Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

— O dabar, — vėl prašneko Mažius, — bijau, kad tavęs laukia nedideli nemalonumai. Gali atsitikti ir taip, kad tau pasirodys, jog tie nemalonumai ne tokie jau ir nedideli. Bet neužmiršk, kad visa tai mes darome tik tavo labui. Ir visai ne todėl, kad patys to norėtume. Tiesiog neturime kitos išeities. Maukis kelnes.

Padariau, kas liepta. Tarytum aš turėjau kitą išeitį.

— Klaupkis.

Atsiklaupiau. Jaučiausi pasiutusiai kvailai, klūpodamas tik su sportiniu nertiniu ir trumpikėmis, tačiau laiko apmąstymams man niekas nedavė. Gremėzdas įsitaisė man už nugaros ir tvirtai prispaudė abu mano riešus prie strėnų. Tada kojomis patikimai surakino man čiurnas. Judėjo jis stulbinamai grakščiai, tarsi be pastangų. Aš beveik nesijaučiau supančiotas, bet vos pabandžiau krustelėti, visą kūną persmelkė veriantis skausmas. Pajudėti galėjau ne daugiau nei kartoninė antis šaudykloje.

Tuo tarpu Mažius susigraibė Gremėzdo peilį. Spustelėjo mygtuką, iššoko septynių centimetrų ilgio ašmenys. Mažius pakaitino juos žiebtuvėlio liepsnele. Šitas spyruoklinis peiliukas iš pažiūros neatrodė labai grėsmingas ginklas, bet, kaip kažin ką, nebuvo ir žaisliukas iš nukainotų prekių krautuvėlės. Geležtė pakankamai aštri, kad suraikytų žmogų riekėmis. Žmogus — visada prisirpęs vaisius, imk ir lupk kada tik panorėjęs.

Pasirūpinęs sterilumu, Mažius luktelėjo, kol ašmenys kiek atvės. Tada trūktelėjo žemyn mano trumpikių gumą ir išlaisvino iš audeklo penį.

— Dabar truputėlį skaudės, — pranešė.

Teniso kamuoliuko dydžio oro gumulas šoktelėjo man iš skrandžio ir įstrigo gerklėje. Nosį išmušė prakaito lašeliai. Ėmiau visas drebėti. Dar akimirka — ir su erekcija galėsiu atsisveikinti visiems laikams.

Ir vis dėlto ne, tas vyriokas neketino raikyti mano pimpalo. Tiesiog įsitvėrė jo ir tvirtai suspaudė, o kita ranka šmirkštelėjo vis dar dorai neatvėsusiais peilio ašmenimis man per pilvą. Horizontalus plyšys prasižiojo tiesus, lyg nubrėžtas liniuote, šešių centimetrų ilgio, per du centimetrus žemiau bambos.

Dar bandžiau įtraukti pilvą, bet įstrigęs tarp Gremėzdo, surakinusio mane iš užnugario, ir Mažiaus, kietai mygančio mano pimpalą, neįstengiau nė krustelėti. Šaltas prakaitas siūbtelėjo iš kiekvienos kūno poros. Praėjus kokiai sekundei po operacijos, mane užgriuvo veriantis skausmas.

Mažius „Kleenex“ servetėle nubraukė kraują nuo geležtės ir vėl ją užlenkė. Gremėzdas irgi atleido gniaužtus. Mano baltos trumpikės permirko krauju. Gremėzdas atnešė man iš vonios rankšluostį, prispaudžiau jį prie žaizdos.

— Kokios septynios siūlės — ir būsi kaip naujutėlis, — patikino mane Mažius. — Tiesa, randas liks, bet juk niekas jo nematys. Atleisk, kad turėjome taip pasielgti, bet nuo šito tikrai nemirsi.

Atitraukiau rankšluostį nuo žaizdos ir pažvelgiau į ją. Pjūvis nebuvo toks gilus, kaip baiminausi, bet rausvi audiniai vis vien matėsi aiškiai.

— Ką gi, mums jau metas. O kai prisistatys taviškiai Sistemos berniukai, parodyk jiems beprasmio smurto pavyzdėlį. Pasakyk: tu taip ir neatskleidei mums, kur ta kaukolė, tai mes truputį nusprūdome nuo koto. Bet kitą kartą mes galbūt nepasikuklinsime ir sumanysime atsiriekti tavojo koto, che che. Gali pasiguosti jiems, kad kaip tik šitaip mes ir pasakėme. Šiaip ar taip, tu juk ničnieko nežinojai, tad nieko mums ir neišpliurpei. Užtat mes ir ryžomės mažumėlę tave paspirginti. Supratai? Kai norime, sugebame dar ne taip — iš tiesų dailiai pasidarbuoti. Galbūt vieną gražią dieną, net neilgai trukus, jei tik turėsime laiko, dar šį bei tą tau parodysime.

Tūnojau susirietęs, spausdamas prie pilvo rankšluostį. Neklauskite kodėl, bet labai aiškiai jutau, kad prieš vėją verčiau nepūsti.

