėdami tau gero, — nesiliovė Mažius. — Tu pasiklydai, tad mums teks padėti tau susigaudyti. Na, tvirtinti, kad pasiklydai, gal ir nelabai gražu. Galbūt — tu sutrikęs? Ar geriau skamba?

— Pasiklydęs? Sutrikęs? — pakartojau. — Nė nenuraukiu, ką tai reiškia. Nei minčių, nei durų.

Mažius stvėrė savo auksinį žiebtuvėlį ir iš visų spėkų sviedė į šaldytuvą; durelėse kaipmat pasirodė išdauža. Gremėzdas pakėlė žiebtuvėlį nuo grindų ir grąžino savininkui. Viskas vėl buvo kaip buvę — išskyrus tą išdaužą. Norėdamas nusiraminti, Mažius išgėrė kokakolą iki dugno.

— Argi ką reiškia vienos kitos pašvinkusios durys? Verčiau pasvarstyk, kokia kebli tavo padėtis. Šitą tavo urkštynę mes galime nušluoti akimirksniu. Tad būtų geriau, jei nebeišgirsčiau nė žodžio apie tas duris.

Apie mano duris. Ir nesvarbu, kad jos išties nebrangios. Ne čia šuo pakastas. Tos durys, šiaip ar taip, šį tą reiškia.

— Gerai jau, užmirškime tas duris, — sutikau. — Ir šiaip jau sukėlėte tiek triukšmo, kad mane gali išvis išspirti iš šito namo.

— Jeigu kas nors pamėgins niurzgėti, tučtuojau pranešk man. Mes pasinaudosime savo auklėjimo programa, ir visi kaipmat išmoks tūnoti ausis suskliaudę. Taigi atsipalaiduok.

Užsičiaupiau ir gurkštelėjau alaus.

— O štai tau dar vienas nemokamas patarimas, — pareiškė Mažius. — Peržengus trisdešimt penkerių metų slenkstį, vertėtų atsisakyti bjauraus įpročio siurbti alų. Alus — studentų ir juodadarbių srėbalas. Nuo jo tik pilvas išsipučia. Žemas lygis.

Fantastiškas patarimas. Vėl gurkštelėjau alaus.

— Bet kas aš toks, kad tau patarinėčiau? — Mažius burbuliavo kaip užsuktas. — Kiekvienas turi silpnybių. Štai kad ir aš — niekaip neįveikiu potraukio cigaretėms ir saldumynams. Ypač saldumynams. O juk kenkia dantims, be to, ir diabetas gali suriesti.

Jis prisidegė dar vieną cigaretę ir dirstelėjo į savojo rolekso rodykles.

— Ką gi. — Mažius atsikrenkštė. — Laiko turime ne kažin kiek, tad plepėti pakaks. Na kaip, atsipalaidavai bent kiek?

— Šiek tiek, — atsakiau.

— Gerai. Tuomet pasikalbėkime apie reikalus, — pareiškė Mažius. — Kaip jau sakiau, atėjome čia tam, kad padėtume tau, visiškai sutrikusiam, susigaudyti situacijoje. Galbūt tu ko nors nežinai? Nesivaržyk, klausk. — Mažius padrąsinamai mostelėjo ranka, suprask: klausk, ko tik nori, — atsakysiu.

— Gerai, vyručiai, tuomet sakykite, kas jūs tokie? — Klausimų turėjau į valias, pakako tik prasižioti. — Ko jums čia prireikė? Ką jūs žinote apie tai, kas dedasi?

— Protingi klausimai. — Mažius dirstelėjo į Gremėzdą, laukdamas pritarimo. — O tu tikrai nekvailas vyrukas. Nelaidai žodžių vėjais, iškart stveri jautį už ragų.

Mažius nukratė cigaretės pelenus į peleninę. Kaip gražu iš jo pusės.

— Ką gi, sakykime šitaip. Mes atėjome tau padėti. Kol kas tau visai neturėtų rūpėti, kokiai organizacijai priklausome. O žinome mes labai daug. Žinome apie profesorių, apie kaukolę, apie perskirstytus duomenis, na, ir beveik visa kita. Žinome ir tokių dalykų, apie kuriuos tu net nenutuoki. Kitas klausimas?

— Puiku. Tai jūs sumokėjote dujų inspektoriui, kad pagrobtų kaukolę?

— Argi nesakiau? — atkirto žmogelis. — Kartoju: mums nereikia jokios kaukolės, mums išvis nieko nereikia.

— Kas tuomet jam sumokėjo? Kas pasamdė tą dujų inspektorių?

— Tai vienas iš tų dalykų, kurių mes nežinome, — atsakė Mažius. — Gal pats mums pasakysi?

— Manote, kad aš žinau? — atsakiau. — Žinau tik tiek, kad bėdos man reikia užvis mažiausiai.

— Taip mes ir manėme. Tu nieko nežinai. Tavimi tiesiog naudojasi.

— Tai ko čia atėjote?

— Kaip jau sakiau, mūsų apsilankymas — tik geros valios apraiška, — atsakė Mažius, tvodamas žiebtuvėliu į stalą. — Tikėjomės susipažinti. Šnektelėti apie šį bei tą, pasidalyti mintimis. Ką gi, dabar tavo eilė. Kaip tu manai, kas čia dedasi?

— Norite, kad imčiau spėlioti?

— O kodėl ne? Pirmyn. Atpalaiduok vaizduotę — ji laisva kaip paukštis, ji neaprėpiama kaip jūra. Niekas tavęs nestabdys.

— Gerai. Taigi, vyručiai, aš manau, kad judu — nei iš Sistemos, nei iš Fabriko. Ne toks stilius. Spėju, kad jūs — nepriklausomi veikėjai, siekiantys išplėsti valdas. Beje, dairotės po Fabriko teritoriją.

— Matai? — mestelėjo Mažius savo milžinui pusbroliui. — Ar nesakiau? Gudrus vaikinas.

Gremėzdas linktelėjo.

— Negaliu patikėti: vyrukas gyvena tokiame sąvartyne — o šitoks gudrus. Vyrukas, nuo kurio pabėgo žmona — bet iš tiesų galvotas...

Ištisus šimtmečius niekas šitaip manęs nešlovino. Aš nuraudau.

— Mąstai teisinga kryptimi, — patikino mane Mažius. — Ketiname perimti profesoriaus tyrinėjimus ir taip išgarsėti. Mes kruopščiai išnagrinėjome visus tuos informacinius karus. Taigi namų darbus atlikome, esame pasiruošę. Užnugariu irgi pasirūpinome. Tad esame visiškai pasirengę veikti. Trūksta vos keleto smulkmenų. Štai kuo mane žavi informaciniai karai. Labai demokratiška. Visus galus lengva sumerkti į vandenį. Išgyvena tik kiečiausieji. Išgyvena ir klesti. Na, kas drįstų tvirtinti, kad mums nevalia atsirėžti pyrago gabalo? Nejaugi Japonija — visiškai monopolistinė valstybė? Sistema monopolizuoja viską, kas dedasi po informacijos saule, Fabrikas monopolizuoja viską, kas lieka šešėliuose. Jie net nežino, ką reiškia konkurencija. Tad kas ištiko laisvąją rinką? Nejaugi tau neatrodo, kad šitaip neteisinga? O mums nereikia nieko kito, tik profesoriaus darbų ir tavęs.