Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— Suprantu, — sakau aš. — O kada prasideda tikroji žiema?

— Tada, kai pradeda snigti. Pirmąsyk iškritęs sniegas ir ženklina žiemos pradžią. O kai nuo smėlio salelių Upėje nutirpsta paskutinis sniegas — žiema baigiasi.

Mudu gurkšnojame rytinę kavą ir žvalgomės į debesų tumulus, kliūvančius už Šiaurinio kalvagūbrio keteros.

— Dar vienas svarbus dalykas, — patylėjęs tęsia Pulkininkas. — Laikykis atokiau nuo Sienos ir nuo Girios. Žiemą jos įgyja išties bauginančios galios.

— O kodėl reikia baimintis Girios? Kas joje yra?

— Nieko, visiškai nieko, — ne iš karto atsako senasis karininkas. — Tikrai, visai nieko. Ar bent jau nieko, kas galėtų praversti mums. Ir man, ir tau Giria — visiškai nereikalinga.

— Nejaugi ten niekas negyvena?

Senasis karininkas atkelia krosnelės dangtį, išsemia pelenus, tada įdeda prakuroms keletą žagarų, ant viršaus užpila anglių.

— Tikriausiai, pradedant nuo šio vakaro, mums jau teks kūrenti krosnis, — sako jis. — O malkų bei anglių mes ir gauname iš Girios. Taip, iš ten pat ir grybai, ir žolelės arbatai, ir kai kurie kiti maisto produktai. Taigi šiuo požiūriu Giria mums reikalinga. Bet tai ir viskas. Daugiau ten nieko nėra.

— Bet juk tai reiškia, kad Girioje turi kažkas gyventi! Kažkas ir pragyvena, kasdamas mums anglis, kirsdamas medžius malkoms, rinkdamas grybus?

— Na taip, keletas žmonių ten iš tikrųjų gyvena. Jie gabena į Miestą anglis ir malkas, ir grybus — už visa tai iš mūsų gauna grūdų ir drabužių. Tam tikroje vietoje kartą per savaitę vyksta šitokie mainai, tačiau tuo rūpinasi specialiai paskirti asmenys. Jokių kitų santykių su giriniais palaikyti nederėtų. Jie nesilanko Mieste, o mes net nesiartiname prie Girios. Jų gyvenimas visiškai kitoks nei mūsiškis.

— Kaip — kitoks?

— Kitoks visais atžvilgiais, — aiškina senasis karininkas. — Jie patys kitokie nei mes. Tačiau pernelyg domėtis jais būtų neišmintinga. Jie pavojingi. Jie gali padaryti tau įtaką. Tavo asmenybė čia dar galutinai nesusiformavusi. Tad kol sutvirtėsi, kol nusigludins visi aštrūs kampai, patarčiau verčiau pasisaugoti šitokios grėsmės. Giria ir yra Giria, niekas kita. Tau visiškai pakanka užrašyti žemėlapyje „Giria“. Supratai?

— Supratau.

— Ir dar, neužmiršk apie Sieną. Žiemą Siena būna ypač pavojinga. Žiemą kaip jokiu kitu metų laiku Siena užsklendžia Miestą nuo išorinio pasaulio. Ji neįveikiama, jokiais įmanomais būdais nepramušama, ji sergsti uždariusi mus Mieste — ir šitaip bus per amžius. Siena regi viską, kas įvyksta jos juosiamoje teritorijoje. Privalau pakartoti: tu kol kas dar nesusiformavusi asmenybė. Tave kamuoja dvejonės ir prieštaravimai, tu dėl kažko vis dar apgailestauji, trumpiau tariant, tu — silpnas. Taigi žiema tau — pats pavojingiausias metų laikas.

* * *

Kad ir kaip būtų, kol dar galutinai neužslinko žiema, aš privalau traukti į Girią. Netrukus ateis metas atiduoti šešėliui pažadėtąjį žemėlapį. O jis ypač pabrėžė, kad žemėlapyje kuo tiksliau pažymėčiau viską, ką aptiksiu Girioje. Kai tai atliksiu, šis darbas bus baigtas.

Debesis vis dar lūkuriuoja nutūpęs ant Šiaurinio kalvagūbrio keteros, bet tiesiog bežiūrint vis aukščiau kelia sparnus ir svyra į priekį, pasirengęs užplaukti ant Miesto. Leidžiasi saulė. Dangus apsiūkęs, pro blyškią ūkanos skraistę prasismelkia tik blausi šviesa. Mano akims, kurios jau niekad nebebus kokios buvusios, šis metų laikas — tikras atokvėpis. Baigėsi akinančiu švytėjimu žaižaruojančio dangaus dienos. Jau nebepakyla toks stiprus ir gaivus vėjas, kuris įstengtų išblaškyti debesis.

Įsuku į Girią iš paupio kelio: ketinu traukti į pačią tankmę, laikydamasis lygiagrečiai su Siena, kad nepasiklysčiau. O kartu, sužinojęs, kaip Siena eina per Girią, nubrėšiu žemėlapyje šio Miesto pakraščio kontūrą.