— Vadinasi, tą nelaimėlį dujų inspektorių vis dėlto užsiundėte jūs, — dar suinkščiau. — Tyčia suveikėte, kad jis susimautų, — šitaip pakišote man mintį kai ką patikimai paslėpti.

— Gudru, gudru, — pareiškė žmogelis. — Jei ir toliau būsi toks galvotas, žiūrėk, dar ir išgyvensi.

Po šių žodžių manieji svečiai išsinešdino. Nebuvo jokios prasmės juos išlydėti. Stakta sulaužyta, pačios durys išverstos — dabar mano namai atviri visam pasauliui.

* * *

Nusiplėšiau iškruvintus apatinius ir sugrūdau į šiukšlių dėžę, tada sudrėkinau skiautę marlės ir nuvaliau žaizdą. Sulig kiekvienu judesiu pjūvis pulsavo skausmu. Mano nertinio rankovės permirko krauju, tad išmečiau ir jį. Ant grindų išblaškytų drabužių krūvoje susiradau kuo tamsesnius marškinėlius, kad ne taip matytųsi prasisunkusio kraujo dėmės, trumpikes ir pačias laisviausias kelnes.

Po trisdešimties minučių, lyg pagal grafiką, apsireiškė trejetas vyrų iš Sistemos centrinės būstinės. Vienas jų — tas pats pasipūtėlis jaunas tarpininkas, kuris nuolat prisistato pas mane paimti darbo rezultatų — kaip visada išsipustęs: nepriekaištingas kostiumas, baltutėliai marškiniai, banko tarnautojo kaklaraištis. Kiti du vilkėjo krovikų drabužiais. Ir vis vien jie nė iš tolo nepriminė banko tarnautojo ar krovikų; tik metus akį buvo matyti, kad jie tik labai stengiasi atrodyti kaip banko tarnautojas ir pora krovikų. Jų akys šmirinėjo po visą butą, kiekviename judesyje buvo justi įtampa.

Šitie svečiai irgi įsiveržė nepasibeldę ir batų nesiteikė nusiauti. Abu krovikai išsyk suskato naršyti butą, o banko tarnautojas kibo kvosti mane. Kartu ėmė skrebenti pieštuku į užrašų knygutę juodais viršeliais. Paaiškinau jam, kad į butą įsibrovė dviese ir reikalavo kaukolės. Aš ničnieko nežinojau apie jokią kaukolę, tada jie pasiuto ir perrėžė man pilvą. Nusismaukiau kelnes ir parodžiau. Tarnautojas užmetė akį į žaizdą, bet nuo komentarų šia tema susilaikė.

— Kaukolės? Kokios dar velnio kaukolės jiems prisireikė?

— Kad aš žinočiau, — atsakiau. — Pats ketinau paklausti.

— Tikrai nežinai? — nėmaž nesutrikęs mygo banko tarnautojas. — Tai gyvybiškai svarbu, tad prieš atsakydamas gerai pagalvok. Vėliau savo parodymų nebegalėsi pakeisti. Jei jie atėjo į tavo butą ieškoti kaukolės, vadinasi, turėjo priežasčių manyti, kad tavo bute esama kaukolės. Jie ne iš tų, kurie vaikosi vėjus. Maža to, jei jie atėjo ieškoti kaukolės, vadinasi, ji kažkuo vertinga. Suvedus šiuos akivaizdžius faktus, sunkoka patikėti, kad tu tikrai nieko apie ją nežinai.

— Jei jau jūs tokie gudrūs, gal patys man ir paaiškinsite, ką reiškia galaižin kokios kaukolės? — paklausiau.

— Tai nustatys tyrimas, — pareiškė banko tarnautojas, taukšėdamas pieštuku per užrašų knygutę. — Ir ne bet koks tyrimas — tu ir pats puikiai žinai, kokie nuodugnūs kartais būna Sistemos tyrimai. Jeigu paaiškės, kad tu kažką slepi, su tavim bus pasielgta pagal nuopelnus. Tikiuosi, supranti tai?

Suprantu tai kuo puikiausiai, patikinau jį. Tačiau aš net nenutuokiau, į ką visa tai išsirutulios. Savaime aišku, nenutuokė ir jie. Juk niekas negali žinoti iš anksto.

— Seniai nujautėme, kad semiotekai kažką rezga. Telkia pajėgas. Tačiau nežinome, ko jie siekia, nesuprantame ir koks tavo vaidmuo. Visiškai neaišku, ką galvoti apie kažkokią kaukolę. Tačiau iškrapštysime visas įmanomas smulkmenas, gali tuo neabejoti, ir prisikasime prie esmės. Mums visuomet pavyksta.

— Tai ką man dabar daryti?

— Būk ypač atsargus. Atsisakyk bet kokių užsakymų. Atkreipk dėmesį į viską, kas tau pasirodys neįprasta. Jeigu tik kas iškils į paviršių, tučtuojau pranešk man. Ar telefonas vis dar veikia?

Pakėliau ragelį ir išgirdau signalą. Aišku: galvažudžiai tyčia nelietė telefono.