Tačiau netrukus paaiškėja, kad pasakyti lengviau nei padaryti. Kelias išvarpytas giliomis kiaurymėmis, kur žemė staiga išslysta iš po kojų. Stengiuosi žengti kuo atsargiau, bet kitąsyk nė pats nepajuntu, kaip prasmengu mėlynių uogienojuose. Protarpiais takas po kojomis praskysta, virsdamas pelkėtu ruožu, o tankūs voratinkliai limpa prie veido ir pančioja rankas. Milžiniškų virš galvos susipynusių šakų stogas gramzdina Girią į vandenyno dugno prietemą. Paviršiun prasiraususios šaknys raizgosi tarsi sutrūkinėjusios kraujagyslės, neišgydomai pažeidusios odą.

Protarpiais man dingojasi, kad girdžiu kažką judant tankiuose šabakštynuose.

Vis dėlto, vos šiek tiek nutolstu nuo Sienos ir įkeliu koją į Girios tankmę, netikėtai atsiduriu slėpiningai tykiame pasaulyje. Augmenija čia kupina gyvybės alsavimo, nepalytėta Giria pripildo širdį ramybės, įtampa atlėgsta. Nejaugi čia — tas pats pavojingas minų laukas, apie kurio grėsmę mane perspėjo senasis Pulkininkas? Medžiai, žolynai ir smulkulyčiai knibždantys padarėliai čia susilieja į vientisą gyvą audinį; kiekviename akmenėlyje, kiekviename grumste justi griežta nesuardoma tvarka.

Kuo labiau tolstu nuo Sienos, kuo toliau nuklystu į Girios glūdumą, tuo labiau šis įspūdis stiprėja. Netrukus išsisklaido paskutiniai nelaimės nuojautos debesys, net patys medžių kamienų kontūrai tampa ryškesni, gyvybingesni, lapų spalva — ryškesnė; paukščiai — ir tie ima čiulbėti garsiau ir smagiau. Nei mažytėse jaukiose laukymėlėse, nei vėjyje, kuris košia ir tankiausius sąžalynus, nelikę nė šešėlio tos tamsos ar įtampos, kurią jaučiau eidamas netoli Sienos. Nė pats nežinau, kodėl, tolstant nuo Sienos, taip keičiasi mano savijauta. Nejaugi net orą šitaip nerimu įkrauna Sienos galia? O gal paslaptis slypi pačioje žemėje?

Kad ir kaip malonu būtų klaidžioti po Girios glūdumą, pamesti iš akių Sienos nesiryžtu nė karto. Užtektų kelių žingsnių giliau į tankmę, kad nebesugebėčiau grįžti atgal: krypties pojūtis mane čia apleistų akimoju. Juk einu be tako be takelio, nėra jokių įsimintinų kelią ženklinančių nuorodų. Sulėtinu žingsnį.

Taip ir nesutinku jokių miško gyventojų. Nepastebiu nei pėdos įspaudo, nei kokio pamesto daikto, kuris būtų žmogaus rankų darbo. Einu įsitempęs, baugus, nuolat kažko lūkuriuodamas. Galbūt taip ir neįžengiau į Girią pakankamai giliai. O gal giriniai sumaniai vengia painiotis akyse.

* * *

Trečią ar ketvirtą šių tyrinėjimų dieną pasiekiu tašką, kur rytinė Siena beveik stačiu kampu sukasi į pietus, ir čia aptinku nedidelę laukymę. Vėduoklės formos atvira lygi aikštelė glaudžiasi prie pat Sienos, įsiterpusi į šios linkį. Nežinia kodėl, bet šis plotelis liko visiškai nepalytėtas aplinkui tankiai želiančios Girios augmenijos. Laukymėje tvyro tokia tykumą ir ramybė, kokią gali pajusti tik nuklydęs gerokai giliau į Girią — dar nė karto nepatyriau, kad šitaip atsipalaiduoti įmanoma ir prie pat gniuždančios Sienos. Visas plotas padengtas storu vešlios žolės kilimu, virš galvos pro medžių šakas matyti dangaus sklypeliai tarsi dėlionės detalės.

Viename laukymės pakraštyje teberiogso mūriniai pamatai — kadaise čia stovėta pastato. Vos dirstelėjęs į pamatus spėju, kad namo sienos andai buvo sumūrytos nepaprastai kruopščiai. Pastatas buvo anaiptol ne laikinas, priešingai, net labai tvirtas; apžiūrinėdamas griuvėsius suskaičiuoju tris atskirus kambarius, jei tik vaizduotė neapgauna, randu ir virtuvę, vonios patalpą bei koridorių. Kad ir kiek laužau galvą, niekaip negaliu suprasti: kam prisireikė namų tokiame atokiame Girios užkaboryje — ir kodėl gyventojai galų gale visiškai juos paliko?